Dabar siaučianti krizė esą tėra nežymus sunkmetis, palyginti su 2030 m., kai, pasaulyje išaugus gyventojų skaičiui, ims žvėriškai trūkti vandens, maisto ir energetinių išteklių.

Kils masinė migracija

Minios išalkusių afrikiečių ir azijiečių plūsta į derlingesnius, daugiau maisto atsargų turinčių žemynų – tokį vaizdą piešia Didžiosios Britanijos vyriausybės patarėjas Johnas Beddingtonas, šiuo metu vadovaujantis maisto atsargų saugumą užtikrinančiai programai.

Profesorius perspėja: 2030 m., kai Žemėje gyvens 8,3 mlrd. gyventojų, gėlo vandens poreikis išaugs trečdaliu, o maisto ir energijos paklausa šoktelės 50 proc. Tokių resursų Žemėje tiesiog nebus, todėl kils didžiulė krizė, kurios pasekmės bus ypač skaudžios, J.Beddingtoną cituoja Didžiosios Britanijos dienraštis "Guardian".

"Vandens, maisto ir energijos išteklių trūkumas sukels "tobulą audrą" – prasidės masinė migracija iš labiausiai nualintų kraštų, padidės riaušių ir karinių konfliktų grėsmė. Tiesa, visiško kracho tai sukelti neturėtų, bet problemų turėsime rimtų", – prognozėmis dalijosi J.Beddingtonas.

Labiausiai jam neramu, kad krizė apims visą Žemę – maisto ir vandens stigs visur.

Maistas taps prabanga

Svarbiausia tarptautine preke 2030 m. taps būtiniausi maisto produktai – grūdai, mėsa, pienas. Jų įsigyti nebebus taip paprasta, kaip šiandien. J.Beddingtonas nesiima prognozuoti, kiek tiksliai pabrangs maistas, bet jį importuojančioms valstybėms įsigyti produktų bus ypač brangu.

"Keičiantis klimatui kai kuriuose regionuose nebepavyks išlaikyti produktyvios žemdirbystės, dėl to ims trūkti maisto, o jį importuoti bus brangu, dėl to maisto kainos smarkiai išaugs", – teigia mokslininkas ir priduria, kad žemdirbystei palankiausia taps šiaurinė Europos dalis. Spręsti šią problemą mokslininkas siūlo didinant žemės ūkio produktyvumą. Esą šiuo metu 30–40 proc. visų pasėlių dėl ligų ir kenkėjų žūva iki derliaus nuėmimo. Todėl tradicinės žemdirbystės šalys turės pasitelkti tobulesnes trąšas arba netgi persiorientuoti ir gaminti genetiškai modifikuotus produktus.

"Ligoms ir parazitams atsparūs augalai, tobulesnės auginimo praktikos bei efektyvesnės derliaus nuėmimo metodikos gali padėti kovoti su grėsmėmis", – įsitikinęs Didžiosios Britanijos mokslininkas.

Ne pirmi gąsdinimai

Baugios britų mokslininko J.Beddingtono prognozės nėra visiška naujiena, panašių samprotavimų yra buvę ir anksčiau. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje gyventojų skaičiaus augimą rimta problema laikė įtakingas britų mokslininkas Tomas Robertas Malthusas. Pasak jo statiškų išteklių teorijos, ištekliai yra riboti ir nedidėja, dėl to, augant žmonių skaičiui, artėja katastrofa. Panašiais argumentais rėmėsi vadinamasis Romos klubas, kuriam priklausė geriausi to laiko mokslininkai.

"Visos prognozės apie žmonijai gresiančias katastrofas nepasitvirtino, nes jose nebūdavo iki galo įvertinamos svarbios aplinkybės – technologijų tobulėjimas, nauji maisto gaminimo būdai, naujos energijos rūšys, pigesnės ar naujos žaliavos, –  pabrėžė Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir tarptautinės prekybos katedros vedėjas profesorius Vytautas Snieška. – Nekreipta dėmesio ir į ekonomikos savireguliavimą – rinkos ekonomikos sąlygomis, kai brangsta resursai, persiorientuojama prie kitų išteklių."

Vandens jau trūksta

Patikėti pasauliui gresiančiu badu nesunku, kai kuriose pasaulio vietose tai – jau kasdienybė. Jungtinių Tautų (JT) Aplinkos programoje prognozuojama, kad 2025 m. ne tik Azijoje ir Afrikoje, bet ir Europoje ims trūkti gėlo vandens.

