Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Garsiausias visų laikų Lietuvos politikas – Vytautas Didysis
2010-10-27
Virginija Skučaitė
Spalio 27-ąją sukanka 580 metų nuo Vytauto Didžiojo mirties – per prabėgusius šimtmečius vienaip ar kitaip tęsėme jo paliktą mums Lietuvos valstybingumo bylą, bet pametėme iš akių Didžiojo kunigaikščio kapą, primiršome jo ir šeimos biografiją.
Jodinėjo nuo vaikystės
Šiemet lietuviai, pažymėję Žalgirio mūšio 600-ąsias metines, išsirengė su žemaitukais Juodosios jūros link, siekdami per 40 dienų pakartoti Vytauto žygį, kurį jis, anot istoriko Tomo Baranausko, atliko būdamas maždaug 47-erių. Vytautas per trumpą laiką kelis sykius nužygiavo prie Juodosios jūros ir į Krymą, iš kur į Trakus ir jų apylinkes atkėlė karaimus ir totorius. Į šiuos žygius jis leidosi remdamas pagalbos prašiusį nuverstą Aukso ordos chaną Tochtamyšą.
„Senuosiuose Trakuose apie 1350 m. gimęs Vytautas į pirmąjį karo žygį išsirengė būdamas 18 metų, su tėvu – Trakų kunigaikščiu Kęstučiu ir dėde – Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu Algirdu. Tai buvo ilga ir sunki karo kelionė žirgais į Maskvą. Tad galima neabejoti, kad ne tik Vytautas, bet ir kiekvienas karys prie žirgų pratinosi ir jodinėti pradėdavo vaikystėje, nors konkrečių žinių apie tai, kaip ir apskritai apie Vytauto jaunystės kasdienybę, nėra išlikę. Vis dėlto galima drąsiai teigti, kad jodinėjimas žirgu buvo neatskiriama Vytauto kasdienybės dalis“, – įsitikinęs T.Baranauskas.
Liesas ir be barzdos
Anot istoriko, autentiškų Vytauto atvaizdų beveik neišliko, išskyrus nelabai daug informacijos teikiantį jo atvaizdą majestotiniame antspaude. Čia Vytautas pavaizduotas sėdintis soste, bet jo veido bruožų negalima įžiūrėti. Kažkoks Vytauto atvaizdas buvo nutapytas ir ant jo 1409 m. funduotos Trakų parapinės bažnyčios sienos, tačiau ši freska neišliko, kaip ir galbūt valdovo gyvenimo scenas vaizdavusios pilnos Trakų salos pilies freskos.
„Amžininkams svetimšaliams krito į akis tai, kad Vytautas neaugino barzdos. Tačiau barzdų neaugino nė vienas to meto lietuvis, išskyrus priėmusiuosius stačiatikių tikėjimą. Visi barzdotų mūsų kunigaikščių portretai – vėlesnių amžių fantazijos rezultatas, kaip ir stereotipinė Maironio frazė „lietuviai barzdočiai dūmoja“, – įsitikinęs T.Baranauskas.
Pasak istorinių šaltinių, Vytautas valgė santūriai, nevartojo svaigiųjų gėrimų, mokėjo rašyti ir skaityti, kalbėti vokiškai, lotyniškai, rusiškai, suprato totoriškai. Trumpą žodinį Vytauto išvaizdos apibūdinimą mums paliko lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas: „Buvo liesas ir nedidelio ūgio, nes to, kurio gamta nebuvo linkusi apdovanoti ypatinga išvaizda ir ūgiu, kitomis ypatybėmis gausiai apdovanojo.“
Karūna kažkur dingo
Per visą savo valdymo laikotarpį Vytautas siekė dviejų pagrindinių tikslų – pašalinti kryžiuočių keliamą grėsmę ir įtvirtinti Lietuvos savarankiškumą. Pastaroji problema iškilo 1386 m., kai Lietuvos valdovas Jogaila tapo Lenkijos karaliumi. „Lietuvos savarankiškumo požiūriu, tai buvo problema, tačiau, kovos su kryžiuočių požiūriu, – sprendimas. Juk tik jungtinėmis Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių pajėgomis 1410 m. Vytautui pavyko pasiekti lemtingą pergalę Žalgirio mūšyje ir 1422 m. priversti kryžiuočius sudaryti Melno taiką. Būtent kryžiuočių problema ilgą laiką neleido Vytautui visai nutraukti santykių su Lenkija ir formalaus pavaldumo Lenkijos karaliui Jogailai“, – teigė istorikas T.Baranauskas.
