Kauniečius sukrėtė per vieną savaitgalį įvykusios dviejų gimnazisčių mirtys. Mokyklos, kurioje mokėsi mergaitės, bendruomenė į pagalbą kviečiasi psichologus ir dvasininkus. Už miesto švietimo ir ugdymo įstaigas atsakingi valdininkai situaciją vertina pagal įstatymo raidę. "Gimnazija nėra pavaldi mums. Jos steigėja yra Kauno apskrities viršininko administracija. Ten yra Švietimo ir ugdymo skyrius, kuris tuo rūpinasi. Aš negaliu komentuoti", – sakė Kauno miesto savivaldybės Švietimo departamento direktorius Edmundas Balasevičius. Tačiau ką daryti kauniečiams, kurių vaikams svarbu ne tai, kam pavaldi mokykla, bet atmosfera joje? Kam turi rūpėti jauniausieji kauniečiai ir jų likimai?

Kauno savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjas Antanas Bagdonas

– Ar po dviejų Dailės gimnazijos mokinių mirties kas nors daroma, kad tokių nelaimių neištiktų ne tik šioje, bet ir kitose Kauno mokyklose?

– Aš tik vakar grįžau, nesu labai gerai susipažinęs su situacija. Miesto taryba yra patvirtinusi programą "Saugus vaikas". Atlikome tyrimą, kad išsiaiškintume, kokia situacija yra mokyklose. Iš 30 proc. miesto mokyklų, kur vyko apklausa, mokiniai labiausiai nepasitiki socialiniais pedagogais ir psichologais. Vaikai nenori, kad bendraamžiai pamatytų einant pas psichologą, jie jaučia nevisavertiškumą. Rengsime pasitarimą su miesto mokyklų vadovais.

– Ar neatrodo, kad dirbama dėl programų? Ar patys vaikai realiai pajunta jų naudą?

– Priemonių planas, mokyklų kuratoriai, lėšos – viskas yra vaikų labui. Vien psichologo etato neužtenka, svarbu, kad būtų dirbama realiai. Džiugina tai, kad realių skundų iš mokyklų negauname. Nežinau, kaip iš tikrųjų yra Dailės gimnazijoje – ar tos mergaitės kreipėsi pagalbos į psichologus, o gal bijojo ir niekam nieko nesakė apie savo problemas. Tai Kauno apskrities viršininko administracijai pavaldi gimnazija.

– Ar skundų nebuvimas reiškia, kad mokyklose nėra problemų?

– Problemų visada yra, bet jos išsprendžiamos vietoje. Mūsų skyriuje dirba specialistai, vadinami mokyklų kuratoriais, kuruojantys po dvylika mokyklų. Jie bendrauja su mokyklų vadovais, mokytojais, mus informuoja apie esamą situaciją. Į kuratorius gali kreiptis ir mokiniai.

– Ar bent vienas kreipėsi?

– Žinau, kad Jaunimo mokykloje kreipėsi.

– O kiek mokyklų yra Kaune?

– Iš viso dirba 184 švietimo ir ugdymo įstaigos. Iš jų – aštuonios gimnazijos, 41 vidurinė mokykla, keturios pagrindinės.

– Tai ką daryti, kad nelaimė nepasikartotų?

– Neaišku, ar tam turėjo įtakos mokykla. Neaišku, dėl ko tai nutiko. Ten mokosi ypatingų gabumų vaikai, taip neturėjo nutikti.

– Deja, nutiko.

– Reikia labiau matyti ir pažinti vaikus, bendrauti su jų tėvais.

Kauno apskrities Dailės gimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymui Elada Mikuckienė:

– Jau iš karto po įvykio buvo kalbėta su gimnazijos bendruomene, vyresnių klasių auklėtiniais, jų tėvais. Rengiamos asmeninės konsultacijos su visomis gimnazijos klasėmis. Dabar rengiamas grafikas papildomiems psichologų pokalbiams su vaikais ir tėvais. Su jais jau bendravo pranciškonų vienuolis ir kunigas, kuris kalbės su jais dar ne sykį. Žodžiu, darome viską, ką galime, tai nėra vienkartinė akcija, tad darbas bus tęsiamas toliau.

