Veteranas, kurį pažįsta visa Lietuva

Antanas Paulaitis, kuriam rytoj sukanka 90 metų, - Lietuvos mėgėjiško futbolo pažiba, ištikimas šio žaidimo riteris. Prieš karą jis buvo žinomas Šančių “Kovo” klubo, Lietuvos rinktinės puolėjas, pokario metais - žaidėjas, treneris, teisėjas. Mūsų Paula - taip jį pagarbiai tebevadina jo auklėtiniai, futbolo mėgėjai. Jį žino visa Lietuva (prieškario laikais jo pavardė buvo Paulauskas).

Jis buvo ilgametis Šančių šaulių “Kovo” klubo aštuntasis numeris, tris kartus - 1933, 1935, 1936 metais - laimėjęs Lietuvos meisterio (taip tada buvo vadinami čempionai) vardą. A.Paulaitis vienuolika kartų gynė Lietuvos rinktinės garbę, žaidė Švedijoje, Suomijoje, Latvijoje, Estijoje ir kitose šalyse. Jo partneriais buvo geriausi tų metų futbolininkai - Jaroslavas Citavičius, Zigmas Sabaliauskas, Antanas Lingis, Romualdas Marcinkus, Juozas Gudelis ir kiti.

1947 metais buvo įsteigta “Tiesos” taurė, kuri tapo labai populiari. Pirmąsias jos varžybas laimėjo Kauno “Lokomotyvas”, kurio kapitonu buvo A.Paulaitis. Ši komanda tais metais iškovojo ir Respublikos čempiono titulą.

A.Paulaitis sėkmingai treniravo “Kauno audinių”, “Litekso”, “Maisto”, J.Janonio popieriaus fabriko komandas, aktyviai teisėjavo įvairaus rango varžybose, buvo miesto Futbolo sekcijos narys.

A.Paulaičio žaidimas buvo kietas, bet ne šiurkštus. To jis reikalavo ir iš savo auklėtinių. Sakydavo: “Futbolas - ne panytė”, nors šiandien jį sėkmingai žaidžia merginos ir moterys. Niekada nedraskydavo akių teisėjams, nekaltino dėl jų klaidų. Jis buvo padorus ir kaip žaidėjas, ir kaip žmogus.

Gerai prisimenu tuos laikus. Į Lietuvos pirmenybių rungtynes važiuodavome sunkvežimiais. Į tolimiausius miestus - Šiaulius, Plungę, Klaipėdą dardėdavome po kelias valandas. Žaisdavome vakarais, todėl į namus grįždavome paryčiais.

Kad būtų minkščiau gulėti, į kėbulą įsimesdavome glėbį šieno ar šiaudų. Ar laimėdavome, ar pralaimėdavome, grįždavome su daina. Mokėdavome jų ne vieną ir ne dvi. Trenerio daina buvo “Ėjo senis lauko arti, pasiėmęs pypkę karčią...”

Antanas pasigėrėtinai žaidė galva. Oro dvikovose jam nebuvo lygių. Žiūrovai juokaudavo: smūgiuoti galva jam padeda trumpi plaukai (jis nuolat kirpdavosi “ežiuku”). Prisimenu Kauno čempiono “Litekso” žaistas rungtynes Liepojoje su B klasės meistrų komanda “Sarkanais metalurgs”. Išlyginamąjį įvartį pelnęs A.Paulaitis kamuolį “pagrobė” iš po dviejų augalotų gynėjų nosies. Po draugiškų rungtynių daugiausiai ir buvo kalbama apie šį žaidimo galva momentą, apie šį įspūdingą smūgį.

Iki 82 metų šis sporto veteranas buvo tvirtas kaip ridikas, bet po to užpuolė ligos. Jį nuoširdžiai ir rūpestingai globoja žmona Elytė ir sūnus, žinomas pianistas ir improvizatorius Kęstutis.