Vengrijos karalius ir būsimasis Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis dar 1410 m., Žalgirio mūšio išvakarėse, siūlė Vytautui karūną, bet laikas tam buvo visai netinkamas ir Vytautas atsisakė. Tik po Melno taikos galima buvo pradėti galvoti apie galutinį Lietuvos valstybės savarankiškumo įtvirtinimą. Tad 1429 m. pradžioje Lucko suvažiavime Vytautas palankiai sutiko to paties Zigmanto Liuksemburgiečio vėl iškeltą karūnavimo idėją. Jogaila tam iš pradžių pritarė, bet Vytautas neskubėjo džiaugtis ir paragino pusbrolį pirmiau gauti savo tarybos pritarimą. "Vytautas neapsiriko – įtakingieji Jogailos patarėjai nė girdėti nenorėjo apie Vytauto karūnaciją ir gana greitai pakeitė Jogailos poziciją šiuo klausimu. Tad dėl karūnacijos kilo didelis teisinis ginčas, kuris baigėsi tuo, kad Vytautas ir imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis sutarė surengti karūnaciją be popiežiaus ir Lenkijos karaliaus Jogailos sutikimo“, – aiškino T.Baranauskas.
Vytauto karūnacija buvo numatyta Vilniuje 1430 m. rugsėjo 8-ąją. Ta proga buvo sukviesta daugybė svečių. Tačiau lenkai išstatė sargybas prie Lenkijos sienos ir neįsileido per šalies teritoriją turėjusių vykti Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių su karūna. Karūnacija buvo atidėta ir pradėta ieškoti kitų būdų perduoti karūną, tačiau spalio 27 d. Vytautas mirė Trakuose. Iki šiol nežinoma, kur yra Vytautui skirta karūna.
Palaikai dar nesurasti
Vytautas, gulėdamas mirties patale, paprašė palaidoti jį šalia savo žmonos Onos – Vilniaus Katedroje, prie Šv. Mykolo Arkangelo altoriaus. Iki 1655 m., kai Vilnių užėmė Rusijos kariuomenė, jo kapas buvo žinomas ir laikomas pagarboje. Per šešerius okupacijos metus Vilnius buvo smarkiai nuniokotas. „Vytauto, kaip ir kai kurių kitų garbingų asmenų kapai buvo išplėšti, sunaikinti ir nuo to laiko nėra žinomi. Galbūt Vytauto palaikus kas nors paslėpė pačios Katedros požemiuose ar išgabeno kur nors kitur – dėl to buvo pareikšta įvairių spėliojimų, bet iki šiol nėra konkrečių žinių apie dabartinę Vytauto palaikų vietą“, – sakė T.Baranauskas.
Anot T.Baranausko, Baltarusijoje yra išlikę du Vytauto laikų diržai iš sidabrinių paauksuotų plokštelių. Šie diržai – Litvos kaime (Molodečno rajone) rasto ir išgrobstyto lobio dalis. Tokius labai brangius diržus galėjo turėti tik valdovai ir aukščiausio rango didikai. Vieną šių diržų privati bendrovė bandė parduoti aukcione, bet jai nepavyko. Šį diržą, nors jis ir pripažintas privačia nuosavybe, uždrausta išvežti iš Baltarusijos. Kito diržo buvimo vieta nežinoma.
Išliko daugiau kaip 200 Vytauto kanceliarijoje surašytų jo raštų, laiškų originalų, keli Vytauto antspaudai. Vytauto laikus mena ir kai kurie architektūros paminklai – Trakų salos pilis, Vilniaus Aukštutinės pilies bokštas, Kauno pilies liekanos, iš dalies – Trakų parapinė bažnyčia.
Ona – raštinga ir įtakinga
Istorikė Anelė Butkuvienė savo knygoje „Garsios Lietuvos moterys“ teigia, kad Ona už Vytauto ištekėjo apie 1370 m. ir apsigyveno Senuosiuose Trakuose. Abiem jaunavedžiams tuomet buvo apie 20 metų. Po 12 metų Onai teko išvaduoti Jogailos įkalintą Krėvos pilyje Vytautą gudrumu, perrengus jį tarnaitės drabužiais. Ji su vyru buvo kartu ir tuomet, kai šis politiniais sumetimais pabėgo pas kryžiuočius.
Kai 1392 m. Vytautas tapo Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu, Ona buvo vyro valdovo verta žmona. Pasak A.Butkuvienės, kitaip nei jos amžininkės, ji buvo raštinga ir įtakinga politikė, visur buvo priimama su karališka pagarba ir mokėjo taip pat priimti aukštus svečius. Sakoma, kad turėjo gerą skonį (verta prisiminti Naujųjų Trakų pilies interjerą), buvo viena puošniausių Europos moterų. Ona Vytautienė mirė Trakuose 1418 m. Iškilmingai palaidota Vilniaus katedroje.
Vytautas mirusios žmonos gedėjo giliai, bet trumpai – keturis mėnesius ir vedė Julijoną Alšėniškę. Vytautą skubėti galbūt vertė tai, kad jis, būdamas 68-erių, vis dar neturėjo įpėdinio ir nebuvo kam palikti taip sunkiai iškovotą bei sustiprintą LDK valdovo sostą. Deja, 12 metų trukusi santuoka nebuvo vaisinga.
