„Dryžuota opera“ turi tik vieną trūkumą

Paskutinė šį sezoną Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) premjera – spektaklis vaikams "Dryžuota opera" – turi bene vienintelį trūkumą: baigiasi per anksti.

Iššūkis kūrėjams

Ne taip dažnai teatrai nudžiugina mažuosius žiūrovus naujais muzikiniais spektakliais, o lietuvių kūrėjų darbų pasitaiko dar rečiau. Todėl kompozitoriaus Antano Jasenkos "Dryžuota opera", kurios ėmėsi KVMT, buvo nekantriai laukiama. Autorius yra sukūręs muziką kelioms dešimtims dramos, lėlių teatro spektaklių, ne kartą susidūręs ir su mažųjų žiūrovų specifika, įvertintas garbingais Auksinių scenos kryžių ir "Fortūnos" apdovanojimais, tačiau sugrįžo prie operos žanro, prie kurio buvo prisilietęs vos tik baigęs studijas. Pastaruoju metu aktyviai kuriantis elektroninę ir elektroakustinę muziką, jau pirmaisiais skambančios operos taktais išsklaidė nerimą – ši kiek nežemiška istorija bus palydima įprastų tradicinių instrumentų tembrų.

Operos libretą kūrė režisierė ir dramaturgė Agnė Dilytė, jau ne pirmą kartą bendradarbiaujanti su A.Jasenka, savo kūryboje daug dėmesio skirianti nūdienos atspindžiams, žmonių tarpusavio santykiams, vaikų ir jaunimo temoms. Ir nors atrodytų, kad Muzikos šalis nuo mūsų pasaulio nutolusi ir prasmėmis, ir atstumais, net ir čia išryškinamos mūsų kasdienių santykių aktualijos.

Šioje darnioje statytojų komandoje – ir aktorius Vaidotas Martinaitis, pritaikęs scenai A.Dilytės libretą, debiutuojantis kaip režisierius, nors KVMT jau kūręs vaidmenis miuzikluose. Režisūros darbas jam teko su iššūkiais. Negana to, kad spektaklyje vaikams specifinius sprendimus lemia mažasis žiūrovas, jo suvokimo lygis, smalsumo tenkinimo poreikis, dėmesio dinamika ir tai, kad jam negalima meluoti. Be to, čia – ne šiaip spektaklis, bet opera, sintetinis žanras, reikalaujantis ypač darnių visos komandos sprendimų. Sprendžiant iš žiūrovų reakcijų, atrodo, kad pirmasis bandymas pavyko.

Fantaziją kurstantys kostiumai

Fantastiškomis formomis nuostabą keliantys personažų kostiumai – dailininkės ir scenografės Giedrės Brazytės vaizdinių rezultatas. Tiesa, šių fantasmagorinių kostiumų idėja, kaip teigia autorė, turi sąsajų su XX a. pradžioje susiformavusiu avangardiniu Bauhauzo stiliumi, išryškėjusiu architektūroje, tačiau geometrinių formų elementus taikiusiu ir scenos kostiumams.

"Dryžuotos operos" veikėjai aprengti fantaziją žadinančiais įspūdingų formų apdarais, kurių detalės leidžia nuspėti vaizduojamą muzikos rašto ženklą ar veikėją, visiškai jo neatskleisdamos. Kostiumų konstrukcijos riboja judesius (judesio režisūra – Vestos Grabštaitės), stiliui būdingi baltu grimu nubalinti arba geometrinių figūrų piešiniu padengti veidai praranda išraišką. Veikėjų charakterių perteikimo krūvis didžiąja dalimi tenka tik muzikai ir vokalo išraiškai, judesiui, spalvai.

Spalvų spektras sutelktas į juodos ir baltos kontrastą, kurio fone pasitaikančios atskirų veikėjų ryškiaspalvės detalės įgauna žaismingumo. Judesiams išlaisvinta scenos erdvė šonuose įrėminta Smuiko (Ieva Goleckytė, Ieva Vaznelytė) ir Boso (Giedrius Prunskus, Ričardas Karalevičius) raktų prižiūrimais atsidarančiais ir užsidarančiais karalystės vartais ir tolumoje baltus klavišus vaizduojančia plokštuma. Toks minimalistinis scenovaizdis neblaško mažojo (ir ne tik) žiūrovo dėmesio smulkmenomis, jį visiškai prikaustydamas prie vykstančio veiksmo.