Organizacija "Blue Planet Run" konstatuoja: vienam iš šešių pasaulio gyventojų trūksta švaraus geriamojo vandens. Šimtai milijonų moterų ir vaikų Afrikoje, Afganistane, Indijoje ir kitose Azijos, Centrinės ir Pietų Amerikos dalyse kasdien susiduria su šia problema. Per parą šiuose regionuose iš troškulio ar dėl nešvaraus vandens sukeltų ligų miršta apie 6 tūkst. žmonių. Daugelis valstybių neišbrenda iš skurdo vien dėl to, kad trūksta vandens.

"Moterys ir vaikai kasdien kelyje praleidžia šešias valandas, kad parūpintų savo šeimoms geriamojo vandens", – apie šiurpią realybę praneša "Blue Planet Run". Skaičiuojama, kad 1,1 mlrd. žmonių, tai yra šeštadalis žmonijos, neturi priėjimo prie švaraus geriamojo vandens. Pusė visų pasaulio ligoninių pacientų – žmonės, kenčiantys nuo užkrėsto vandens sukeltų ligų. Per pastarąjį dešimtmetį dizenterija pasiglemžė daugiau vaikų gyvybių nei bet koks karinis konfliktas – tokių netekčių nebuvo nuo Antrojo pasaulinio karo.

Agrarinės ekonomikos instituto (AEI) Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys ramina, kad Lietuva vandens atsargų turi užtektinai: "Jei iki 2030 m. Lietuva dar bus, tai tikrai vandens pritrūkti neturėtume – visa mūsų valstybė stūkso ant didelių geriamojo vandens rezervų."

Slaptų atsargų yra

Kiekviena valstybė turi tam tikrų slaptų maisto, vandens, vaistų ir kitų būtiniausių išgyventi gaminių atsargas. Šie rezervai būtų atverti atsitikus kokiai nors nelaimei, pavyzdžiui, prasidėjus karui ar epidemijai.

"Maisto atsargų turi ir mūsų valstybė, tačiau, kokios jos – paslaptis. Šias atsargas saugome, jos kartais atnaujinamos, papildomos", – tikino A.Gapšys.

Jis užtikrina: mūsų valstybė turi užtektinai maisto produktų atsargų ir jokie pavojai šiandien mums negresia. Turime išvystytą žemės ūkį, užsiauginame, pasigaminame beveik visus būtiniausius produktus. Jų gaminame netgi daugiau, nei suvartojame, todėl nemenką dalį eksportuojame.

Vis dėlto nuo tam tikrų importuojamų produktų esame priklausomi. Pavyzdžiui, prieš dešimtmetį pigiam Europos aliejui nukonkuravus paskutinę jį spaudusią lietuvišką įmonę, šiandien aliejaus atsargas pildome tik importiniu. Kita būtina prekė – druska, kurios daugiausia atsivežame iš Ukrainos. Yra ir daugiau maisto produktų, kurių patys negaminame, tarkime, kava, bet ji nelaikoma pirmojo būtinumo preke.

Pasauliniai rezervai senka

Kitaip yra tam tikruose Afrikos, Azijos regionuose, kur kas valandą kažkas miršta iš bado. Šioms šalims gausiai aukoja įvairios labdaros organizacijos, tačiau ir to nepakanka gyvybei išsaugoti.

"Labdara šių regionų neišgelbės, privalo ir pačios valstybės suprasti, kad reikia turėti už ką įsigyti maisto produktų. Kol kas pasaulyje nėra pagaminama tiek maisto, kad jo visiems užtektų, ir situacija tik prastės", – su britų mokslininko prognozėmis iš dalies sutinka A.Gapšys.

Įvairių šaltinių duomenys rodo, kad pasauliniai rezervai senka, ir tai patvirtina augančios maisto kainos. Jas iš esmės lemia paklausos ir pasiūlos santykis – augant maisto poreikiui, produktai brangsta. Per 2007 m. maisto produktų kainų indeksas pakilo 40 proc. Pavyzdžiui, kviečių kaina tarptautinėje rinkoje nuo 2000 m. padidėjo tris kartus, o kukurūzų kaina išaugo daugiau kaip dvigubai. Pasauliniai grūdų rezervai sumažėjo iki minimumo, o įvairių kultūrų paklausa tik auga.

