Prikaltas prie kryžiaus
2009-05-16
Dovilė Jablonskaitė
Aukštai kilusiam Seimo pirmininkui Arūnui Valinskui teko žemai kristi. Kas atsitiko, kad vienas populiariausių šalies žmonių per kelis mėnesius tapo vienu nekenčiamiausių politikų?
Dienraščiui išskirtinį interviu davęs A.Valinskas neatrodė pažemintas ar nusivylęs. Greičiau – nepraradęs įkarščio ir sarkazmo bei kandumo, už ką ne kartą buvo pliektas žiniasklaidos bei politikų.
– Tautos prisikėlimo partija pateko į Seimą, jums atiteko Seimo pirmininko postas. Žiniasklaidos dėmesys buvo stulbinamas, bet euforija greitai nuslūgo. Kas po to?
– Jokios euforijos nė nebuvo. Tai žiniasklaida kurpė pompastiškus reportažus, pabrėždama išorinius mano gyvenimo pokyčius: limuzinus, apsaugą ir švyturėlius. Galiu nuvilti sensacijų medžiotojus: esminiai mano gyvenimo pasikeitimai slypi tikrai ne paviršiuje: ne kabinete ar vaizde pro langą. Užimdamas Seimo pirmininko pareigas pirmiausia gauni atsakomybę arba būtinybę tą atsakomybę prisiimti.
– Atsakomybę už dūžtančius parlamento langus ir minią, reikalaujančią taip neseniai dievinto A.Valinsko galvos? Jūsų atvejis parodė, kad nuo meilės iki neapykantos iš tikrųjų vos vienas žingsnis.
– Ne dėl garbės, tariamų nuopelnų ar galimybių sukau į politiką. Puikiai žinau, kad šiuo metu žmogus iš šou verslo, televizijos eteryje dalijantis pinigus ar patarimus, kuriantis šmaikščias laidas ar vedantis nuotaikingus koncertus, būtų tūkstantį kartų mylimesnis ir mielesnis už politiką, ant kurio kariami visi šunys. Yra manančiųjų, kad su A.Valinsku į Lietuvą atėjo ne tik krizė, bet ir kiaulių gripas. Jei kažkam tuo tikėti lengviau, galiu prisiimti atsakomybę ir dėl visų kitų gripų bei nelaimių, kurios dar gali užgriūti Lietuvą.
Visi politikai, einantys panašias pareigas, ar tai būtų Seimo pirmininkas, ar valdančiosios koalicijos frakcijos seniūnas, ar premjeras, sutikite, yra pasmerkti nepopuliarumui. Tačiau darbas tokiose struktūrose – tai ne grožio konkursas, kur žiūri į save, žaviesi ir galvoji, koks gi bus mano reitingas?
– Tačiau jūsiškis ištirpo tarsi pernakt. Esate nemėgstamiausių politikų viršūnėje, partijos populiarumas – nulinis. Kova prezidento rinkimuose baigėsi net neprasidėjusi. Turbūt nelengva su tuo taikytis?
– Nuliūdinsiu tuos, kurie mano, kad A.Valinskas jaučiasi pažemintas ar užgautos jo ambicijos dėl prezidento rinkimų. Napoleono sindromas manęs nekamuoja, nejuokaukite! Jei mano gyvenimo esmė būtų buvęs įvaizdis, būčiau saugojęs jį kaip savo akį: nieku gyvu nebūčiau iškėlęs kojos iš televizijos ir iškeitęs jos į politiką. Netgi nebūčiau ėjęs iš vienos televizijos į kitą. Tačiau mano gyvenimo esmė yra azartas ir drąsa priimti sprendimus, netylėti. Man nuoširdžiai gaila politikų, bijančių pasakyti tai, ką iš tiesų galvoja, vien dėl baimės prarasti populiarumą, nerimo, kad suklibės jų įvaizdis.