Vaizdo ir garso galia

Ypatingas operos turinio perteikimo uždavinys tenka vaizdo projekcijoms (autorius – Rimas Sakalauskas). Muzika – tai ne tik garsai, sklindantys erdvėje. Tai ir jos kalbos elementų bei struktūrų dermė, išdėstymo logika, užrašoma muzikos ženklais penklinėje. Dalis jų atgiję kaip Muzikos karalystės gyventojai, apie kitus orusis Docentas Tonalijus (Raimondas Baranauskas, Ramūnas Urbietis) aiškina vaikams pasinaudodamas projektoriaus perteikiamais vaizdais.

Per juos trumpais ir aiškiais teiginiais atskleidžiama muzikos kilmė: "Garsas – tai visko pradžia. Tembras – tai garso spalva. Penklinė – tai nutiestas takas."

Vyresnieji žiūrovai, atlydėję mažuosius, projekcijose matydami žvaigždynus ir besisukančias planetas, galbūt prisimins apie Pitagoro atskleistą kosmoso muzikinę sandarą, kuri skamba lyg lyros stygų aidas ir sukuria harmoningą sferų muziką. Mažesniesiems lygios linijos asocijuosis su Muzikos karalystės darna, o antrame operos veiksme jas sulaužantys kampai skelbs apie Komercijaus (Artūras Kurmalijevas, Žanas Voronovas) skleidžiamą blogį.

Vis dėlto grįžkime į pradžią. Dirigentas Virgilijus Visockis, nemažai prisidėjęs prie muzikos įprasminimo, pirmųjų muzikos ląstelių pulsu lyg gyvybės užuomazga kelia Muzikos karalystės uždangą. Melodijos pirminės intonacijos, akordo sudėtinės dalys, muzikinės konstrukcijos – muzikinio rūmo struktūriniai elementai, lydimi ant skaidrios užsklandos ir scenos gilumoje lyg oro erdvėje besisukančių linijų, kurios skaidosi į dvi, tris, keturias, galų gale – penkias. Besiformuojančios penklinės vizualizacijos fone nuolat kartojamas pradinis skaidrus motyvas pamažu pasipildo vis naujais tembrais. Pro juos pažyra fantastiški gyventojai: elegantiškos pauzės, kažkur skubančios natos – mažieji ir ūgtelėję žiūrovai nejučia tampa šio pulsuojančio ir dinamiško gyvenimo stebėtojais ir dalyviais.

Uvertiūroje išsisklaidęs lyg gaivus žiedas paprastų intonacijų muzikinis audinys netrukus tampa savas, lengvai atpažįstamas klausa, nuobodžiauti neleidžia ir žvilgsnius prikausto fantaziją žadinančiais baltų ir juodų spalvų kostiumais vilkintys veikėjai, gyvybingai tipenantys po sceną nuolat pulsuojančiomis aštuntinėmis, taikiai bendraujantys ir švelniai konfliktuojantys. Žiūrovo dėmesys užvaldomas dar net neįsisiūbavus veiksmui.

Sunku išskirti, kuris faktorius lemia šio pradinio žiūrovų viliotinio sėkmę – muzika, režisūra, judesys ar vaizdiniai? Tokia pradžia priverčia patikėti statytojų bendromis pastangomis ir žadina smalsumą – kas bus toliau? Juo labiau kad Muzikos karalystės gyvenimą sudrumsčia nežinia iš kur atklydęs ir besiblaškantis sutvėrimas – lyg disonansas ramioje harmonijos darnoje. Jis kitoks, nors ir dryžuotas kaip daugelis karalystės gyventojų, jis – Zebriukas Indigo (Dainius Bervingis, Rytis Česaitis).

(Ne)vaikiškai aktualios temos

A.Dilytės pjesėms būdingi visuomenės socialinio gyvenimo aktualijų atspindžiai. Tad ir operos librete plėtojamos net kelios aktualios socialinės temos – bendravimo ypatumai su kitokiais nei visi, atskleidžiant aplinkinių priešiškumą ar toleranciją jų atžvilgiu (Indigo ir Princesės Melodijos draugystė, sukelianti jos motinos Harmonijos nepasitenkinimą ir abejones), destruktyvūs santykiai šeimoje, tiesiogiai veikiantys vaikus, kurie dėl gerovės ir laimės namuose gali pasiryžti pavojingiems žygiams ir pakliūti į nedorų apsimetėlių pinkles (kilnių tikslų siekiančią patiklią Princesę pagrobia bejausmis ir klastingas Komercijus).