"Maisto poreikis auga ne tik dėl prasto derliaus, bet ir dėl to, kad daugėja valgytojų. Maisto prekių, ypač pieno ir grūdų, žymiai daugiau importuoja Azijos ir kitos anksčiau mažiau vartojusios šalys", – apie tendencijas kalbėjo A.Gapšys.

Pamaitintume ir kaimynus

A.Gapšys konstatuoja: mes maisto gaminame kur kas daugiau, nei jo reikia patenkinti vietos rinkos poreikiams. Pusę pagaminamų pieno produktų eksportuojame, nes turime didelius žaliavinio pieno ūkius. Panaši situacija ir mėsos sektoriuje: jautienos skerdienos turime dukart daugiau, nei suvalgome. Tik kiaulienos rezervai kuklesni – 40 proc. šios mėsos importuojame. Kita vertus, maždaug ketvirtadalį Lietuvoje užauginamų kiaulių eksportuojame.

"Sovietmečiu turėjome didelius kiaulių kompleksus: 1987 m. vienu metu augindavome apie 2,7 mln. kiaulių, o dabar – apie 900 tūkst. Tačiau kiaulienos tebevalgome daug, gal vertėtų kiaulių auginti daugiau", – svarsto A.Gapšys.

Svarbi lietuvio pirkinių krepšelyje ir paukštiena, bet jos daugiau importuojame. Tačiau atsivežame prastesnės kokybės paukštienos (šlaunelių, blauzdelių), o eksportuojame krūtinėles.

AEI prognozuoja, kad iki 2020 m. pasaulyje išaugs grūdų poreikis. Daugiausia dėl to, kad jų žymiai daugiau importuos Azija, Afrika, Vidurio Rytų šalys (Sirija, Izraelis, Jordanija, Iranas ir Irakas). Šios šalys neturi galimybių didinti savo kviečių plotų.
Iki 2020 m. daugiausia padidės miežių plotas – 21 proc., rugių – 7 proc. AEI duomenimis, 2020 m. javų plotus reikėtų išplėsti iki 906 tūkst. ha.

Augs ir rapsų plotai. Tarptautinė energetikos agentūra prognozuoja, kad nuo 2005 iki 2030 m. pasaulyje biokuro gamyba išaugs nuo 20 mln. t iki 147 mln. t naftos ekvivalento, po 7–9 proc. kasmet. Numatoma, kad iki 2030 m. ES biokuro bus sunaudojama 13–18 kartų, JAV – 3–6 kartus daugiau negu 2008 m.

Lietuviai pamažu nyksta

Per penkerius metus pasaulio gyventojų padaugėja maždaug 400 mln., iš jų daugiau nei pusė prieaugio tenka Azijai, ketvirtadalis – Afrikai ir vos kelios dešimtys milijonų kitiems regionams. Per minimą laikotarpį Europos gyventojų sumažėjo maždaug 3 mln.
"Europa, kartu ir joje esanti Lietuva, nyksta", – konstatuoja Demografinių tyrimų centro vadovė profesorė Vlada Stankūnienė.

Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2050 m. Lietuvoje gyvens 2,7 mln. gyventojų, pagal labiausiai pesimistinį scenarijų – 2,2 mln. Eurostato duomenimis, 2030 m. mūsų šalyje gyvens apie 3 mln. gyventojų, o 2050 m. – 2,7 mln. Pasaulio banko ir JAV Surašymų biuro, kurie taip pat tiria demografinius procesus pasaulyje, duomenimis, Lietuvoje gyvens dar mažiau žmonių. Tai esą lems mažas gimstamumas, gana didelis mirtingumas bei emigracija.

V.Stankūnienė pabrėžė, kad pasaulis jau daugiau kaip 50 m. išgyvena demografinį sprogimą – kasmet gyventojų pasaulyje padaugėja 1,6 proc., o papildomas milijardas atsiranda per 12 metų.

"Iš agrarinio ar net gilaus agrarinio ūkio pereinant į pažangesnę visuomenę gyventojų skaičiaus didėjimas sulėtėja ne iškart, nes tebėra gilios gimstamumą skatinančios tradicijos. Tačiau mirtingumas mažėja, nes modernėjančios visuomenės turi daugiau galimybių išsaugoti gyvybę – gerėja sanitarinės sąlygos, nebekyla epidemijų", – atkreipė dėmesį V.Stankūnienė.

Šaltinis: Statistikos departamentas