Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Nemylimi
2011-08-16
Violeta Juodelienė
It ūmai praregėjusiam tėvui mūsų šaliai sūnūs ir dukros kažkodėl mieli pasidaro tik tada, kai atsiduria užsienyje ir leidžia suprasti, kad išvyko tokiam laikui, per kurį svetimoje vietoje galima ne tik atrasti naujų horizontų, bet ir šaknis įleisti.
Šiomis dienomis vykę Pasaulio lietuvių renginiai tapo eiliniu pretekstu šalies vadovei ir vienam kitam neatostogaujančiam valdžios atstovui tarti savo žodį emigracijos klausimu. Naujo neišgirdome nieko. Prezidentė glostė statuso įpareigojančiomis frazėmis, valdininkai pristatė savo vizijas, kaip sutelkti po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius, politikai suokė preliudijas būsimai Seimo rinkimų kampanijai, kuriai emigrantų balsas kasmet darosi vis svarbesnis.
Glostė, suokė, įrodinėjo, kaip Lietuvai svarbūs emigrantai, tačiau nieko paguodžiamo, regis, neišgirdo nei svetur gyvenantys lietuviai, nei vietiniai, dar neišsivažinėję. Kad ir kas būtų suokiama pirmiesiems, svarbiausias juos dominantis klausimas nesikeičia jau trečią dešimtmetį: dvigubos pilietybė problema. Antrieji, kol kas sudarantys tautos daugumą, apskritai jau priprato būti laikomi kažkuo, kas nevertas tiek pagarbos, kiek jos pelno kitapus sienos gyvenantieji, kad ir kas jie būtų – Baltarusijos disidentai ar svetur gyvenantys lietuviai.
"Lietuvai yra reikalingi veržlūs jauni protai, aktyvus, iniciatyvus, kūrybingas ir atsakingas jaunimas", – girdama, kad neprarado ryšio su tėvyne, pasaulio lietuvių jaunuomenės atstovams sakė Prezidentė.
Smagu girdėti žodžius, kai visiems aišku, kad jų niekas nepriima už tikrą pinigą. Bent jau naujausių laikų emigrantai.
Tie patys geri ryšiai su tėvyne leidžia likti puikiai informuotiems apie tikrąsias tarnystės mūsų valstybei galimybes, veržlių protų poreikį ir kliūtis taikant savo kūrybiškumą.
Pažintys, giminystės ryšiai ar visiškas atsitiktinumas – trys pagrindiniai banginiai, Lietuvoje galintys iškelti idėjomis trykštantį žmogų į karjeros aukštumas. Užsienyje įgytas diplomas ar darbo patirtis čia tėra tik maža lemianti žvaigždutė, kuri darbo skelbimuose vadinama privalumu.
Tuo galėjo įsitikinti ne vienas pernelyg patriotiškai nusiteikęs jaunuolis, pabandęs rasti darbą dar anuometėje, ūkio augimo burbulą pučiančioje Lietuvoje. Tai jaučia ir jų jaunesnieji broliai ir seserys, kurių paslaugų bent praktikanto statuse nereikia net valdiškoms institucijoms.
Išgirdus ne vieną tokią istoriją liežuvis teapsiverčia pasakyti „džiaukitės“. Geriau penki Lietuvą pasakų šalimi su ekologiško pieno upėmis ir tyro gintaro krantais regintys emigrantų vaikai nei penki jauni žmonės, šoko ištikti nuo bejėgiškumo mūsų valstybės apkalkėjusiomis kraujagyslėmis pavarinėti šviežią kraują.
Kiekvienas, peržengęs emigrantus ir vietinius skiriančią ribą, tampa saviškis – vadinasi, toksiu, kuris nenusipelnė išskirtinių valdžiažmogių paglostymų, kuriam neverta nė stengtis gyventi pagal rašytus vietos įstatymus ir kuriam privaloma išmokti didžiulę stirtą nerašytų kodeksų: apie juodąją buhalteriją, apie mokamą neva mokamą mediciną, apie neskaidrius neva skaidrius viešuosius pirkimus ir konkursus, apie papildomas sąlygas, kuriomis galioja Darbo kodeksas, teismų ir prokuratūros laisvė.
Kita vertus, kas vasarą bedarbių sąrašus įspūdingai pagausina Lietuvos universitetų ir kolegijų absolventai – gal jie kuo nors prastesni už svetur gyvenančius lietuvius, kad nesulaukia tokio išskirtinio valstybės dėmesio, kurį ši susizgribo rodyti emigrantams?
Atrodo, kad viena didžiųjų šiandienos Lietuvos problemų – ne mūsų kvalifikacija, patriotizmo ar padorumo laipsnis, bet valstybės požiūris: mylimas tampi tik tuomet, kai susikrauni lagaminus.
