Vienetinių drabužių kūrėja M. Šukė: turime švęsti gyvenimą

– Turbūt skaitytojai nepatikės, kad kalbamės su jumis aštuntą valandą ryto. Maniau, kad menininkai mėgsta ilgiau pamiegoti...

– Aštuonios – ne anksti. Kartais keliuosi ir penktą, ir ketvirtą, o kartais tik tokiu metu einu miegoti (juokiasi). Padėjėjų neturiu: pati ir kuriu, ir siuvu.

– Didžioji jūsų aistra – prabangūs išeiginiai drabužiai. Garsėjate kaip vestuvinių suknelių dizainerė. Tačiau gūglas apie jus išmeta vos keletą straipsnių. Nemėgstate viešumos?

– Galbūt. Darbo turiu daug, kam be reikalo aušinti burną? Esu tikra kaunietė, tačiau nuo 2008-ųjų iki 2019-ųjų pabaigos gyvenau Klaipėdoje. Ten per metus padarydavome tikrai nemažai mados renginių. Iš pradžių dirbau su savo pusbroliu Raimundu Petreikiu. Šiuo metu jis – dizainerio Liutauro Salasevičiaus komandoje. Dar ankstesniu etapu kolekcijas kūriau tyliai, prisidengusi kitais vardais, tik paskutiniu metu prisistatau Modestos Šukės vardu.

Siuvu nuo 16-os metų, profesionaliai – nuo 19-os. Visą gyvenimą darau tą patį ir stengiuosi šioje srityje nuolat augti, tobulėti. Kai pabosta monotonija, prisigalvoju visokių iššūkių – tarkim, pasiimu kokį sudėtingą projektą ir paįvairinu juo sau kasdienybę. Tik tie projektai dizaineriams nėra finansiškai naudingi. Jei atvirai – jie labiau minusas nei pliusas, nes laikas, darbas, geri audiniai – viskas brangiai atsieina. Galbūt dėl to kuo toliau, tuo kolekcijų Lietuvoje matome mažiau.

Iš kelionių: Modesta dėkinga fotomenininkų duetui Ruslanui ir Linai Bolgovams už draugystę. Keliaudami po pasaulį jie sukuria įstabių kadrų su jos darbais. / R. Bolgovo nuotr.

– Prieš savaitę „Kūrybos podiume“ pristatėte savo vienetinių vakarinių drabužių kolekciją „Ilgai ir laimingai“. Ar kūrėte ją specialiai tai progai?

– Jau daugiau nei dešimtmetį mano mylimiausia veikla – nuotakų ir vestuvių svečių rengimas. Užtai įkalbėjau porą savo klienčių, išekėjusių vos prieš mėnesį, praeiti improvizuotu Botanikos sodo rožyno podiumu. Jos demonstravo savo vestuvines sukneles. Visus kitus drabužius (su keliomis išimtimis) sukūriau specialiai „Kūrybos podiumui“.

– Pasirinkote rizikingą veiklos kryptį – puošti nuotakas. Ar tiesa, kad artėjant vestuvių datai tenka pabūti ne tik dizainere, bet ir psichologe?

– Yra tuose žodžiuose tiesos, bet per laiką išmokau, kaip su jomis dirbti. Būna, susitinki pirmam pokalbiui mielą mergaitę, o artėjant vestuvėms įtampa auga ir, žiūrėk, atsispindi visur – kalboje, veide. Daug metų domėjausi psichologija, tai išmokau suvaldyti tą žmogaus jaudulį, nugesinti jo nerimą.

– Ar pasitaiko labai sunkių klientų?

– Būna. Juos aš vadinu savo mokytojais. Atėję pas mane jie neturi nei vizijos, nei nuomonės, ko norėtų. Tuomet kūryba vyksta ne ant popieriaus lapo, bet ant paties žmogaus: dėlioju ant jo kūno įvairias detales ir tikrinu kliento reakciją. Fiksuoju, kas žmogui patinka, o kas ne.

Kitas kraštutinumas – per didelis noras sukrauti į vieną drabužį viską, ką gražaus randa internete. Dažnai pasitaiko nuotakų, kurios ateina su šūsnimis iškarpų ar nuotraukų telefone, o paskui nori viską sudėti į savo vestuvinę suknelę. Mano užduotis – padėti merginai atsirinkti, kas yra jos. Štai tada vėl labiau dirbu kaip psichologė, o ne stilistė: bandau išsiaiškinti kasdienį jos stilių, temperamentą, pomėgius.

R. Bolgovo nuotr.

– Naujausia jūsų kolekcija mus nukelia į vaikystės pasakų pasaulį, kur princai ir princesės po vestuvių gyvena ilgai ir laimingai. Maža būdama mėgote skaityti pasakas?

