Ne vieną mėnesį eskaluojamos ir kone kiekvienos Lietuvos šeimos kartu išgyvenama mažosios Luisos Rinau istorija dar kartą patvirtina, kad skyrybų procesą itin dažnai lydi ginčai ir peštynės dėl nedalomos visumos – vaiko. Neretai suaugusieji, nerasdami bendros kalbos, negalėdami vienas kitam atleisti senų nuoskaudų ar paminti savųjų principų, pamiršta tuos, kurie judviejų dalybas stebi nebyliai ir kenčia labiausiai.
Egzaminas visai šeimai
Kasmet Lietuvoje ties skyrybų slenksčiu atsiduria maždaug 11 tūkst. porų.
Vedybinio gyvenimo metu įsigytų daiktų dalybos – ne vienintelis svarbiam žingsniui apsisprendusių porų klausimas. "Kas bus su vaikais? Kuris kompensuos vieno iš tėvų artumą?" – pildydami skyrybų dokumentus susimąsto sutuoktiniai.
Skaičiai liudija, kad po ištuokos su vienu iš tėvų lieka apie 10 tūkst. įvairaus amžiaus vaikų.
Psichologai ir psichiatrai mano, kad matyti nuolatinius tėvų konfliktus, nesutarimus ir neapykantą vaikams nėra gerai, tačiau sutinka, kad ne ką lengviau jie išgyvena ir jų skyrybas. Net ir "taikios" skyrybos, kuomet buvę sutuoktiniai po jų labinasi tarsi seni geri draugai, į vaikų gyvenimą įneša daug pasikeitimų.
"Skyrybos – jautrus procesas, neretai turintis ilgalaikių pasekmių. Vaikams tėvų skyrybos yra išties didelis išbandymas", – įsitikinusi Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros docentė Jolanta Sondaitė.
Kokių galima tikėtis vaiko reakcijų į netikėtas skyrybas ir pasekmių jo asmenybei? Specialistės teigimu, natūrali mažojo šeimos nario reakcija tėvams nusprendus žengti skirtingais keliais – liūdesys, pyktis, nepasitikėjimas aplinka ir nenoras bendrauti. "Neretai vaikai bijo prarasti tai, ką turi. Likdami su vienu iš tėvų, jie baiminasi netekti ir antrojo", – pasekmes vardijo psichologė.
Ir nors kai kurie vaikai stebėdami skyrybų procesą demonstruoja visišką ramybę, specialistų teigimu, tai – tik kaukė, po kuria slepiasi skaudūs išgyvenimai.
J.Sondaitės tikinimu, mažosios L.Rinau atveju žala dar ketverių metų neturinčiai mergaitei jau padaryta, o pasekmes diktuos tolesnė šios istorijos eiga. "Tokio amžiaus vaikai yra ypač emociškai pažeidžiami", – pabrėžė docentė.
Ginčus sprendžia specialistai
Kada ir kaip pranešti vaikams apie skyrybas, kad ši žinia sukeltų kuo mažesnį stresą?
Norėdami padėti savo vaikams, tėvai pirmiausiai turi suvokti savo pačių jausmus, o skyrybų proceso ar sutuoktinio elgesio sukeltų neigiamų emocijų neišlieti vaikams.
J.Sondaitės manymu, tėvų santykiai turi būti sprendžiami tarp judviejų, o vaikams pranešamas faktas, kai suaugusieji jau susitaria. "Nereikia vaikų gąsdinti skyrybomis ir įtraukti jų į tarpusavio santykių aiškinimąsi, nes taip mes tik padidiname mažųjų kančią", – svarstė docentė.
JAV, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje skyrybų ir mažamečio dalybų rebusą sprendžia ne teisėjai, o kvalifikuoti specialistai – mediatoriai, kurie skyrybų byloje atlieka taikytojų vaidmenį.
"Teisiniai būdai nėra tokie lankstūs. Sprendžiant skyrybų klausimą, kuriame vienas dalyvių yra vaikas, viską reikia daryti atsargiai ir jautriai, šeimos mediacijos procesas apriboja psichologinę žalą vaikų ir tėvų santykiams, kuri dažniausiai yra neišvengiama bylinėjimosi procese, o taip pat geriau nei tradicinės teisinės procedūros patenkina abiejų tėvų ir jų vaikų interesus", – kalbėjo J.Sondaitė. Jos teigimu, Lietuvoje panaši sistema taip pat pradeda žengti pirmuosius žingsnius, tačiau tai dar nėra populiaru.
Tokiais atvejais, kai nepadeda specialistai, gali padėti viešuma? Juk socialinės reklamos nuolatos primena, kad nevalia tylėti susidūrus su smurtu, prievarta, diskriminacija ir kita neteisybe.
"L.Rinau istorija – pavyzdys, kad kuo daugiau asmenų įsitraukia į konfliktą, tuo konfliktas tampa sunkiau valdomas, – docentės manymu, viešumas turi ir kitą medalio pusę. – Kalbėjimas apie šį sudėtingą Rinau šeimos konfliktą, gali tapti priemone, kuri padės užkirsti kelią panašioms situacijoms ateityje, kurių tikrai daugės."
J.Sondaitė sakė, kad jai per savo darbo praktiką teko susidurti ne su viena panašią dramą išgyvenančia šeima.
Neatimkite iš vaiko tėčio
Lietuvos teismų praktika rodo, kad skyrybų atveju vaikas dažniausiai lieka gyventi su mama. Tik labai retais atvejais, kuomet pastaroji yra laisvo elgesio, piktnaudžiauja alkoholiu ar susiklosto kitos aplinkybės, teismas atžalą priteisia tėčiui.
"Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad būna tėvų, kurie sugeba geriau patenkinti vaiko psichologinius poreikius negu motinos, – pokalbį tęsė docentė. – Visgi jau nuo gimimo vaiką ir mamą sieja glaudesnis ryšys, tad tradiciškai skyrybų atvejais vaikas lieka su ja."
Grįždama prie atspirties taško – L.Rinau istorijos, J.Sondaitė pabrėžė, kad juridiškai mergaitės tėtis Michaelis Rinau yra teisus reikšdamas pretenzijas į dukrą, tačiau situacija kalba pati už save. "Mažoji yra prisirišusi prie mamos. Juk ji net nemoka gimtosios savo tėčio kalbos", – įsitikinusi docentė.
Specialistės teigimu, itin neprotingas motinų žingsnis – draudimas vaikui bendrauti su tėvu. Nereta moteris mano, esą vaikas yra jos nuosavybė, o leisdama buvusiam vyrui matytis su sūnumi arba dukra, jaučiasi pranašesnė.
Nematydamas tėvo, specialistų teigimu, vaikas pradeda jį idealizuoti. Tuo tarpu mama, kuri vaikui užkrauna elementarias kasdienes pareigas ir ne visada malonius darbus, tampa bloga.
Jei namuose be tėčio liko berniukas, specialistų manymu, ypač svarbu, kad jo aplinkoje būtų kuo daugiau vyrų: artimas giminaitis ar tiesiog mokyklos mokytojas, kuris būtų jo "herojumi" ir pavyzdžiu.
Naujausi komentarai