Teisininkas: internetas – ne šiukšliadėžė

Tęsdami rašinių ciklą apie interneto vaidmenį XXI a. žmogaus gyvenime, šįkart dėmesį sutelkiame į teisinius globalaus informacinio tinklo aspektus. Apie tai, ką privalo žinoti kiekvienas naršantysis, kokios jo teisės ir pareigos. Ar anonimiškumas garantuoja apsaugą? Apie tai – pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros lektoriumi Karoliu Vinciūnu.

– Internetas dažnai vadinamas šiukšlių dėže. Ar jos turinį reguliuoja kokios nors institucijos ar teisės aktai?

– Tradicinėje erdvėje, jeigu pereisi gatvę neleistinoje vietoje, tave nubaus policininkas, nes tu fiziškai tai padarei ir yra aiškūs tavo veiksmų įrodymai. Internete tokių akivaizdžių įrodymų nėra, kaip ir nėra kiberpolicijos, kuri viską stebėtų ir fiksuotų. Bet kokiu atveju atsakomybė už savo veiksmus egzistuoja ir kyla ji iš tradicinių įstatymų. Pavyzdžiui, dėl įžeidžiančių komentarų atsakomybė kyla asmeniui, kuris skleidžia kažkokią šmeižikišką nepagrįstą informaciją, dėl kurios žmogus gali gintis teisme. Tas pats būtų, jei informacija pažeistų asmens garbę ir orumą, skatintų tautinę ar rasinę neapykantą, kurstytų nesantaiką, ragintų versti Lietuvos valdžią ir pan. Atsakomybė dėl tokios informacijos kiltų iš tradicinių įstatymų, o internetas tebūtų tik dar viena priemonė tai žiniai skleisti.

Aš galiu pakabinti skelbimą "Žudykite kitataučius" skelbimų lentoje, galiu tai parašyti komentare kokiame nors portale, įkelti kokį nors vaizdo įrašą į "youTube". Šioje vietoje internetas yra dar viena terpė, tačiau čia egzistuoja kitokia specifika – kaip tą nusikalstamą veiklą užfiksuoti ir pagauti kaltininką. Lygiai taip pat kaip policija turi būdų pagauti tą, kuris ranka parašytą žinutę pakabino skelbimų lentoje, lygiai taip pat yra techninės galimybės tokį asmenį pagauti internete.

– Ar atsakingos institucijos yra pajėgios pažeidimus užfiksuoti pačios, ar vartotojai turėtų būti budrūs ir apie tai joms pranešti?

– Iš esmės pati visuomenė turėtų būti aiškiai informuota apie tai, kokios yra vartotojų atsakomybės ribos ir kur jie gali tikėtis pagalbos. Internetas tikrai nėra šiukšlių dėžė – tu negali ten daryti bet ko ir likti nenubaustas. Visuomenė turi žinoti, kad internetas yra tiesiog dar viena terpė informacijai skleisti. Labai specifiška, didžiulė, plati, kurioje vienu metu veikia labai daug vartotojų, bet vis tiek tai – ta pati terpė kaip didelė skelbimų lenta ar kažkoks skelbimas laikraštyje, ar žinutė per radiją ir televiziją. Internete, kaip ir tradicinėje erdvėje, negalima reklamuoti azartinių lošimų, pardavinėti padirbtų prekių, skleisti neteisingą informaciją, dezinformaciją ar ką nors šmeižti.

Problema yra ta, kad kol kas nėra aiškios ir globaliai priimtinos interneto teisėtvarkos sistemos. Jeigu realiame gyvenime žinome, kad savivaldybės viešosios tvarkos tarnyba atsakinga už tai, kad būtų sumokėta už automobilių parkavimą apmokestinamose zonose ar kad viešosiose erdvėse nebūtų šiukšlinama. Žinome, kad jei vakare kas triukšmauja ar įvyksta kokia nelaimė ar nusikaltimas, kviečiame policiją. Tačiau internete tokios institucijos, kuri prižiūrėtų tvarką, nėra. Ir čia kartais kyla problemų, nes iš tikrųjų neaišku, į ką reikėtų kreiptis ir kas yra atsakingas.