– Vaikystėje, o ir vėliau, buvau knygų graužikė – gal dėl to susigadinau akis. Kai tėvai liepdavo miegoti, lįsdavau po antklode, skaitydavau pasislėpusi tamsoje, pasišviesdama prožektoriumi. Buvau užsirašiusi į tris bibliotekas ir perskaičiusi visas ten buvusias pasakas. Paauglystėje ryte rijau fantastinę literatūrą.

Dabar irgi labai norėčiau skaityti, bet nėra laiko, be to, turiu saugoti akis: juk visą dieną siuvu, žvilgsnis įtemptas. Net internete po darbo ilgai nenaršau. Audio knygų nemėgstu. Kai siuvu, geriau pasileidžiu „YouTube“ įrašus. Mano tėtis buvo žurnalistas. Gal iš jo paveldėjau smalsumą domėtis įvairiais dalykais, kurie vyksta pasaulyje.

Pirmiau nei modeliai man gimsta originalaus pristatymo idėjos. Įsivaizduoju, kaip  mano kūrybą demonstruoja baleto arba hiphopo šokėjai.

– Jei taip patiko tėčio veikla, ar nebuvo noro stoti į žurnalistiką?

– Veikla patiko, bet visi mano vaikystės žaidimai buvo ne apie tai. Kai susitikdavome Klaipėdoje su pusbroliu Raimundu (su tuo pačiu, su kuriuo ilgą laiką dirbome kartu), abu paskęsdavome skuduruose. Man buvo 11-a, jam 6-eri. Kadangi labai gražiai piešdavau (lankiau dailės pamokas privačiai), tai mėgstamiausias mūsų žaidimas būdavo toks: aš nupiešdavau popierines lėles, o paskui abu rinkdavome joms drabužius iš tuo metu populiaraus storo „OTTO“ katalogo. Vėliau močiutę, amžiną jai atilsį, darydavome modeliu. Sakydavome, kad ji mūsų ikona – aprengdavome ją ir prašydavome, kad eitų podiumu. Žodžiu, visas mūsų gyvenimas virė madoje. Ir šiandien abu madoje maudomės.

– Minėjote, kad privačiai lankėte dailę, gražiai piešėte…

– Deja, tai nepridėjo man vertės mokykloje. Nors gražiausiai rašiau, apipavidalindavau visus mokyklos stendus – klasiokų akyse buvau menininkė. Tas žodis anais laikais turėjo neigiamą reikšmę – t. y. kitaip besirengiantis, kitaip mąstantis, žodžiu, kitoks. Ir tie kitokie dažnai tapdavo klasės patyčių objektais. Ne išimtis buvau ir aš.

Galbūt ši vieša nuomonė lėmė, kad, būdama gabi daugeliui dalykų, ėmiau streikuoti. O su visa savo tapyba pasielgiau dar drastiškiau – nunešiau ant tokio kalno ir viską sudeginau. Visus molbertus, savo piešinius, dailės priemones. Tada prisiekiau daugiau nebepiešti.

Tos patyčios mane atgrasė ir nuo tolesnių mokslų, nes atrodė, kad ne tik mokykloje, bet ir ten bus lygiai tas pats. Nenorėjau studijų ir studentiškų draugysčių. Norėjau būti viena. Galbūt senatvėje aš ir vėl grįšiu prie tapybos, kai viskas jau bus visiškai pasimiršę, bet tikrai ne dabar.

Įvykis: VDU Botanikos sodo rožyne vykusiame „Kūrybos podiume“ pristatyta M. Šukės kolekcija „Ilgai ir laimingai“. / D. Stankaus nuotr.

– Vasarą gražiai žiūrisi tapyba ant lino drabužių. Niekada negalvojate sukurti savo piešiniais dekoruotos kolekcijos?

– Turėjau idėją su tais piešiniais, bet kol kas laikau savyje. Apskritai, kiek darydavau kolekcijų, man įdomiau būdavo ne sukurti drabužį, o įdomiai jį pateikti. Todėl pirmiau nei modeliai man gimsta originalaus pristatymo idėjos. Įsivaizduoju, kaip mano kūrybą demonstruoja baleto arba hiphopo šokėjai.

– Šiuo metu dirbate ir kuriate Kaune, tačiau viešumoje rodotės mažai. Esate introvertė?

– Aš ir pati nuolat sprendžiu klausimą, kas aš esu. Vieną kartą, atrodo, esu atvira žmonėms, prieinama, neturinti jokių baimių, o kitą sykį norisi užsisklęsti savyje ir kad niekas manęs iš ten nejudintų. Taigi, ir jūs, žurnalistai (šypsosi). Galbūt esu nuotaikos žmogus?

– Kas jums kas rytą pakelia nuotaiką?

– Tvarka. Tarkim, turiu kažką pasiūti, bet nėra nuotaikos, tuomet prieš pradėdama dirbti susitvarkau kambarį. Kai aplinkui švara, daugiau vietos lieka kūrybai. Tik kartais nebūna laiko tvarkytis. Tuomet gelbsti kvapai. Kvepalų turiu visokių ir labai daug. Pasikvėpinu pagal nuotaiką ir einu dirbti. Dar užveda muzika, kava. Kol ją geriu, mintyse dėlioju audinį, pamąstau, kaip netrukus pradėsiu siūti.

