Medienos aromatą skleidžianti nauja bažnytėlė sykiu primena senovę. Pagal senus brėžinius muziejuje Rumšiškėse atstatyta medinė šventovė dar bent tris šimtus metų liudys, kaip atrodė jos pirmtakės.

Dvejus metus užrakinta

Prieš trejus metus Lietuvos liaudies buities muziejuje pradėtos statyti rąstinės bažnyčios fasadas lankytojams jau pažįstamas, tačiau durys bemaž dvejus metus buvo užrakintos. Rąstinis pastatas turėjo džiūti, susėsti, vyko apdailos darbai. Lankytojai jau gali užsukti ir į šio naujojo muziejaus eksponato vidų.

Dauguma kitų muziejaus senųjų rąstinių statinių yra autentiški. Kelių šimtų metų senumo namai išardyti ir atgabenti iš įvairių Lietuvos vietų, o Rumšiškėse jie iš naujo surinkti.

Naujoji medinė bažnyčia su varpine ir juos juosiančia akmenine tvora puikuojasi XIX a. miestelį vaizduojančio statinių komplekso centre. Šventovė – dirbtinai suformuoto muziejaus miestelio fragmento ašis.

Šventovė identiška Marijampolės savivaldybėje, Sasnavoje, stovėjusiai Šv.Mergelės Marijos gimimo bažnyčiai, kuri nėra išlikusi. Rasti dokumentai liudija, kad senosios šventovės vietoje 1818 m. buvo pastatyta medinė šešiakampė koplyčia. Mat tų metų rugsėjį vyskupas leido pašventinti Sasnavos koplyčią ir laikyti joje šv.Mišias. Muziejininkai taip pat aptiko laišką, kuriame pranešama vyskupui, kad koplyčia jau pašventinta. Šie dokumentai bus eksponuojami naujojoje muziejaus šventovėje.

Vėliau koplyčia pailginta ir paversta bažnyčia, ji tapo aštuoniakampio ovalo formos. Būtent įdomus bažnyčios planas nulėmė, kad atstatyti pasirinktas šios šventovės projektas. Be to, tarpukariu buvo atlikti šio statinio matavimai, padaryti gana tikslūs brėžiniai, nes buvo tikimasi ją atstatyti. Turimos medžiagos pakako objektą sutverti labai panašų į tą, kuris stovėjo Sasnavoje maždaug prieš pusantro šimto metų.

Įdomu ir tai, kad muziejaus darbuotojams pavyko surinkti nemažai originalaus senosios bažnyčios inventoriaus, kuris buvo išblaškytas po kitas šventoves. Dalis jų eksponuojama naujoje bažnyčioje, dalis įleido šaknis kitose šventovėse ir ten liks.

Altoriaus paveikslas – šiuolaikinis

Naujosios bažnyčios interjeras sukurtas surinkus daiktus iš įvairiausių vietų. Iš originalios Sasnavos bažnyčios į muziejinę šventovę sugrįžo altoriai, klausyklos, kai kurie zakristijos baldai.

"Sukomplektuoti viską, kaip buvo, beveik neįmanoma. Dalis daiktų, kurie priklausė senajai Sasnavos bažnyčiai, 1938 m. perkelti į naująją Sasnavos bažnyčią ir joje prigijo. Pavyzdžiui, Kryžiaus kelio stotys, švęsto vandens indai", – vardijo muziejaus menotyrininkė Ina Dringelytė.

Neturint visų reikalingų atributų, kadaise naudotų Sasnavoje, teko ieškoti, kuo juos pakeisti. Antai Kryžiaus kelio stotys atkeliavo iš Pabaisko, kur jos buvo nenaudojamos. Tiesa, Lietuvos liaudies buities muziejus turėjo šiuos kūrinius restauruoti.

Dalis daiktų pritaikyta iš paties muziejaus fondų. Yra ir visiškai naujai sukurtų bažnyčios interjero elementų. Antai didžiojo altoriaus paveikslas kone kvepia dažais. Pats altorius kadaise stovėjo Sasnavos medinėje šventovėje, o jos nelikus, buvo perkeltas į Patilčių bažnytėlę. Didysis altorius atiduotas muziejui, bet jo titulinis paveikslas liko Patilčiuose.

Naują didžiojo altoriaus paveikslą – Mergelę Mariją su Kūdikiu nutapė Lietuvos liaudies buities muziejaus restauratorė, žinoma tautodailininkė Elena Kniūkštaitė.

Šv.Jurgio altorius, stovintis bažnyčios koplyčioje – originalus, jis sugrįžo su pagrindiniu paveikslu. I.Dringelytės duomenimis, šventąjį 1876 m. nutapė Suvalkų profesorius Kazimieras Burnickis.

"Šis altorius – tipiškas Užnemunės neobaroko (XIX a. vid. – XX a. pr.) stiliaus pavyzdys", – patikslino menotyrininkė.

Prie sienų prigludusios trys klausyklos taip pat yra originalūs senosios Sasnavos bažnyčios baldai. Dvi senesnės dažytos klausyklos gana primityvios. Trečioji klausykla drožinėta iš ąžuolo ir yra ypač puošni. Tai XIX a. neobarokinio meno pavyzdys. Tiesa, tokių klausyklų Lietuvoje galima pamatyti ir daugiau, spėjama, kad jos gamintos tų pačių meistrų.

Zakristija taip pat neliko nuskriausta. Jos kampe atsistojo masyvus senosios bažnyčios veidrodis, iš ten pat atkeliavo bufetas-komoda liturginiams indams.

Neapsiėjo be kirvių

Statybinės medžiagos naujos, bet technologijos – senos. Originali medinė XIX a. šventovė nuo nulio pastatyta šiandienių meistrų rankomis. Darbus vykdė bendrovė "Restauracija", tačiau buvo pasitelkti ir liaudies meistrai – Zumarų šeima iš Vilkijos.

Bažnyčią statęs dailidė tėvas su sūnumis neišsivertė be senovinių įrankių. Rąstus apdirbant kirviais užsidaro medienos kapiliarai, ji tampa atsparesnė atmosferos poveikiui. Mediena neapdorojama jokiomis cheminėmis medžiagomis. Aštuoniuose pastato kampuose buvo daromi sudėtingi vadinamieji kregždės uodegos mazgai.

Tiek medinės dailylentės pastato išorėje, tiek rąstai, dailylentės bei grindų lentos viduje kol kas neapdorotos cheminėmis medžiagomis. Ar senosios bažnyčios sienos buvo dažytos, ketinama aiškintis narstant senus dokumentus.

E.J.Morkūnas atkreipė dėmesį, kad šventovės grindys sudėtos itin pedantiškai, pagal ano meto tradicijas. Lentos plačios, į vieną galą siaurėjančios, sutvirtintos medinėmis vinimis.

Tiesa, anksčiau už bažnyčią šalia iškilo medinė varpinė, tačiau ji nėra Sasnavos senolių kopija. Šventorių juosianti tvora žemaitiškų tradicijų – joje padarytose nišose bus įrengtos stacijos, drožtos iš medžio arba keramikinės.

Bažnyčios, kaip ir kai kurių kitų muziejaus pastatų atstatymo darbai, finansuojami iš Lietuvos tūkstantmečio programos.

Kauno arkivyskupijos kurijos atstovų teigimu, muziejuje pastatyta šventovė nebus parapinė bažnyčia, jos statusas – tarsi koplyčios. Ypatingomis progomis, pavyzdžiui, per Žolinę, čia vyks pamaldos. Tačiau nei krikštynos, nei tuoktuvės čia neplanuojamos.