L. Drazdauskaitė tapyboje – kaip D. Kajokas poezijoje

Kas nori pasiekti tapybos parodą "Avarinis išėjimas", tenka kopti į galerijos "Meno parkas" trečiąjį aukštą, palėpę šviesiais langais, be lygių sienų ir neaprėpiamą vienu žvilgsniu. Čia kuriasi šešėliai, nuo langų mezgasi balzgana šviesa, o atraminė kolona slepia kai kuriuos kūrinius.

Erdvė užspaudžia žiūrovą, siūlo jam priverstinius takus, bet išties labai mažai variantų, ir štai pasirenkamas vienas jų, neįprastas, daug ką stebinantis. Anot tapytojos Laimos Drazdauskaitės, žmonės mėgsta viską apskaičiuoti, bet dažnai paklaida ar pats gyvenimas nuneša visai kitur tuos paskaičiavimus. Gal dėl to ir reikalingas avarinis išėjimas.

Savita tradicijos versija

Šiemet tapytoja švenčia jubiliejų ir tie, kurie pripratę prie vaizduojamojo meno parodinių tradicijų, turbūt tikėjosi didelės kūrybos retrospektyvos su klasikiniais pavyzdžiais iš įvairiausių laikotarpių.

Dailininkė kuria jau beveik 50 metų (1968 m. baigė studijas ir pradėjo kūrybinį bei pedagoginį darbą), iki dabar tęsia tarpukario Kauno romantinės-ekspresionistinės tapybos tradiciją. Sukūrė savitą jos versiją – abstrahuotą, asociacijomis grįstą vaizdinį, kuris buvo labai svarbus sovietmečiu mūsų dailėje – iš pažiūros tylus, bet iš tikrųjų – ezopinis pasipriešinimas vienintelei galimai ideologijai.

Tapytoja specialiai nesiėmė ryškios rėžiančios akis koloristikos, o ėjo sunkesniu keliu – parodė nuobodulio ištiktai "pilkai" visuomenei pilkos spalvos laikinumą ir kintamumą, sugebėjimą transformuoti pilką pagrindą į paslapčių pilną pasaulio viziją. Ir dabar tos paslapties išliko dar daugiau L.Drazdauskaitės tapyboje.

Tapytoja specialiai nesiėmė ryškios rėžiančios akis koloristikos, o ėjo sunkesniu keliu – parodė nuobodulio ištiktai "pilkai" visuomenei pilkos spalvos laikinumą ir kintamumą, sugebėjimą transformuoti pilką pagrindą į paslapčių pilną pasaulio viziją.

Ką tik spaudoje matėme tapytojos pavardę tarp 41 kūrėjų kandidatūros Nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti, tuo metu menotyrininkė dr. Linara Dovydaitytė prasitarė, kad ši premija tapytojai kartu reikštų premiją ir visai Kauno tapybos mokyklai ir, kad L.Drazdauskaitė mums tapyboje – kaip Donaldas Kajokas poezijoje.

Nacionalinės premijos dar teks palaukti, o 2017 m. Kauno meno kūrėjų asociacijos premija už gyvenimo kūrybos nuopelnus jau paskirta.

Išties menininkė gali būti simbolis nuo tarpukario laikų negęstančiai žymiai Kauno tapybos mokyklai. Be to, ir pati autorė turi savo "mokyklą", t.y. ją pažįsta visos dailininkų kartos, ji mokytoja ekspertė Kauno A.Martinaičio dailės mokykloje, profesorė VDA Kauno fakultete, Tapybos katedroje.

Gebėdama prie kiekvieno jauno būsimo tapytojo prieiti ir susikalbėti, ji išugdė ne vieną garsų menininką. Jos kūriniai iliustruoja XX a. tapybos istoriją pagrindinėse Lietuvos dailės oazėse: Nacionalinėje dailės galerijoje, Modernaus meno muziejuje, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.

Bet visą šitą medžiagą palikusi dailės istorikams, dailininkė šį kartą susidomėjo ne muziejiniu paveldu, o asociatyvia tapybos paklaida – kaip galima iš tapybos pereiti į objektą, kaip kinta paviršių estetika, minimaliai paliesta tapybos, arba kaip pereiti iš seklaus paviršiaus į gilius paveikslo rėmus?

Motyvų transformacija

Paprastai motyvus dailininkė mėgsta rinkti gamtoje, nebūtinai tai bus apsilaupiusio Linkuvos dvaro fontano ar bevardžio ežero, kelio fragmentas – gali būti netgi reiškinio – širšių lizdo dūzgimo, šešėlio judėjimo ar panašiai – motyvas. Net ir nežinodami konkrečių motyvų, mes juos prisikuriame, pamatome meditatyvinėje daugiasluoksnėje tapyboje.

