Viską iš karto ir dykai?


2011-08-02
Kęstutis Neverauskas
Viską iš karto ir dykai?

Žmonės dabar kitokie – šalti, nepasitikintys kitais, svetimi vieni kitiems. Esame drovūs. Toks tas lietuvių mentalitetas. Ir nėra ko dėl to prie mūsų kabinėtis. Kitu atveju – juk pasikeis mūsų prigimtinės savybės, bočių iš kartos į kartą perduodamos vertybės, ir, kas baisiausia, neteksime tautinio identiteto. Viskas tik blogyn ir blogyn...

Mūsų šalyje neįmanoma gyventi. Čia nėra galimybių. Žmogus verčiamas žlugti. Ir nieko čia jau nebepadarysi...

Kiek tokių nesąmonių jums teko girdėti? Greičiausiai daug. Galėtume tęsti ir tęsti šią turgaus visuomenės forumo stenogramą. Nuomonių katilas turguje buvo ir bus. Tai yra įprasta, natūralu ir savotiškai gražu. Tačiau nuomonėse turgaus būti neturėtų. Kokybė svarbiau nei kiekybė ir tikrai svarbiau nei pigumas.

Galima ilgai pasakoti, kad kelią į sėkmę galima grįsti tik "patepant" reikiamus žmones. Galbūt tame yra tiesos, tačiau jokiu būdu ne visada.

Be abejo, ne visi yra ir šventieji. Kaip ir sąmokslo teorijas darbo dienos išvakarėse prie penkto bokalo alaus dėstantys visažiniai. Ne sykį teko sutikti išminčių, kurie visų pasaulio atsakymų svorį skandina svaigioje alkoholio laipsnių migloje. Rankos mostas "žinau žinau, gali nepasakoti..." – vienintelis fizinių pastangų iš jų reikalaujantis veiksmas. Budistų vienuoliai turėtų tiesiog pavydėti ramybės šiems "kriviams".

Žinoma, kiekvienas turi teisę į nuomonę. Tačiau ją reikia mokėti reikšti. Neargumentuotas interneto komentaras nėra nuomonė – tai tik keiksmažodis. O keiksmažodis, žinoma, yra ekspresyvi šiukšlė. Tie, kurie ant grindinio mėto šiukšles ir rėkia, kad "niekas nesutvarko šio bardako", juk, iš esmės, pirštu rodo į save. Mąstantys žmonės, be kita ko, išreiškia save veikla, o ne kalbomis.

Vis dėlto gal laimė yra kitokioje ramybėje negu toje, kuri pasiekiama išsiplūdus. Tikra ramybė susideda iš žinojimo, kad siekdami rezultato pasitelkiam visas pastangas ir pasinaudojam visomis savo galimybėmis. Tačiau...

"Lietuva – drąsi šalis". Velniop, Lietuva – bailių šalis. Bijome susimauti, bijome bandyti, bijome net pagalvoti, kad mums gali pasisekti. Nes tada juk skaudžiai išgyvensime nesėkmę. Vis dėlto, kai nieko nevyksta, tai – jau nesėkmė. Bijome pripažinti, kad esame bailiai. Todėl sakome, kad esame drąsūs. Saviįtaiga, be abejo, labai svarbus dalykas. Jeigu ne esminis.

Drąsa yra geriausio, ką turime, parodymas. O tai juk gerai. Išvažiuoti kur nors ieškoti laimės irgi reikia drąsos. Ne visiems pasiseka čia susikurti tai, ko jie nori, ir dėl to ieškoti geresnių sąlygų kitur. Visi turime troškimų, o tai, kad jie būtų įgyvendinti, yra verta tiek kitų, tiek ir savo pagarbos. Galvojant apie tai, kodėl norima kitiems aiškinti, kaip jiems uždirbti pinigus, kaip priežastis šmėsteli žmogiškas pavydas. Aišku, važiuoti ir burnoti, kaip Lietuvoje blogai ir kad niekas nepasikeis, šiek tiek paradoksalu. Juk valstybė savaime nesikeičia. Ją keičia žmonės, turintys požiūrį, tikslą ir pajamas tam tikslui įgyvendinti.

Žemėje gyvena daug į žmones panašių padarų. Panašių tuo, kad turi tiek pat galūnių, akių, ausų, iš esmės panašią organizmo sistemą. Jie negali samprotauti taip pat sėkmingai kaip žmonės. Kartais jiems ir nereikia to daryti. Jiems kas nors parūpina stogą virš galvos, maisto. Tiesa, juos laiko užrakintuose garduose.

Iš savo gardo išsilaužėme prieš dvidešimt metų. Nieko keista, kad kartais dar elgiamės kaip savo šešėlio išsigąstantys gyvuliai. Svarbiausia nepamiršti, kad jais nesame, ir prisiminti, kokie kiekvienas iš mūsų galime ir turime būti.