Mano populiarumo metamorfozės manęs nė kiek nenustebino – būtent to ir tikėjausi. Bėda ta, kad žmonės į politiką žengiančiuose žmonėse ieško mesijo. Viltims neišsipildžius, tas tariamas mesijas per kelis mėnesius paverčiamas atpirkimo ožiu – tautai lengviau, kai yra ką kaltinti. Anksčiau dėl visko buvo kaltas Vytautas Landsbergis, po to – Algirdas Brazauskas, dar vėliau – Gediminas Kirkilas, dabar – A.Valinskas.
Jei manote, kad mane atstatydinus visos šalies problemos išsispręs, tuojau pat rašau pareiškimą, ir tegu Lietuvos žmonės gyvena geriau. Lygiai taip pat galima Seimą buldozeriais nustumti į Nerį. Ir kas? Nieko.
Blogai, kad nėra vidinio žmonių tikėjimo: juk per ekonominę blokadą buvo daug blogiau, bet degėme noru, užsispyrimu. Galbūt žmones pernelyg išgąsdino žodis krizė. Ne, tai – ne krizė, o problemos. Krizė gimsta tada, kai vietoj noro kovoti su sunkumais atsiranda baimė ir kaltų ieškojimas. Nepadės.
– Vis dėlto, ar dėl smarkaus kritimo žemyn reitingų lentelėse nematote savo asmeninės kaltės? Kalbėta, kad Jūsų arogancija netelpa net Seimo rūmuose.
– Niekada nebuvau arogantiškas – tik reiklus sau ir žmonėms, su kuriais dirbu. Seime pasitaiko tokių apsižodžiavimų, kurie garbės nepadarytų net turgaus moterėlėms. Ne tai lemia politiko įvaizdį. Iki šiol manau, kad nuomonę formuojanti žiniasklaida ant mūsų pyksta, nes ne su tais nuėjome į koaliciją. Buvo rašoma, kad mes – tai "Leo LT", tai "Maximos", tai socdemų projektas. Galiausiai paaiškėjo, kad nė viena uodega, kurią mums lipdė, neprigijo. Spėlioji, analizuoji, rašai, o paskui žiūri, kad tie rupūžės ne taip padarė, – pikta.
Jei norite paversti žmogų arogantišku, taip ir padarysite. Nenuvertinkite manęs: 22 metus išdirbau televizijoje, žinau, kaip viskas vyksta. Sudėkite tam tikras nuotraukas – ir viskas. Išsižiojęs – jau vėpla, prisimerkęs – apsvaigęs ir taip toliau.
Juokauju, kad žiniasklaida be Tautos prisikėlimo partijos visiškai degraduotų, kai kurios televizijos laidos kaipmat išeitų atostogų.
Tiems, kurie prieš rašydami parkerį nori užpildyti ne rašalu, o tulžimi, teks nusiminti: storą odą turi tas A.Valinskas, bjaurybė. Su kolegomis iš "Dviračio žinių" kadaise tą pačią duoną uždirbinėjome, dabar stengiuosi kiek galėdamas jiems padėti – duoti medžiagos parodijoms.
– Tačiau net politologai jūsų sprendimą atsisakyti Seimo pirmininko atlyginimo įvertino kaip aroganciją, norą save sureikšminti ir išskirti iš kitų.
– Kodėl žmonėms nesuprantamas elementarus gerumas ir noras dalytis su tais, kuriems labiau reikia? Kodėl jie save laiko moraliniais autoritetais, galinčiais mano teisę kvestionuoti? Gal pirmiausia jiems reikėtų pradėti nuo savęs? Dalijuosi su visais, kurie prašo laiškuose: kam – 200, kam – 500 litų. Nemažą pinigų dalį skiriu Editos Mildažytės "Bėdų turgaus" fondui. Tačiau kažkas atsistoja ir pasako – jis ir dėl to blogas. Tada noriu paklausti, mieli kolegos, ar jūs tikrai tokie dideli autoritetai, kad galite teisti kitą vien dėl to, kad jis nori tesėti žodį, duotą prieš rinkimus? Ar tai irgi arogancija?
– Jūsų oda stora, bet kaip vaikai, ypač jaunėlis? Ar jam netenka mokykloje kęsti patyčių: dabar jis ne šou verslo banginio, o personažo "nafik" sūnus.