Šį kartą į parodą sutilpo tokie kūriniai, kurių motyvai atsiskleidė ne gamtoje, prie jūros, ant smėlio ar žolės, o vaikštant po ilgus tuščius koridorius, gyvenant studentiškuose bendrabučiuose, kaimo sodyboje ar įdėmiau pasižiūrėjus į savo balkono grindinį. Taigi, patys motyvai ir paviršiai turėjo būti skurdūs ir nepatraukiantys tapytojos akies, bet atsitiko priešingai.

Anksčiau kelti ir dabar rūpimi tapybiniai klausimai kartais pareikalauja naujos medžiagos. Todėl parodoje atsirado darbas, sutvertas iš balkonan įsibrovusios saulės ir lietaus tam, kad pati gamta nugludintų atspalvius, atvertų kontrastus ant užmirštos medžiagos paviršiaus. Gal tai grubus kelias link dar grubesnės materijos, bet ir čia svarbiausias yra paviršiaus atsiradimo klausimas. (Aptariamasis kūrinys parodoje eksponuotas ant grindinio, ant veidrodžio, visi darbai be pavadinimų.)

Parodoje atsirado mažų akvarelės darbų, šiuo metu svarbesnių už didžiulius drobės paveikslus. Nes, be materijos tyrinėjimų, buvo svarbu atsekti vandens ir spalvos santykius. Pasirodo, kartais užtenka sulenkto popieriaus, kad palietas akvarelės kelias eitų grioveliu ilgėliau nei įprasta iki pat išdžiūvimo.

Akvarelių kompozicija visai neprimena eksperimentavimo su palietais dažais ant nelygaus popieriaus lapo, tai ne savitikslis technologijų žaismas, o veikiau šešėlio bėgimas, spalvos užsilikimas ilgam, įtrinant į popierių, tarsi lendant po paviršiumi (kūriniai ant kolonos iš abiejų pusių). Anot dailininkės, galima išmanyti daugybę įmantrių technologijų, bet turi, privalai atrasti tą, kuri prakalba tau.

Iškalbinga technika

Dar kita dalis darbų, sakytum atsitiktinai užtikti motyvai (sena lentynėlė bendrabutyje, studentų dekoruotas veidrodis širdelėmis ar durys, nukabinėtos kaspinėliais), bet parodoje jų gana daug (pridėjus dar spintos, durų ir kt. nutapytus paviršius), todėl galima sakyti, kad dabar tokie motyvai ne spontaniškai panaudojami, o atrenkami per nuolatinį kasdienybės stebėjimą, keičiantis vietoms ir erdvėms. Jie irgi tyrinėja daiktų materiją, jos taktiliškumą.

Vietoj teptuko panaudotas rėžtukas įsiskverbia į daiktų materiją, o minkštų brūkšnių monotonija pasiekia dugną sekliame paviršiuje. Kodėl čia nevengiama sausesnės tapybos technikos? Dėl noro atskleisti materijos tankį, svorį, paviršiaus glotnumą ar blizgančią spalvą. Vėl technika nėra pagrindinis dalykas, o tik pagalbinis, kuris padeda atverti daiktų prasmes.

Šie žaidybiniai atradimai turi savo taisykles, tai ne meistrystės pamokos ar technikos išaukštinimas. Tapytojai svarbu, kad būtent technikos atlikimas ne keltų susižavėjimą ar teigimą "ir aš taip galiu", bet kalbintų kitus, keltų asociacijas, žiūrovas patirtų naujus potyrius, prisimintų senus, atrastų reikšmes ir santykius.

Žinoma, tyli ar kalbanti tapyba – tai santykiniai, perkeltinės reikšmės žodžiai, taip lengvai neįtikinantys materijos mėgėjų, plačiąją prasme, kai reikalaujama akivaizdumo ar realumo ir nieko daugiau. Bet tada galima rinktis kitus plačius kelius ir kitus paviršius.

Dėl savo nepaprastai kuklios ir kartu orios laikysenos kartais pavadinama elitine arba aristokratiška dailininke L.Drazdauskaitė tikrai turi sąsajų ir su pačia geriausia poezija. O tai jau labai siauras kelias. Ir kaip čia vėl nepaminėti D.Kajoko ir nesugretinti jo poezijos:

...kas nutolo tas tykiai rusens atminty

ji giliau nei manai ji anksčiau nei meni

o skaisčiausiai spindės tai kas rodės niekai

raisto kmynas dėlė magdalietės plaukai

("Fragmentas", 277 psl., iš rinktinės "Poezija, o gal ne ji").


Kas? L.Drazdauskaitės tapybos paroda "Avarinis išėjimas".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Veikia iki 2018 m. sausio 5 d.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

pagyvenusio zmogaus

pagyvenusio zmogaus portretas
puikus dailes terapijos pavyzdys

Patikslinimas

Patikslinimas portretas
Paroda bus atvira iki 2018 m. sausio 13 dienos.

Kojos

Kojos portretas
Pagarba profesorei.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių