Ateities galimybė kinui: festivalis „Pirmoji banga“

Modernumo link

Kino centre "Romuva rugsėjo 15–17 d. vyksiantis festivalis pristatys keturis svarbius praeities kino kūrinius. Visi šie filmai pažymi konkretų kino laikotarpį ir kokią nors jame užgimusią naujovę: stop animacijos efektai, kadrų spalvinimas, šviesos pritaikymas, kino kalbos išlaisvėjimas ir kt.

Senesnis nei 100 metų kinas pasiekęs išnykimo ribą, specialistai teigia, kad šiais laikais gerokai daugiau filmų pražūsta, nei jų pavyksta išsaugoti. Su senąja kino medija juostomis į užmarštį nueina ir kiti ankstyvojo kino elementai, pvz., jį kartais atgaivinančių muzikinių filmų iliustratorių taperių profesija.

Kinas jau nuo pat pradžių, neišvengiamai buvo susijęs su garsu: ne tik gyvai atliekama muzika – jai nutilus, kino žiūrovai salėje girdėdavo ir kino projektoriaus skleidžiamą triukšmą. Geri muzikantai ne tik užgoždavo šį garsą, bet ir valdydavo žiūrovų jausmus, paveikdavo filmo suvokimą. Kaip rašo kino istorikas Vytautas Mikalauskas: "Publiką traukdavo ne vien filmai, bet ir gera muzika. Žmonės netgi sakydavo: Reikia nueiti į kiną, ten gera muzika."

Pirmasis pasaulinis karas nenutraukė nei naujojo meno kino gamybos, nei žmonių susidomėjimo juo. Ekranuose tuo metu ėmė dominuoti karinės kronikos ir propagandinė tematika. Bet keli mėnesiai prieš karą pasirodė filmas, įspėjęs apie žmonijai gresiančią tragediją. Tai prancūzų režisieriaus Alfredo Machino antikarinė drama "Karo prakeikti" (1914 m.), kuri ir pradės festivalį Kaune.

Keliautojo ir ankstyvojo kino pionieriaus A.Machino atradimai stipriai paveikė kino raidą, o jo paties biografija primena įspūdingą nuotykių filmą: kelionės Nilo upe į Afrikos širdį filmuojant laukinę gamtą, dalyvavimas pasauliniame kare, filmavimai iš lėktuvo skrydžio, panterų auginimas. "Karo prakeikti" – savo modernia kino kalba stebinantis nebylusis filmas šiandien primena ir apie egzotišką (dabar jau išnykusią) kino kadrų spalvintojo profesiją. Spalvos čia naudojamos ne tik dėl grožio, bet ir kaip svarbi meninės išraiškos priemonė: ne visuomet realistiškai, bet ir tapybiškai-simboliškai (pvz., visą kadrą užliejanti raudona sprogimų, liepsnojančių mūšių metu). Filmui Kaune akompanuos pianistė Simona Zajančauskaitė-Giedraitė.

Netobulumo žavesys

1920 m. sukurtos net trys Roberto Louiso Stevenseno apysakos "Daktaras Džekilas ir ponas Haidas" ekranizacijos. Režisieriaus Johno S.Robertsono filme aktorius Johnas Barrymore'as virtuoziškai įkūnijo dvigubą – elegantiškojo daktaro ir piktojo jo alterego – vaidmenį. Daktaras atlieka pragaištingą mokslinį eksperimentą, siekdamas atskirti gerąją ir blogąją savo asmenybės puses. Aktoriaus J.Barrymore'o magiška metamorfozė ekrane įvyksta tiesiog priešais žiūrovo akis: tame pačiame plane, nenaudojant makiažo, vien tik savo kūnu, veido išraiška sukuriamas naujas, kardinaliai priešingas personažas. Ši ekranizacija užbėga už akių net kai kurioms austrų psichoanalitiko Sigmundo Freudo įžvalgoms, pvz., po dešimtmečio paskelbtai jo studijai apie visuomenės evoliucijai trukdančius individo instinktus. Didelio kontrasto vaizdai, apšvietimas ir šešėliai šiame filme primena Vokietijoje užgimstantį ekspresionizmą, nors jo įtaka tuomet Holivudo dar nebuvo pasiekusi. Filmui Kaune akompanuos pianistas Edgaras Sabilo.

1933 m. "King Kongas" – vienas žiūrimiausių pasaulio filmų, režisierių Meriano C.Cooperio ir Ernesto B.Schoedsacko radikaliai sumoderninta "Gražuolės ir pabaisos" versija, pasižyminti garso takelio naujovėmis ir revoliuciniais specialiaisiais efektais. Tam, kad atgaivintų laukinį monstrą, technikas Willis O'Brienas iki tol animacijoje naudotą stopkadro metodą įterpė į vaidybinį kiną. Sakoma, kad vienai King Kongo epizodo minutei prireikė šimto valandų darbo. Nors dabar, palyginti su dabartinėmis kompiuterinėmis technologijomis, šie netobuli King Kongo judesiai gali atrodyti juokingai, bet turi kažkokio apčiuopiamo tikrumo – to neliko šiandienos švariuose, realistiškuose efektuose. Ši savo netobulumu žavinga technika kažkuo primena drąsius avangardinio kino eksperimentus.

"Išgelbėtas ponas Boudu" (1932 m.) – tai vienas keturių bendradarbiavimo vaisių tarp prancūzų kino genijaus Jeano Renoiro ir jo meistriškumo verto aktoriaus Michelio Simono. Filme poetiškai aukštinamas dykinėjimas, kuris yra kaip priešprieša miesčioniškai naudai ir racionalumui. Puikiai suvaidintas anarchistinis M.Simono personažas, nuo savižudybės išgelbėtas Paryžiaus dykinėtojas Boudu, sujaukia jį išgelbėjusių padorių buržuazijos atstovų gyvenimą, savo nerūpestingu vulgarumu demaskuoja jų kasdienybę rikiavusias nuobodžias, veidmainiškas vertybes. "Tokia jau jo prigimtis, plaukti kartu su srove", – sakoma filmo pabaigoje apie pagrindinį veikėją Boudu. Neretai ir J.Renoiro kamera šiame filme pasileidžia pasroviui: ne tik paskui savo herojų, bet ir su Paryžiaus minia, paklydusiu šuniuku, atsitiktiniais praeiviais. Įspūdingas ne tik neorealizmą ir naująją bangą įkvėpęs kameros išlaisvėjimas, garso panaudojimas.

Tarp vakar ir rytoj

Jau praėjo 122 metai nuo pirmosios filmo peržiūros (1895 m.), nors patys ją surengę kino išradėjai broliai Lumiere'ai naująją meno rūšį pavadino išradimu be ateities. Daugiau nei vienas žmogaus amžius – tai daug, jei norėsime paneigti minėtą prancūzų skeptiką savo išradimo atžvilgiu, bet vis dėlto nepaprastai mažai kaip savarankiškai meno šakai. Šią Lumiere'ų citatą visai netikėtu rakursu interpretuoja JAV kino avangardistas Hollis Framptonas (paskaitoje 1979 m.): "Kinas Liumiere'ų laiku neturėjo ateities, nes tuomet jis dar neturėjo praeities."

Ateities galimybė garantuojama tik tada, kai yra praeitis, istorija ir, kino atveju tik, kai ji analizuojama, tiriama, neužmirštama. Ateitis, sako H.Framptonas, yra tai, ką mes patys pagaminame. Šiandien "Pirmoji banga" padaro matomą ir prieinamą ilgą laiką pas mus užmirštą kino praeitį. Tereikia pasirūpinti ateitimi.