Aktorės B. Raubaitės širdyje – visada gyvas teatras

Skaičiuodamas paskutines 2015-ųjų dienas Nacionalinis Kauno dramos teatras atšventė 95-erių metų sukaktį. Turtingą teatro istoriją geriausiai atspindi čia kūrę žmonės, todėl ir "Kauno dienos" viešnagė pas legendinio 1952–ųjų kurso absolventę, scenos legendą aktorę Birutę Raubaitę nėra atsitiktinė.

Praeities relikvijos

Pasikalbėti susitinkame aktorės namuose Kauno centre. Vartome jaunystės dienas menančias nuotraukas, spektaklių programėles. Aktorė atidaro nedidelį rudą lagaminėlį. Jame – kruopščiai saugomos brangios spektaklių relikvijos.

Štai marga kartūno prijuostė, su kuria 30 metų vaidino spektaklyje "Šventežeris" – jos išvirkščiojoje pusėje kruopščiai teatro siuvėjų sulopytos nuo ilgų tarnystės scenoje metų atsiradusios skylutės, balta pilkomis bei gelsvomis juostelėmis marginta jos herojės Žemaitės skarelė. Čia pat slepiasi juodų nėrinių vėduoklė, su kuria vaidinta spektakliuose "Senelių namai" ir "Svajonių piligrimai". Dar rodo kasas, kurias grimuotoja pripindavo, kai scenoje reikėdavo ilgų plaukų: jos supintos iš artimų žmonių – dukters ir dukterėčios nukirptų plaukų.

Klausantis ramaus ir išraiškingo pašnekovės balso, kartu keliaujame į teatro praeitį. Atrodo, kad studijos Maskvos N.Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS) buvo visai neseniai, o aktorės atmintyje įsirėžę personažų tekstai ją vėl sugrąžina į Didžiąją sceną.

Į teatrą atėjo šešiolikos

B.Raubaitės kelionė į teatrą prasidėjo Šiauliuose. Iš pradžių mokėsi teatro vaidybos studijoje. Į ją pateko atsitiktinai – lydėjo draugę, kuri turėjo padeklamuoti eilėraštį teatro aktorei Teodorai Liaugaudaitei.

"Pamačiusi ir mane, aktorė paklausė, ar aš nenorėčiau stoti į studiją. Paskaičius "Jūratę ir Kastytį", ji pasakė, kad būtinai turiu stoti į studiją," – jaudulio kupiną akimirką prisimena B.Raubaitė.

Netrukus mergina buvo priimta į Šiaulių dramos teatrą ir pateko į režisieriaus Ipolito Tvirbuto rankas. Pirmasis vaidmuo – Mergina A.Kitesbergo pjesėje "Vilkatė".

"Mano bendrakursis buvo Laimonas Noreika. Jis manęs paklausė: "Kiek tau metų?" "Šešiolika". "Ir man šešiolika! Pasirodo, abu tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir dieną gimę", – smagų sutapimą prisimena aktorė.

1947 m. įstojo į Vilniaus dramos teatro studiją, į kurią atvyko GITIS-o komisija rinkti studentų. Išlaikiusi egzaminus, B.Raubaitė išvažiavo. į Maskvą. Mokėsi kartu su Aurelija Ragauskaite, Maryte Rasteikaite, Regina Varnaite, Antanina Mackevičiūte, Genovaite Tolkute, Laimonu Noreika, Leonardu Zelčiumi, Kęstučiu Geniu, Romualdu Tumpa, Vytautu Eidukaičiu, Antanu Gabrėnu ir kitais. Aktorė vardija jai svarbių žmonių pavardes. Išvardytos ne visos, nes sąrašas – labai ilgas.

1952 m. būrys jaunų diplomuotų aktorių atvyko tiesiai į Kauno dramos teatrą ir įsiliejo į kolektyvą. Atsivežė keturis diplominius darbus: Maksimo Gorkio "Barbarai", Pierre'o Beaumarchais'o "Figaro vedybos", Augustino Griciaus "Išvakarės", Irinos Irošnikovos "Kažkur Sibire". Čia rado prieškario Lietuvos valstybės teatro patriarchus Antaniną Vainiūnaitę, Juozą Laucių, Petrą Kubertavičių bei kitus nepriklausomos Lietuvos laikų scenos mohikanus.

Pirmasis B.Raubaitės vaidmuo Kauno dramos teatre – Kručinina režisieriaus Romualdo Juknevičiaus, tuomečio teatro vadovo, pastatyme Aleksandro Ostrovskio "Be kaltės kaltieji".

Įveikta 100 vaidmenų žyma

Pašnekesio metu aktorė prisipažįsta nenorinti praleisti nė vieno jai svarbaus režisieriaus, juk jie padovanojo daug puikių vaidmenų ir akimirkų scenoje. Su Henriku Vancevičiumi susijusi visa spektaklių plejada – "Tai buvo Irkutske" (1960), "Trys seserys", "Žemaitė" (1964), kuriame ji atliko pagrindinį rašytojos vaidmenį.

Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje Maksimo Gorkio "Paskutinieji" (1978) sukurtas vienas mėgstamiausių vaidmenų – Fedosija. Reikšmingi, brangūs vaidmenys spektakliuose "Mūsų jaunystės paukščiai" (1972, rež. R.Tumpa), "Senelių namai" (1986 rež. J. Vaitkus), kuriame ji įkūnijo buvusią solistę, Marina Carr "Portija Koglen" (2002, rež. Gintaras Varnas).

"Spektaklis "Be kaltės kaltieji" buvo rodomas dešimt metų, "Tolima šalis" – taip pat dešimt, "Šventežeris" – net trisdešimt", – vardija B.Raubaitė. Taip jau susiklostė, kad itin dažnai aktorei tekdavę motinų vaidmenys.