Kauno apskrities viršininko administracijos Švietimo skyriaus vedėja Jolita Jablonskienė:

– Vienos mergaitės laidotuvės ir žinia apie kitos mirtį – per daug sunkus krūvis vienu metu. Gimnazija kreipėsi į Pedagoginę psichologinę tarnybą, kvietė vienuolius, kad jie kalbėtųsi su vaikais. Pirmadienį vakare mokykloje surengtas tėvų susirinkimas, kalbėtasi su tėvais, kuriems taip pat reikia psichologų pagalbos. Ir mes ketinome vykti į mokyklą, bet psichologai paprašė nevykti, nekelti sumaišties. Psichologai bendrauja ir su mokytojais, ir su mokiniais. Kaip ir kiekvienoje mokykloje, Dailės gimnazijoje dirba krizių valdymo komanda. Vaikų tėvai į mus kol kas nesikreipė. Bandysime aiškintis šios nelaimės priežastis ir aplinkybes. Ir toliau stebėsime, kaip gimnazijoje vyksta prevencinis darbas. Iš kalbų esu girdėjusi, kad prieš kelerius metus ten įvyko panaši nelaimė, bet nieko negaliu komentuoti. Tuo metu gimnazijos steigėja buvo Švietimo ir mokslo ministerija.

Vienos Dailės gimnazijos mokinės mama (pavardė redakcijai žinoma):

– Rytą, vakarą matau to viešbučio stogą pro virtuvės langą. Nuolat ten vaikšto jaunimas. Pati sau priekaištauju, kad niekada nepaskambinau policijai. Bet ar atvažiuos? Juk tie susibūrimai kartojasi nuolat. Tai klaiki drama. Miesto ir visos šalies švietimo sistemos problemos netyčia išlindo Dailės gimnazijoje. Apmaudu, kad tai nutiko per vaikus. Pati auginu tris vaikus. Vaikas į mokyklą viską atsineša iš šeimos. Džiaugiuosi, kad mano dukros auklėtoja yra be galo išmintinga ir neleidžia vaikams diskutuoti apie tai, kas įvyko, ypač kai nėra žinoma, kodėl ir kaip tai nutiko. Šioje situacijoje svarbiausia iš pagarbos patylėti. Manau, kad mokykla daro viską, ką gali, ir jos nereikėtų kaltinti. Įvairių problemų yra kiekvienoje mokykloje, ir pedagogų padėtis Lietuvoje yra nepavydėtina. Mokyklų problemomis niekas nesidomi, kol neateina mirtis, bet tai yra per brangi kaina.

Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius:

– Tai ne tik liūdinantis, bet ir rimtai mus verčiantis susimąstyti įvykis, netgi įvykių seka. Pastangos, kurios buvo dėtos po pirmosios gimnazistės žūties, neleido užkirsti kelio tragiškam antrajam gyvybės netekimui. Per pastaruosius kelerius metus yra pradėti diegti krizinių situacijų valdymo darbai, plėtojamas psichologinių tarnybų tinklas visoje Lietuvoje. Kone visose savivaldybėse tokios tarnybos veikia lygiagrečiai su mokyklose dirbančiais psichologais. Bet mes matome, kad klausimas vien mokyklomis neapsiriboja. Tai yra platesnė socialinė bėda, kai visuomenės ryšiai yra betrūkinėjantys, susvetimėjimas tarp žmonių, šeimoje, stokojama atidos, reikiamo auklėjimo. Bendrai visuomenės psichinei sveikatai, jaunų žmonių psichinei sveikatai ir prevencinėms priemonėms skiriame nepakankamai jėgų. Tuos pradėtus darbus turime dar koncentruočiau tęsti orientuojantis į realias prevencines priemones.

Pripažįstu, kad ne visada pakanka profesinio pasirengimo, ne visada užtenka dėmesingumo. Tiek socialiniai darbuotojai, tiek psichologai nebuvo itin motyvuoti dirbti savo darbą, nors atlyginimai jiems jau 2006 m. buvo didinami. Turėtume toliau plėtoti patyčių prevencijos programas mokyklose, nes neretai iš tarpusavio santykių tarp moksleivių kyla problemų santykiuose tarp mokytojų ir moksleivių. Kaune ne viena ir ne dvi mokyklos tose prevencinėse programose dalyvauja. Ministerija pernai skyrė 5 mln. litų, ketiname tas programas ir toliau finansuoti. Tai iš esmės leistų keisti socialinių santykių pobūdį, įtraukiant ir tėvus į tą procesą.

Sisteminės ydos bus išgyvendinamos, tai leis ateityje išvengti panašių nelaimių. Esu pavedęs ministerijos darbuotojams pasidomėti šituo klausimu Kaune. Mes suinteresuoti ne tik vertinti, bet ir išsiaiškinti tos liūdnos istorijos priežastis.