Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Per blokadą kauniečiai sukosi, kaip išmanė
2010-04-26
Virginija Skučaitė
Sovietų Sąjunga demonstravo jėgą, reaguodama į 1990 m. Kovo 11-osios Aktą – balandžio 18-ąją pradėjo neklusniosios Lietuvos ekonominę blokadą, kuri paliko ryškų pėdsaką ir kauniečių atmintyje, tačiau nepateisino Kremliaus vilčių.
Eilėse praleisdavo valandas
Maskva dviem su puse mėnesio sustabdė naftos tiekimą į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą, iš dalies – dujų, įvairių prekių tiekimą. Šios blokados tikslas buvo sukelti Lietuvos gyventojų nepasitenkinimą šalies Vyriausybe. Žmonės visur – gatvėse, namuose, įstaigose, įmonėse, ligoninėse kalbėjo apie blokadą, nes pradėjo trikti naftos produktus, dujas naudojančių gamyklų darbas, prie degalinių nutįso kilometrinės automobilių eilės, parduotuvėse pradėjo trūkti būtiniausių pramoninių prekių.
Apie tai byloja ir išlikusi didelės kultūrinių ir ūkinių prekių parduotuvės "Dubingiai" pirkėjų skundų knyga. Pirkėjų įrašai akivaizdžiai byloja tai, kad dabartinis ekonomikos sunkmetis – vieni niekai, palyginus su tuo, ką valstybės atkūrimo pradžioje teko patirti kauniečiams.
Iš įrašų sužinome, kad žmonės po darbo kelias valandas stovėdavo eilėse, kad už talonus (jie buvo oficialiai vadinami pakvietimais ir dalijami pagal sąrašus darbovietėse) gautų skalbiamųjų miltelių, žvakių, ilgintuvų, termosų, klijuotės, elektros lempučių ir kitų kasdien reikalingų prekių. Štai viena kaunietė skundų knygoje įrašė: "Esu labai pasipiktinusi skyriaus, kuriame prekiaujama skalbiamaisiais milteliais ir tualetiniu muilu, darbo organizavimu, nes teko stovėti eilėje net tris valandas dėl skalbiamųjų miltelių "Lock", o kai padaviau savo taloną, pardavėja pasakė, kad šių miltelių jau nebėra."
Milteliais apsirūpino ilgam
Toje pačioje skundų knygoje kaunietė R.V. įraitė: "Stovėjau ilgoje eilėje, norėdama nusipirkti klijuotės, tačiau po pusantros valandos pardavėja pasakė, kad klijuotė jau baigėsi." Įpykę pirkėjai savo skunduose pardavėjas vadino spekuliantėmis, kurios nuslėptas deficitines prekes (plastmasinius kibirėlius, indus benzinui, gumines žarnas, šviestuvus, durų rankenas ir pan.) atseit išveža iš parduotuvės savo automobiliais.
Suprantama, pardavėjos nebuvo kaltos dėl tuometinio prekių trūkumo, bet pirkėjai tokiu būdu išliedavo savo įtūžį dėl to, kad tenka stovėti ilgose eilėse. Beje, daugelis pirko prekių tiek, kiek gaudavo talonų, todėl ir po kelerių metų dažno kauniečio namuose pūpsojo krūvos tualetinio muilo, skalbiamųjų miltelių.
Benziną tiekė kareivis
Dalinės benzino blokados pėdsakai ypač buvo matyti užmiesčio, kur dėl degalų stokos (privačių automobilių savininkams buvo leidžiama nusipirkti 30 litrų benzino per mėnesį) retai buvo matyti automobilių, rečiau važiavo ir miesto autobusai. Tačiau kauniečiai vis vien įvairiais būdais prasimanydavo benzino. Kaunietė Viktorija K. prisimena nepabūgusi prieiti prie rusų kariško automobilio ir užkalbinti jauno rusų kareivio, kuris sėdėjo prie vairo ir laukė nuėjusio į parduotuvę majoro.
Kalbėdama su kareiviu ji sužinojo, kad tas atvykęs iš Sibiro, iš tų vietų, kur Viktorija prieš 40 metų buvo ištremta su šeima. Po trumpo pokalbio paaiškėjo, kad ji Sibire mokėsi vienoje klasėje su kareivio tėvu – pasakė jo vardą ir pavardę. Tai lėmė, kad moteris visą blokados laiką buvo aprūpinta benzinu – kareivis atveždavo bakelį ir pastatydavo jį prie Viktorijos namų (aišku, už užmokestį), o po demobilizacijos dar savaitę gyveno netikėtos pažįstamosios namuose.
Rusijos ir Lietuvos santykiai, politika neturėjo įtakos žmogiškiems ryšiams – tas kareivis rašo laiškus Viktorijai iki šiol. Per tuos 20 metų jis sukūrė šeimą, užaugino dvi dukras ir dabar ketina atvykti pasisvečiuoti į Kauną.
Paliko vestuvių žiedą
1990 m. balandžio 30-ąją į Vilnių buvo parskraidintas karstas su Stanislovo Žemaičio, susideginusio Maskvoje, palaikais. Jis, kaip Romas Kalanta 1972 m., suliepsnojo gyvu fakelu tam, kad įtikintų pasaulį pripažinti laisvą Lietuvą, kad būtų nutraukta pradėta ekonominė jos blokada.
