E. Nedobežkina: šokis – kelionė į begalybę

Šis pasirodymas ypatingas dar ir tuo, kad "Auros" trupę palieka šokėja Ema Nedobežkina. Publika paskutinį kartą išvys nuostabųjį šokėjos solo šiame spektaklyje. Rudenį Ema išvyksta studijuoti šokio į Italiją.

"Nėra kas Emą pakeistų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Nepriekaištingai atlikti judesį gali daug kas. Tačiau tokios judesio motyvacijos, toks unikalus gebėjimas sujungti mintis, vidines būsenas ir dvejones su kūnu – itin retas atvejis. Mačiau daug, bet tokios šokėjos – nemačiau. Kai nebebus Emos, bus spektaklis visiškai kitoks: nebebus jos spalvos, tiesiog nebebus spektaklio šerdies. Kai prireiks, atsivešime Emą iš bet kokio pasaulio krašto", – su jau ne sykį išgyventa širdgėla, atsisveikinant su išaugintais šokėjais, kalbėjo teatro "Aura" vadovė Birutė Letukaitė. Prieš atsisveikinimo spektaklį – pokalbis su E.Nedobežkina.

– Ką išgyvenate lipdama ant scenos?

– Mano didžiausias troškimas ir tikslas yra ką nors išgyventi. Tai – tarsi nuotykio troškulys. Jei nieko nenutinka šokėjo viduje, jis nulipa nuo scenos visiškai tuščias, o žiūrovas tepamato judesių virtinę.

Išgyvenimai scenoje – labai spalvingi: baimė, jaudulys, palaima, džiaugsmas, nuostaba, kartais net gilus sukrėtimas, kuris neišblėsta net ir sugrįžus į užkulisius.

Esu toks pats žmogus kaip ir visi, todėl ir mano emocijos yra žmogiškos, suprantamos kiekvienam, nuoširdžiai norinčiam pajusti kitą per šokį.

Turiu ir savanaudiškų tikslų. Labai džiaugiuosi, jei gimsta judesys, kurio dar niekada nesu atlikusi, jei išreiškiu kokį nors įvaizdį, kuriam anksčiau nebuvau radusi formos ir dar daug kitokių mažų asmeninių pergalių.

– Koks spektaklis jums artimiausias ir svarbiausias?

– Be abejonės, B.Letukaitės – "Padaryk iš manęs jungiklį". Nors visi spektakliai turi savo istorijas ir vietą mano gyvenime, nors prieš visus pasirodymus yra daug jaudulio, išlietos energijos ir atsidavimo, tačiau šis spektaklis, be abejonės, yra tas pats pačiausias.

Tiesa ta, kad prieš kiekvieną spektaklį aš pati nežinau, koks bus mano solo. Ir ne dėl to, kad jis paremtas improvizacija. Tas kelias minutes lemia erdvės pojūtis, vaizduotė, susikaupimas, bet labiausiai – Dievas. Esu tikintis žmogus, tad ir šis solo – mano asmeninio ryšio su Juo atspindys.

Šiame solo telpa viskas: kova su nuodėmėmis, egocentriškumu, pasaulio gundymais, iškrypimais ir noras atsiduoti visiškai Jo malonei ir meilei, parodytai žmonijai ant Kryžiaus. Priimu tai kaip iššūkį pasirinkti gėrį arba blogį, šviesą arba tamsą, tiesą arba melą. Pasaulis yra ties susinaikinimo riba, tad nebegalime rinktis pilkos spalvos, turime tvirtai nuspręsti, kurioje pusėje esame ir už kokias vertybes kovojame, nors ir kaip sunku būtų tai padaryti.

– Šokis šiame spektaklyje neliko nepastebėtas. Dar būdama moksleivė, buvote nominuota Auksiniams scenos kryžiams? Kaip priėmėte šį įvertinimą?

– Žinia, kad esu nominuota šiam aukščiausiam teatro apdovanojimui mane užklupo labai netikėtai, tačiau taip pat greitai ir pasimiršo. Žinoma, buvo gera sužinoti, jog tave kažkas pastebėjo ir įvertino, tai suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, kuris labai reikalingas keliaujant per šokio pasaulį.

– Šokio technika ir turėjimas ką pasakyti... Jei būtų įmanoma tai uždėti ant svarstyklių, kuri lėkštelė nusvertų?

– Jei neturi ką pasakyti, tavo judesiai tėra tuščios schemos. Jeigu neturi technikos – negali aiškiai išreikšti savo minčių žiūrovui. Šokėjui galutinio taško tobulinant techniką nėra ir negali būti. Šokis – tai kelionė į begalybę.