Problemų iškyla ir dėl atsakomybės už neteisėtus veiksmus priskyrimo, nes nei ES šalys, nei JAV, nei kitos valstybės neturi aiškių įstatymų dėl to, kaip atsakomybę paskirstyti tarp interneto paslaugų teikėjų ir vartotojų. Lieka neaiški riba, kiek atsakingas yra turinio gamintojas – vartotojas, eilinis žmogus, o kiek atsakingas tas mediumas, kuriame yra paskelbta informacija. Pavyzdžiui, aš turiu "Facebook'o" profilį, kuriame skelbiu tam tikrą informaciją, galimai pažeidžiančią vieną ar kitą įstatymą, sakykime, skatinu rasinę neapykantą. Sakau: "Visi kitataučiai Lietuvoje nepageidaujami." Taigi turinio gamintojas lyg ir esu aš, bet skleisti tą informaciją tarp mano draugų padeda socialinis tinklas "Facebook", kuris įgalina tą informaciją paskleisti greičiau ir plačiau, nei tai būtų galima atlikti fizinėje erdvėje, pvz., platinant skrajutes ar kabinant gatvėse skelbimus. Tad kur yra ta atsakomybės riba ir kiek aš galiu perkelti atsakomybės tam pačiam socialiniam tinklui "Facebook" ar "YouTube", nėra aišku.

– Kalbant apie "Facebook'ą". Visai neseniai "Kauno naktys" "Facebook'o" paskyroje pasipylė įžeidžiantys puslapio administratoriaus atsakymai čia komentuojantiems žmonėms. Atsakymai buvo asmeniški, menkinantys asmenų darbovietes, išsilavinimą. Ar gali tie žmonės kreiptis dėl moralinės žalos atlyginimo? Kur jiems kreiptis ir kokia yra skundo procedūra.

– Žinoma, galėtų. Šiuo atveju " Facebook" tinklas laikytinas vieša vieta, kurioje buvo paskleista informacija, neatitinkanti tikrovės, o už šmeižimą gali būti keliama tiek administracinė, tiek baudžiamoji byla ir asmuo gali prašyti viešo atsiprašymo ar neturtinės žalos atlyginimo. Tokių bylų jau yra buvę. Internetas tokiu atveju gali būti laikomas sunkinančia aplinkybe, nes paskelbta informacija pasiekia daugiau asmenų.

Taigi "Facebook" tinklas kol kas nebus už tai atsakingas, tačiau čia jau atsiranda tam tikrų niuansų. Pavyzdžiui, žinių portalas, norėdamas pritraukti kuo daugiau unikalių vartotojų tam, kad gautų daugiau reklamos pinigų, sukuria skambias antraštes ir skelbia tikrovės neatitinkančią informaciją. Čia jau negalima būtų sakyti, kad portalas tik neutraliai priėmė iš vartotojo informaciją netikrindamas jos turinio. Taigi kaltė yra tos interneto sistemos, kuri iš tokios informacijos bando užsidirbti.

Tačiau vėlgi, labai svarbu neperžengti ribos. Juk interneto paslaugų teikėjas, bet kuri iš didžiųjų bendrovių, kuri tiekia ryšį, negali tapti atsakinga už tai, kad kažkas internete vykdo neteisėtą veiklą. O tokių grasinimų jau galima išgirsti Prancūzijoje ar Didžiojoje Britanijoje, kur intelektualinių teisių apsaugos objektų – filmų, programinės įrangos, elektroninių knygų – savininkai bando prisiteisti pinigų ne iš bet ko, o iš interneto paslaugų teikėjų, kurie suteikė galimybių tai atsisiųsti. Jų vienas argumentų yra: kam reikalingi tokie interneto greičiai? Juk namų vartotojui vartyti tinklalapius internete užtenka 10mb/s.

Tačiau jeigu nori atsisiųsti kūrinį (pavyzdžiui vaidybinį filmą), kurio kopija paprastai platinama nelegaliai, tau reikės 300 mb/s. Pasaulis vis dar neapsisprendžia, ar interneto paslaugų teikėją – ne tik tą, kuris veda kabelius, bet ir portalus, elektroninius aukcionus, socialinius tinklus, vaizdo forumus palikti atsakingus tik už kokybę, bet neprašyti jų cenzūruoti informacijos, nes jie nežino, kas yra gerai, o kas blogai. Jie kaip tie kelininkai, kurie yra atsakingi už tai, kad gatvėse nebūtų duobių, jos būtų apšviestos, turėtų šaligatvius, bet jiems nerūpi, ar ta gatve važiuoja girti vairuotojai. Tačiau tokiu atveju, kyla klausimas – kas bus atsakingas. Kas bus tas cenzorius, kuris spręs, kas gerai, o kas blogai, ką šalinti ar nešalinti?