„Drugelio mieste“ – apie skirtingas kultūras, pokyčius ir neaiškią ateitį

"Drugelio miestas" – dokumentinis filmas, kviečiantis diskutuoti apie skirtingų kultūrų gyvavimą vienoje šalyje. Atskleidžiantis meilę miestui ir pokyčius, kurie ateina kartu su neaiškia ateitimi.

Režisierė Olga Černovaitė piešia rusakalbio Visagino portretą ekonominių neramumų ir politinės įtampos metu. Siužetas glaudžiai susipina su kiekvieno mūsų tapatybe ir jos paieškomis. "Drugelio miestas" buvo rodytas Europos šalių kino forume "Scanorama" kaip viena iš keturių lietuviškų kino premjerų, o dabar keliauja per Lietuvos miestų ekranus.

Kalbamės su filmo kūrėjais – režisiere Olga Černovaite (O.Č.) ir filmo prodiuseriu Jeremiah Cullinane'u (J.C.) po premjeros ir diskusijos Vilniuje.

– Kas išlieka po filmo? Ką jūs labiausiai norėtumėte pabrėžti žiūrovui?

O.Č.: Režisūrinis sprendimas filme rodyti rusakalbius gyventojus buvo pasirinktas siekiant atskleisti pokytį Visagine, kuris čia ryškesnis nei kituose Lietuvos miestuose. Mieste itin pasijuto istoriniai įvykiai ir kaita – įvyko Černobylio avarija, po kurios sustojo IAE statyba, Lietuvai išstojus iš Sovietų Sąjungos   sustojo Sniečkaus (Visagino) miesto statyba, vėliau Lietuva įstojo į ES – uždaroma IAE. Tai padarė įtaką miesto mentalitetui ir psichologijai, kadangi žmonės čia atvyko su dideliais lūkesčiais iš įvairių vietovių, niekas nesitikėjo, kad viskas taip greitai pasikeis. Miestas turėjo paskirtį ir staiga ta paskirtis dingo. Įdomu nagrinėti, kaip žmogus priima šiuos pasikeitimus,  istorinius įvykius.

J.C.: Matau, kaip reaguoja žmonės, matau, kad jie susimąsto ir stengiasi išreikšti savo mintis. Tai puikus atlygis, nes skatinti mąstyti – vienas iš filmo tikslų. Tai nėra filmas, kuris žiūrovui pasako tai, ką jis jau žino. Dažnai kažkuri tauta yra vaizduojama kaip didvyriai, herojai. Rodyti kitokį filmą – keliantį klausimus ir diskusijas, neužimantį kažkurios pozicijos – nėra paprasta. Jei filmas provokuoja, skatina mąstyti, jis gali pakeisti dalykus. Filmai, lyginant juos su radija ar televizija, – perspektyva dalykus pamatyti kitaip, nei kartais jie rodomi. Čia galima sutalpinti daugiau įvairių perspektyvų ir nuomonių. (…)

Patriotai yra tie, kurie kelia klausimus savo aplinkai: kur link mes einame, kokią visuomenę kuriame, kodėl darome vienus ar kitus dalykus.

– Į Visaginą jus atvedė tapatybės ieškojimai. Tačiau, kuriant filmą, neišvengiama dėl filmavimo laikotarpio (tuo metu vyko politiniai įvykiai tarp Rusijos ir Ukrainos – aut. past.) tapo politinė potemė. Kaip dėl to jaučiatės? Kaip tai paveikė filmą?

O.Č.: Per tokį trumpą laiką tikrai nesitikėjau tokio greito herojų reakcijų į dalykus, santykius pokyčio.

J.C.: Mes šios potemės neplanavome. Aš galbūt būčiau nėręs giliau, į politinę potemę, tačiau režisierės sumanymas buvo kitoks – ją domino žmonės ir identitetas. Todėl ir ėjome šia linkme, patinka ar ne – politiniai aspektai tiesiog atkeliavo.

– Filme pastebima daug simbolių. Kurie buvo svarbūs jums kuriant filmą?

O.Č.: Bendravimą jungia arbatos gėrimas. Net epizode su puodeliu kavos – jame vis tiek buvo arbata (režisierė juokiasi). Tai išėjo natūraliai, herojų aplinkoje su jais bendraujant, režisūriškai nesikišant, o paklūstant vyksmui, stebint savą kasdienybės eigą. Kitas aspektas – muzika. Manau, kad muzika atskleidžia, kas esi, – identitetą.