"Tą dieną tūkstančiai žmonių su žvakutėmis ir vėliavėlėmis rankose atėjo atsisveikinti su Stanislovu Vilniuje, Katedros aikštėje, ir prie Laisvės paminklo Kaune. Po iškilmių Vilniuje ir Kaune jis buvo parvežtas į Ežerėlį, kur gyvenome, ir pašarvotas Durpių įmonės salėje. Aš buvau labai sutrikusi, priblokšta jo poelgio ir tokios žmonių reakcijos", – prisiminė Stanislava Žemaitienė, taip daugiau ir neištekėjusi.
S.Žemaitis prieš savo sprendimą susideginti savaitę neturėjo darbo ir buvo tapęs nekalbus. 1990 m. balandžio 25-osios rytą jis žadėjo nueiti į parduotuvę, paruošti žmonai ir dukrai vakarienę, nes septynias dienas jo vairuojamas kooperatyvo "Erdvytis" autobusiukas stovėjo prie namų Ežerėlyje – nebuvo benzino. Palaukęs, kol žmona ir dukra (kita dukra gyveno kitur) išeis iš namų, nusiėmė 25 metus nešiotą vestuvių žiedą, apsirengė geriausiu kostiumu, apsiavė išeiginiais batais ir, parašęs atsisveikinimo raštelį, išėjo iš namų.
Palaidojo ir pamiršo
Priešmirtiniame Stasio laiške yra žodžiai: "Daugiau gyventi negaliu, okupantai užsuka kranus, siautėja desantas, žmonės lieka be darbo... Išvykstu į Maskvą, susideginsiu Raudonojoje aikštėje." Maskvos draugija "Memorial" lietuvio susideginimo vietoje kitądien iškėlė plakatą: "Čia balandžio 26-ąją susidegino lietuvis Stanislovas Žemaitis, protestuodamas prieš savo tėvynės okupaciją ir ekonominę blokadą. Suteik ramybę jo sielai, Viešpatie." Aukos vietoje maskviečiai dėjo gėles, o grąžintus į tėvynę S.Žemaičio palaikus tautiečiai iškilmingai palaidojo.
"Nereikėjo tada taip viso šio reikalo išpūsti, mus garbstyti, nes valdžia mane su dviem dukromis greit užmiršo. Nors prie kapo duobės visokeriopą paramą žadėjo deputatai, iš tiesų mums gyventi padėjo paprasti žmonės", – sakė našlė, išsaugojusi negalios kamuojamo palangiškio laišką, kuriame garbaus amžiaus sulaukęs žmogus, nepaisydamas blokados, pranešė siunčiąs šeimai 100 rublių.
Teatrai buvo pilni
Blokados mėnesiais spauda rašė, kad balandį numatyta "Smėlio klavyrų" premjera neįvyks, nes režisierius Jonas Jurašas dėl įtemptos politinės situacijos Lietuvoje nutraukęs spektaklio repeticijas ir išvykęs į Miuncheną, tačiau tikisi repeticijas atnaujinti vėliau. Taip, beje, ir įvyko.
Tuo metu teatre dirbusi aktorė Doloresa Kazragytė pasakojo, kad nei ji, nei kolegos teatre nejautė ypatingos blokados įtakos. "Spektakliai, kiek prisimenu, buvo rodomi kaip anksčiau, žiūrovų srautai nemenko. Man atrodo, visais laikais, net ir pačiais sunkiausiais, žmonėms reikėjo teatro, meno – prisiminkime teatrą Vilniaus gete arba simfoninį orkestrą Kauno gete, – pastebėjo D.Kazragytė. – Per blokadą nejautėme baimės, kad teatras Kaune bus uždarytas, žlugs. Be to, anuomet aktoriams materialūs dalykai dar nebuvo tapę altoriumi kaip dabar."
Batus siuvo kaip siuvę
Beveik 50 metų bendrovėje "Lituanica" dirbanti Danutė Kalinienė, įsitikinusi, kad dabartinės ekonomikos krizės sukeltos pasekmės daug sunkesnės, nei 1990 m. Rusijos mums paskelbtos ekonominės blokados. "Mūsų fabrikas kaip siuvo batus iki blokados, taip siuvo ir per ją. Gamyba praktiškai nenukentėjo, nes nemažą dalį produkcijos jau siuntėme į Vakarų šalis. Beje, krovėme siuntas ir į Rusijos miestus, su kuriais buvome sudarę sutartis. Žodžiu, dirbome nestabdydami gamybos. Tiesa, buvo problemų dėl atsiskaitymų, tačiau tai neturėjo esminės įtakos mums, avalynės gamintojams. Dabartinės ekonomikos krizės padariniai įmonėms yra daug sunkesni. Aš turiu galvoje ekonominę žalą", – įsitikinusi D.Kalinienė.
1990 m. ekonominės blokados datos
Balandžio 18 d. Rusija pradėjo ekonominę Lietuvos blokadą.
Birželio 29 d. Lietuvos Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimą dėl Kremliaus reikalaujamo 100 dienų moratoriumo Kovo 11-osios Aktui.
Liepos 2-ąją blokada buvo atšaukta.
Spalį prasidėjo tarpvalstybinės Lietuvos ir Rusijos derybos.