– Džiaugiuosi, kad vaikai viską vertina protingai ir situaciją dažniau ne komentuoja, bet analizuoja. Taip pat ir Ingos mama, ir mano tėvai – jie nori išgirsti informaciją iš pirmų lūpų, o ne iš vienos ar kitos žiniasklaidos priemonės, kur informacija jau sukramtyta ir pateikiama tendencingai.
"Nafik" aš visai nevartoju. Septintokas Šarūnas sugeba atsirinkti draugus, kurie jį vertina pagal jo savybes, o ne pagal tai, kas jo tėvai. Neslėpsiu, buvo pokalbis. Aiškinome Šarūnui, kad dabartinė šeimos situacija, kai mama tapo Seimo nare, o tėtis – Seimo pirmininku, jį irgi įpareigoja elgtis atitinkamai, o ne duoti sau laisvę. O vyresnėlis Arūnas, studijuojantis užsienyje, į viską žiūri labai protingai. Kremta politologiją, diplomatiją ir japonų kalbą. Mano pavyzdys jam – tai gyvenimo mokykla, kurią jis praeina tėvo pėdomis.
– Arūno studijos turbūt nepigios, turite paskolų. Žmona Inga yra sakiusi, kad ir Valinskai dabar taupo. Kaip?
– Inga pasakė, kad taupome, vadinasi, taip ir yra – tai nuoširdu ir paprasta. Atsisakome išlaidų, kurios anksčiau nekeldavo abejonių, ne visuomet galime sau leisti vienokią ar kitokią kelionę: dažniausiai dėl laiko stokos, tačiau ir finansine prasme. Dirbant parlamentaro darbą pinigai yra kitokie nei versle. Visi mano mitiniai turtai, sukrauti ar sunešti aitvarų, buvo sukaupti ne vagiant ar kombinuojant iš valstybės biudžeto. Uždirbau tai per 22 metus scenoje ir televizijoje, matant žmonėms. Pinigai investuoti, jų negaliu taip lengvai ištraukti ir naudoti. Bet gyvename.
– Šeimos tvirtybės Jums galima pavydėti – visi už vieną ir vienas už visus?
– Kitiems vyrams linkiu tokių žmonų kaip Inga. Ji paskui mane išsitrėmė iš scenos į Seimą. Ji kaip dekabristo žmona: susirinko gražias sukneles, plunksnas, sukrovė viską į spintą ir dabar yra čia.
– Jūsų žmona darbą Seime priima labiau kaip pareigą nei malonumą. Yra prasitarusi, kad ne visi parlamento senbuviai buvo pakantūs naujokams.
– Čia daug daugiau purvo nei visame Čepkelių raiste: intrigos intrigėlės, apkalbos, interesai interesėliai, klausimai atsakymėliai. Jei būtų dirbama konstruktyviau ir parlamentarai kalbėtų tada, kai iš tikrųjų turi ką pasakyti, o ne tuomet, kai užsinori pakalbėti iš tribūnos, kadencijos darbą padarytume per metus.
Atėjus į Seimą veikliam žmogui reikia perstatyti save ant kitų bėgių. Buvau pratęs kitaip: jei 19.10 tiesioginis eteris, tai gali svaigti galva, būti bloga, bet privalai stovėti kadre. Arba jei ruošiesi mirti, daryk tai tiesioginiame eteryje. Seime ritmas kitoks, bet žmogus, norintis dirbti ir galintis tai daryti, visuomet ras, kaip save realizuoti.
– Televizija jūsų kalbose išnyra dažnai – pasiilgote?
– Dirbau visuose Lietuvos kanaluose, kuriose tik įmanoma. Pasirodydavau du, daugiausiai tris kartus per savaitę kurioje nors vienoje televizijoje. Dabar save matau penkis kartus per dieną visą savaitę kiekviename kanale. Klausimas: tai ta mano televizinė karjera baigėsi ar prasidėjo? Manau, kad prasidėjo. Mažas skirtumas: anksčiau už tai mokėdavo pinigus.
– Ar jau patenkinote savo azarto troškimą politikoje? Gal Jūsų kadencija Seime pirma ir paskutinė?