J.C.: Neišsipildžiusios svajonės, utopija. Net ir miesto forma, kuri sukurta iš keturių sparnų… Taip pat žaluma ir urbanistika – kai iškirsta tik tiek medžių, kiek buvo būtina. Ir nesupranti, ar tai miestas miške, ar medžiai mieste

– O kaip maudymosi eketėje scena? Ir vanduo – jis išryškėja net keliuose epizoduose.

O.Č.: Šią sceną filmavome dviese – visi operatoriai buvo užimti. Ceremonija prasidėjo vėluojant ir sutemus, buvo daugiau kaip 14 oC šalčio… Ši maudymosi eketėje scena filmo kontekste tarsi parodo, kokia aukšta yra įtampa. Tai metas apsiplauti ir ieškoti vidinės ramybės.

J.C.: Ši scena neįprasta, pilna veiksmo. Tai ir identiteto išraiška bei ekstremali tradicija kaip religijos metafora.

O.Č.: Maudymasis eketėje atskleidžia rusiškos sielos platumą. Kartu – ir polinkį į kraštutinumą. Tačiau neapsiribočiau vandens simboliu, išreiškiančiu nusiraminimą ir susitaikymą. Daugiau kalbėčiau ne apie simbolius o apie polius ir kontrastus. Gamta, elektrinė, miestas ir žmonės. Skirtingi poliai. Visagine kontrastuoja triukšmas ir tyla, ramybė ir įtampa… Tokių miestų kaip Visaginas, kur gamta kontrastuotų su atomine elektrine, reta.

– Kokį identiteto, tapatybės atsakymą radote sau?

O.Č.: Neradau, tebeieškau. Netgi šiuo metu penkerius metus gyvendama Airijoje aš tapau kažkiek aire. Tai vyksta dėl aplinkos, televizijos, kultūros. Tai kaip gyvenimo kelias – eini ir keitiesi, priklausomai nuo aplinkos ir žmonių, su kuriais bendrauji. Tu nuolat keitiesi. Tačiau filmo kelionė leido suprasti – identiteto, kalbos ir savęs priskirties klausimas nėra labai lengvas.

J.C.: Asmeninis identitetas taip pat netapo aiškesnis. Gimiau Londone, vėliau užaugau ir gyvenau Kanadoje, kur buvo daug kitataučių, ir tik vėliau grįžau gyventi į Airiją. Aš neturiu airiško akcento. Visur pasaulyje žmonės bando identifikuoti, iš kur esi, vos tik praveri burną. Filme man patiko herojaus Vladimiro išvada – gimtinę statyti ir kurti norisi aplink save.

– Kas jums yra tautybė?

J.O.: Man tai labiau susiję su pilietybe. Ne dėl paso, o dėl vertės kūrimo vietai, kurioje gyveni. Ar stengiesi padaryti kažką gero savo miestui, šaliai.

O.Č.: Man svarbu jausti ir žinoti, kur mano gimtinė. Nors mano protėviai – rusai, mano gimtinė yra Lietuva ir gera čia grįžti. Manau, reikia prisiminti savo žemę ar kur jauti, kad yra tavo gimtinė.

– Kas jums yra patriotas?

J.C.: Man artimas požiūris – ne dėvėti nacionalinius drabužius ar mojuoti vėliavomis, tačiau dirbti. Meskite ginklus, atributiką, bet dirbkite žmonių labui. Manau, patriotai yra tie, kurie kelia klausimus savo aplinkai: kur link mes einame, kokią visuomenę kuriame, kodėl darome vienus ar kitus dalykus.

O.Č.: Visiškai sutikčiau. Pirmiausia – mylėti šalį, kurioje gyveni. Gali būti patriotas savo šalies, gali būti patriotas ir kitos šalies,  kurioje gyveni. Kai myli tą šalį ir jos žmones, myli kalbą, kultūrą. Patriotiškumas yra tai, ką iš tos meilės padarai tai šaliai. Būna, žmonės skundžiasi tuo, kas šalyje blogai. Tuomet kyla klausimas: o ką tu padarei dėl savo šalies?


Kas? Filmo "Drugelio miestas" seansas.

Kur? Kauno kino centre "Romuva".

Kada? Kovo 9, 11 ir 15 d. 18.30 val. ir 13 d. 20.15 val.


Šiame straipsnyje: Drugelio miestasfilmasRomuva

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių