Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Lietuvių literatūrai pradžią davė Mindaugo sūnus Vaišvilkas
2010-05-10
Virginija Skučaitė
Literatūros tyrinėtojas Algimantas Bučys amžiumi ankstina lietuvių literatūros pradžią. Jis įrodinėja, kad ja reikėtų laikyti ne XIV a. Gedimino laiškus (XIV a., 1323 m.), o Mindaugo sūnaus Vaišvilko XIII a. gyvenimo aprašymą.
Įgriso dvaro intrigos
Savo knygoje "Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha" A.Bučys apverčia aukštyn kojomis iki šiol gyvavusį neigiamą vyriausiojo Mindaugo sūnaus Vaišvilko įvaizdį. Anot literatūrologo, kunigaikštis nebuvo Lietuvos nei pardavęs, nei išdavęs, kaip daugeliui atrodė.
Vaišvilkui, matyt, iki gyvo kaulo buvo įgrisusios karaliaus dvaro intrigos, giminaičių rietenos, kruvini karai, ir karalaitis pasuko dievoieškos keliu – tapo vienuoliu, pastatė vienuolyną. Tiesa, kelis kartus vienuolyną jis buvo palikęs ir griebęsis kardo, norėdamas padėti tėvui kovose, o vėliau – atkeršyti maištininkams už Mindaugo ir mažamečių brolių nužudymą, tačiau po trejų metų vis vien grįžo į vienuolyną, atsisakęs Lietuvos karaliaus sosto.
Atkūrė iš gabalų
Vaišvilko gyvenimo aprašas išliko seniausiame Rusios Naugardo metraštyje (pateikiamas 1265 m. žiniose). Ilgai negalėta paaiškinti, kodėl būtent Vaišvilkui buvo parašyta hagiografija (šventųjų gyvenimo aprašymas), nors jis nebuvo šventasis. Priežastį mano atradęs A.Bučys. Jis vieno rusų bažnyčios istoriko tekste aptiko pastabą, kad viduramžiais hagiografijos buvo rašomos ne tik šventiesiems kankiniams, bet ir vienuolynų fundatoriams (metraščiuose minimą Laurušavo vienuolyną pastatė būtent Vaišvilkas). Kaip padėką Vaišvilkui nežinomas Laurušavo vienuolyno vienuolis ir sukūrė karalaičio hagiografiją – vienuolyno statytojui skirtą kūrinį, kurį, anot A.Bučio, reikėtų laikyti pirmuoju lietuvių literatūros kūriniu. Literatūros tyrinėtojas šį tekstą pavadino "Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas".
A.Bučys pirminį hagiografijos tekstą atkūrė, remdamasis įvairiuose Rusios metraščiuose rastomis Vaišvilko gyvenimo aprašymo dalimis. "Tai buvo panašu į puodynės atkūrimą iš šukių. Pagrindiniai teksto apie Vaišvilko gyvenimą fragmentai buvo ne Hipatijaus metraštyje, kuriame yra daugiausiai žinių apie Mindaugo laikus, o Novgorodo ir Pskovo metraščiuose. Istorikai juos tyrinėjo istoriniu požiūriu, o aš tuose biografijos gabaluose pamačiau literatūrinį tekstą", – pasakojo A.Bučys, kuriam hagiografijos tekstą teko durstyti iš atskirų gabalų. Kaip žinia, tokiu metodu mokslininkai atkuria didžiulius tekstus ir visai pradingusių metraščių sąvadus.
"Gilinuosi į šią temą toliau, nes manau, kad Vaišvilko įkurtame vienuolyne buvo rašomas ir pirmasis Lietuvos metraštis", – dar vieną intelektinę intrigą pamėtėjo literatūros tyrinėtojas, įrodinėjantis, kad mūsų protėviai jau XIII a. naudojosi raštu, nors ir svetima – senąja slavų –kalba.
Pastatė vienuolyną
Vaišvilkas nuo ankstyvos jaunystės su tėvu dalyvavo karo žygiuose. Padedant Mindaugui įsitvirtino Naugarduke, kurį valdė tėvo vardu – taip buvo pradėtas lietuvių kunigaikščių kūrimasis Rusios žemėse, didžiausią mastą įgavęs Gedimino, Algirdo ir Kęstučio laikais.
Būtent čia, būdamas Naugarduko valdovas, Vaišvilkas atsisakė pasaulietinės valdžios – 1250 m. priėmė krikščionybę pagal Rytų bažnyčios graikų apeigas (Mindaugas krikštijosi pagal Vakarų bažnyčios Romos katalikų apeigas). Tačiau svarbiausias Vaišvilko žygis – 1257 m. ant Nemuno kranto, netoli Naugarduko (dabartinė Baltarusijos teritorija) pastatytas vienuolynas, kuriame Lietuvos valdovo sūnus įkūrė pirmąjį dievoieškos ir kultūros centrą visai anuometinei Lietuvai.
Nužudė dėl sosto
Kai susimokę kunigaikščiai Treniota ir Daumantas 1263 m. nužudė Mindaugą ir du jo mažamečius sūnus iš antrosios santuokos, tarp kunigaikščių prasidėjo vaidai dėl sosto. Po metų suirutės Mindaugo šalininkai pasikvietė Vaišvilką, išrinko jį Lietuvos valdovu, tačiau po trejų metų jis atsisakė pasaulietinės valdžios, perleisdamas karaliaus sostą savo sesers vyrui Švarnui. Tačiau sosto atsisakymas nuo mirties neapsaugojo.
Vaišvilko žūtį rusų metraščiai ir mūsų istorikai (pavyzdžiui, A.Vijūkas-Kojelavičius) aprašo skirtingai, tačiau pats faktas nuo to nesikeičia: paskutinį likusį gyvą Mindaugo sūnų 1268 m. nužudė Haličo kunigaikštis Levas Danilovičius. Senuosiuose metraščiuose rašoma, kad nužudymo priežastis – pavydas dėl Lietuvos sosto. Mat Vaišvilkas atidavė valdyti Lietuvos žemes ne Levui, o Švarnui – Levo broliui. Beje, Vaišvilkas buvo jį nužudžiusio Levo sūnaus krikštatėvis.
Metraštininkams buvo gėda
Vaišvilko nužudymas buvo laikomas skandalingiausiu įvykiu visoje krikščioniškoje Rusioje – vienuolis (vienuoliai, kaip žinia, buvo vadinami šventais žmonėmis) buvo nužudytas vienuolyne! Beje, šis nužudymas atpasakotas tik vėlesnėje Hipatijaus metraščio redakcijoje, nes Rusios metraštininkams buvo gėda plėtoti šią temą, pažymėtą tarptautinio politinio ir religinio skandalo dėme. Vaišvilkas buvo palaidotas Vladimiro mieste (dabartinė Ukrainos teritorija), prie to paties vienuolyno, kur buvo nužudytas. O žudikas – Haličo ir Lvovo kunigaikštis Levas (pastarojo vardu vadinasi Ukrainos miestas Lvovas) dar keliolika metų bijojo lietuvių keršto.
"Kalbėdami apie Vaišvilką, turime neužmiršti, kad jis, pramokęs Rusioje rašto, perskaitė aibę knygų, išverstų iš graikų kalbos į senąją bažnytinę slavų kalbą, įkūrė pirmą krikščionišką vienuolyną Mindaugo Lietuvoje. Manau, Vaišvilkas į savo vienuolyną pakvietė lietuvių, kitus baltų vienuolius ir 1262 m. pradėjo rašyti visuotinę istoriją nuo pasaulio sukūrimo iki pomindauginių laikų. Vaišvilko įkurtas vienuolynas po jo mirties pagarsėjo kaip svarbus knygų perrašinėjimo centras. Ten buvo perrašyta ir garsioji Laurušavo evangelija, saugota tame vienuolyne iki 1822 m., o dabar – Čartoryskių muziejuje, Krokuvoje", – priminė A.Bučys.
Literatūros istorija – populiaria kalba
Humanitarinių mokslų dr.Algimantas Bučys – literatūros tyrinėtojas, kritikas, poetas, prozininkas. Yra išleidęs keturis eilėraščių rinkinius, du romanus, šešias literatūrologijos knygas, dirbo literatūros kritikos baruose, paskelbė daugybę straipsnių įvairiomis pasaulio kalbomis.
A.Bučys atrado devynis literatūrinius kūrinius, kurie yra tiesiogiai susiję su Mindaugo epocha ir bene 700 metų išbuvo nepaskelbti ir nenagrinėti mūsų literatūros vadovėliuose.
Šiuo metu literatūrologas populiaria kalba rašo seniausios lietuvių literatūros istoriją, prie kurios ketina pridėti chrestomatiją, įvairių jo atrastų tekstų vertimus į lietuvių kalbą. "Noriu, kad iki šiol nežinomi tekstai pasiektų moksleivius, kad mūsų vaikai XIII a. suvoktų kaip įdomių, unikalių asmenybių epochą, o ne kaip tamsių ir laukinių lietuvių laikus. Bet ar pasieks tokia knyga mokyklas?" – abejoja A.Bučys.
A.Bučys turi idėją sukurti internetinę lietuvių literatūros istorijos duomenų bazę: sudėti žinias apie autorius, kūrinius, kritiką – kad viskas turi būti prieinama kiekvienam.
Viktorija Daujotytė
Literatūrologė, prof. habil. dr.
Į mitiniuose ūkuose skendinčią seniausią Lietuvos istoriją A.Bučys įžengė praverdamas duris į Mindaugo epochą, paskelbdamas iš autentiškų gabaliukų sudėliotą XIII a. tekstą apie Dievo išrinktąjį Vaišvilką. Šį tekstą jis siūlo pavadinti seniausiu lietuvių literatūros kūriniu. Tai sukėlė šiokį tokį žurnalistinį šurmulį, bet rimtesnių reakcijų, deja, nebuvo.
Kuo knygoje "Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha" autorius argumentuoja seno, sakralinio viduramžių teksto priskyrimą lietuvių raštijai? Visų pirma, etnine priklausomybe. Autorius savo paties sudėliotame Vaišvilko biografijos tekste ieško seniausios lietuvių literatūros pradžios, galimybių jai būti. Nepaisant visų autoriaus ir tyrinėtojo argumentų, naujo požiūrio į žinomus faktus, "Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas", mano galva, tėra istorijos tekstas, raštijos priešistorė, vertingas ir įdomus kultūros istorijos faktas. Tačiau gali būti, kad lietuvių literatūros istorikai pasirems A.Bučio mąstymais, siūlymais, rekonstrukcijomis, kai kalbės apie seniausią lietuvių raštiją.
A.Bučys, ieškodamas seniausios lietuvių literatūros pradžios, kartu tapo dramatišką Vaišvilko paveikslą: nors Mindaugas ir nepritarė sūnaus vienuolystei, Vaišvilkas juo tapo. Be to, priėmė krikštą pagal Rytų krikščionių bažnyčią (graikų apeigas), kai Mindaugas krikštijosi pagal Vakarų krikščionių priesakus. Vaišvilkas keršija savo tėvo ir brolių žudikams, tačiau jie – jo kraujo broliai. A.Bučys negali išvengti savo knygoje istoriko žingsnių – jis remiasi savais ir kitų atliktais tyrimais arba su jais polemizuoja. Tikėtina, kad ir istorikai, ne tik literatūrologai, atsilieps į jo pastebėjimus. Beje, iš dabarties istorikų A.Bučiui artimiausias novatoriškomis pozicijomis garsėjantis S.C.Rowell‘as, 2001 m. išleidęs plačiai nuskambėjusią knygą "Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva".
Derėtų paminėti, kad šiais metais A.Bučiui paskirta Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija už knygas "Barbarai vice versa klasikai", "Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha" ir kitus naujausius darbus. Plačiau ir išsamiau apie čia aptariamą A.Bučio knygą esu rašiusi Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje "Metai".