– Esu laisvas žmogus ir didžiausias malonumas pasaulyje yra ne užimti vieną ar kitą postą, bet turėti laisvę rinktis. Tos laisvės nereikia riboti išankstiniais įsipareigojimais ar ateities planais. Šiuo klausimu nenoriu įsipareigoti žmonėms ir riboti savo pasirinkimo laisvės, nes tada, kai per daug prižadi, užkerti kelią viduje rastis pagrindiniam gyvenimo varikliui – pasirinkimo galimybei.
Liutauras Ulevičius, viešųjų ryšių specialistas
A.Valinskas visuomenėje niekada nebuvo vertinamas kaip politikas. Viešojoje erdvėje jis buvo tik pramogų verslo atstovas. Jo darbų ir nuopelnų politikoje nėra, įdirbio, iš kurio būtų galima gauti dividendų, – irgi. Nereikia turėti iliuzijų, kad jame kas nors mato puikų parlamento vadovą. Ta visuomenė dalis, kuri bent šiek tiek mąsto, Tautos prisikėlimo partijos į Seimą nerinko. O tie, kurie atidavė savo mandatus už A.Valinską, balsavo už jį kaip už pažįstamą veidą iš televizorių ekranų.
Jei A.Valinskas ir toliau būtų veikęs kaip pramogų verslo atstovas ir skaldęs juokus, jo reitingai būtų panašūs kaip ir prieš rinkimus. Dabar gi A.Valinsko veiksmai neatitinka jo rinkėjų lūkesčių: žmonės norėjo, kad šešių nulių šou tęstųsi ir Seimo posėdžių salėje. Tačiau A.Valinskas netikėtai surimtėjo, rinkėjas jo neatpažįsta, žmonės nusivylė. Jie nepatenkinti, todėl nusigręžia ir nepalaiko.
Mykolas Katkus, viešųjų ryšių bendrovės "VRP/Hill & Knowlton" vykdomasis direktorius
A.Valinsko reitingų smukimo paaiškinimas vienintelis – neatitiko žanrai. A.Valinskas yra labai charizmatiška asmenybė, puikus pramogų verslo atstovas ir netgi žmogus, suformavęs renginių vedėjo įvaizdį. Tačiau vos įžengęs į politiką jis padarė klaidų. Pirma, A.Valinskas elgėsi ne visai taip, kaip buvo priimta politikoje. Antra, staigus jo populiarumas davė labai aiškų savo vertės jutimą, ypač bendraujant su buvusiais kolegomis – televizijos žmonėmis. Tai padarė meškos paslaugą.
Kai žmogus keičia savo vaidmenį iš gerą humoro jausmą turinčio laidos vedėjo į solidaus politiko, tai sunkiai suderinama. Per rinkimų kampaniją A.Valinskas žadėjo, kad su jo partija bent bus linksmiau. Tačiau Seimo pirmininko vaidmuo pareikalavo kitokios laikysenos. Deja, tarp tų dviejų vaidmenų buvo pasiklysta. Be to, pats postas nėra palankus: visi Seimo pirmininkai greitai praranda populiarumą, išskyrus Česlovą Juršėną, kuris yra vienintelis archetipinis Seimo pirmininkas.
Manau, kad po pirmų suklupimų A.Valinskas padarė nemenką pažangą ir viešumoje jis atrodo kur kas labiau atitinkantis Seimo pirmininko statusą. Dabartinis jo elgesys palieka geresnį įspūdį.
Tradicijos Lietuvoje rodo, kad iš visuomenės antipatijų stadijos išbristi sunku, tačiau A.Valinskas yra vienas retų žmonių, kurių visiškai laidoti nevertėtų. Treji metai yra pakankamas laikotarpis įsikirsti į savo nišą ir vėl suburti elektoratą: Lietuvos politikos kontekste, kur retas sugeba suformuluoti rišlų sakinį, iškalbos dovaną turintis žmogus yra vertybė.
A.Valinskas yra prekinis ženklas, todėl nemanau, kad pirma jo laida grįžus iš Seimo turėtų esmingai mažesnius reitingus nei iki tol buvusios.