Veiklioji Sofija
Vytauto šeima nebuvo didelė. Anot istoriko Eduardo Brusoko, gerai žinoma tik apie Vytauto ir Onos dukrą Sofiją, gimusią apie 1371 m. Ji paveldėjo tėvo charakterį – buvo tvirta, ryžtinga, veikli, tačiau apie jos jaunystę nieko nežinoma. 15-metę Sofiją Vytautas ištekino už Maskvos Didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I, kuriam jauna žmona patiko – vestuvės truko keturias savaites, o santuokinis gyvenimas – 35 metus. Jie susilaukė devynių vaikų, bet keturi sūnus ir dukra mirė maži. Pasak istorikės A.Butkuvienės, būsimąjį sosto įpėdinį Vasilijų Sofija pagimdė būdama 44-erių.
Sofija kaip meteoritas žybtelėjo rusų moterų istorijoje. Ji buvo ne kukli vyro tarnaitė, o aktyvi politikė, sumani karvedė (būdama 80-ies vadovavo Maskvos gynybai nuo totorių!), diplomatė, ūkio organizatorė. Anot E.Brusoko, jai tenka nemažas nuopelnas ir už tai, kad Vasilijus tapo rimtu Vytauto sąjungininku. Mirus Vasilijui, Vytautas tapo šios kunigaikštystės globėju, nes Sofijos sūnui tebuvo dešimt metų. Deja, po Vytauto mirties Maskvos Didžiojoje kunigaikštystėje prasidėjo vaidai dėl sosto. Juose Sofija pasireiškė kaip tvirta savo sūnaus interesų gynėja.
Sofija mirė 1453 m., palaidota Kremliaus Dangun Žengimo vienuolyno cerkvėje. Jos kapavietė liko nepaliesta iki pat 1929 m., kai prasidėjo stalininis cerkvių ir vienuolynų naikinimas. Tuomet Sofijos sarkofagas su palaikais perkeltas į Arkangelo soborą. Jos palaikai buvo suvynioti į damasto audinį, kojos apautos odiniais šarvojimo bateliais, sarkofage rastas nedidelis ritualinis indas iš raudonojo molio, padengtas glazūra. Pasak A.Butkuvienės, į tokius indelius pagal ano meto laidojimo papročius buvo pilamas alyvmedžio aliejaus ir vyno mišinys, likęs po mirusiojo apraudojimo.
Istorikas Tomas Baranauskas:
Vytautas – žymiausias visų laikų Lietuvos valdovas. Jo valdymo epocha pasižymėjo reikšmingais darbais ir permainomis įvairiausiose Lietuvos politinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo srityse. Su Jogaila jis krikštijo Lietuvą, kartu pasiekė pergalę Žalgirio mūšyje ir likvidavo kryžiuočių grėsmę Lietuvai, formavo karių – bajorų luomą, kūrė Lietuvos miestų savivaldos pagrindus, diegė Lietuvos vidaus gyvenime rašto kultūrą, kūrė ir įtvirtino Lietuvos heraldinius simbolius. Įspūdį daro ir tai, kad Vytauto laikais Lietuva pasiekė maksimalias savo teritorijos ribas, tapo valstybe nuo jūros iki jūros.
Vytautas svarbus ir kai kurioms Lietuvos tautinėms mažumoms – nuo Vytauto laikų savo istorijos pradžią skaičiuoja Lietuvos žydų, karaimų ir totorių bendruomenės. Kad žymesnio valdovo Lietuva nėra turėjusi ir greičiausiai nebeturės, daugeliui buvo aišku, praėjus vos keliems dešimtmečiams po jo mirties. XV a. antrojoje pusėje lenkų kronikininkas Janas Dlugoszas, šiaip jau nepalankiai žiūrėjęs į Lietuvą, apie Vytautą rašė, perduodamas ne tik savo, bet ir amžininkų nuomonę: „Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmas savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi.“
|
Įamžinimas Šiuo metu Lietuvos miestuose ir miesteliuose yra maždaug 35 paminklai Vytautui Didžiajam (jokiai kitai asmenybei Lietuvoje nėra tiek sukurta). Paminklus kūrė ir paprasti žmonės, ir žymūs skulptoriai. Dauguma paminklų sovietmečiu buvo nugriauta. Yra išlikęs seniausias Lietuvoje Vytauto paminklas (1911 m.) Burbiškių dvare (Šiaulių raj.), paminklai Jurbarke, Veliuonoje, Perlojoje, Lygumose, Bardišiuose, Radviliškyje. Per pastaruosius dešimtmečius paminklus imta atstatyti. Atsirado ir naujų: Birštone, Kernavėje, Marijampolėje. Lietuvoje daug vietovardžių, susijusių su Vytauto vardu (Vytautava, Vytautogala, Vytautiškiai ir pan.), gatvių pavadinimų, dailės kūrinių, kalnų (Kaune, Birštone, prie Trakų), parkų (Kaune, Marijampolėje, Birštone), laiptai ir tiltas Kaune, mokymo įstaigų, bažnyčių, mineralinis vanduo, muziejus. Aukščiausias valstybinis šalies apdovanojimas – Vytauto ordinas su grandine. |
|---|