– Gal prisimintumėte ilgiausiai savo siūtą drabužį?

– Puikiai atsimenu, gaila, kad nuotraukos neturiu. Taip ilgai derinau su visais jo fotosesiją, kad galiausiai likau be nuotraukos. Tai buvo daugiasluoksnė perregima suknelė, kurios viršutinį violetinio atspalvio sluoksnį išsiuvinėjau pačiais smulkiausiais gėlių žiedais. Tą ypatingą suknelę siuvinėjau tris su puse mėnesio, naktimis, po visų dienos darbų. Dar esu siuvusi keletą suknelių, kurioms iki pusės faktūrinį raštą dariau pati iš visokių gipiūrų, ažūrų, nėrinių.

– Ar tada jau buvote ištekėjusi? Jei taip – ar vyras nepykdavo, kai kelis mėnesius iš eilės dirbdavote naktimis?

– Kaskart dėkoju savo gyvenimo draugui už kantrybę su manimi. Mano vyras Maher kilęs iš Sirijos, bet lietuviškai kalba puikiai, nes čia gyvena nuo 1996-ųjų. Jis nėra dizaineris, bet ganėtinai meniškas žmogus: domisi mada, faktūromis, audiniais. Padariusi darbą galiu jam drąsiai parodyti, sulaukti komentaro. O kai nepakylu nuo siuvinio, vyras man net valgyti padaro, į darbą atneša.

D. Stankaus nuotr.

– Ar išvydęs jus eilinę darbo dieną žmogus suprastų, kad esate dizainerė?

– Priklauso nuo nuotaikos. Tačiau šitiems dalykams esu reikli. Turiu ryškų stilių, mėgstu ekstravaganciją, nebijau išskirtinių detalių. Aišku, dabar manyje viso šito gerokai mažiau, bet anksčiau dėdavausi ant savęs daug aksesuarų, nešiojau pankišką šukuoseną, žodžiu, praktikavau labiau avangardišką stilių.

Šiandien esu kuklesnė. Labiau vertinu patogumą. Manau, tai natūralu, nes kai nueini daugiau profesinio kelio, tau nebereikia nieko įrodinėti nei sau, nei kitiems – koks esi geras, gabus, talentingas. Tu tiesiog ramiai gyveni.

Šiandien savo spintoje turiu daug šilkinių sijonų, kuriuos derinu su paprastomis palaidinėmis. Tik nelabai turiu kur puoštis, nes mano darbas Senamiestyje – vos kelios minutės nuo namų.

– Ar tiesa, kad judu su vyru Kauno senamiestyje esate įkūrę socialinį klubą, kur Mehar vaišina svečius kava, paties gaminta baklava? Kas dar ten vyksta?

– Bendravimas. Noriu, kad žmonės surastų vieni kitus, kad bendrautų, kad nelaikytų vieni kitų konkurentais (tarkim, dizaineriai). Juk kuo labiau man sekasi, tuo geriau yra visiems, nes mes visi esame sujungti į vieną bendrą grandinę ir kol laikysimės po vieną, tol bus sunku visiems.

Savo klube nuo sausio iki gegužės pabaigos organizavome renginius įvairiausiomis temomis. Kvietėmės aktorių, verslininkų, skaitėme Dalios Teišerskytės poeziją ir t. t. Subūrėme nuolatinių lankytojų ratą. Nuo rudens ir vėl startuosime su naujais projektais. Beje, klubo patalpose yra ir mano siuvimo dirbtuvės, nedidelis gatavų drabužių butikėlis.

– Šiandien greita mada karaliauja visur. Į teatrą einame po darbo, su darbiniais drabužiais. Į restoraną irgi nebenorime puoštis. Kodėl?

– Gal prie to šiek tiek prisidėjo ir kovidas? Dirbdami iš namų pajutome patogumo skonį. Juk ir aš pati nebesidedu tiek aksesuarų, kiek mėgdavau anksčiau. Palieku juos šventėms, o kasdien noriu būti tokia, kokia esu iš tiesų. Galbūt ir kiti mąsto panašiai? Jie atidirba ir džiaugiasi, kad po darbų dar gali nueiti į teatrą, o aprangos taip nebesureikšmina – taupo savo laiką, nes kol dar grįš namo, kol persirengs…

Vis tik manau, kad turime švęsti gyvenimą. Gavę progą nueiti į teatrą, koncertą, kavinę, turime tinkamai ją išnaudoti. Nes jei atrodysi pati sau gražiai, gal dar norėsis po spektaklio užsukti su draugėmis į kokią kavinaitę kavos? O jei nueisi apsirengusi paprastai, tai nieko stebuklingo, tikėtina, taip ir neįvyks.