Ekskursijos po Kauną: ir patys galite skaityti architektūrą


2011-07-04
Parengė Vereta Rupeikaitė
Ekskursijos po Kauną: ir patys galite skaityti architektūrą

Ar pažvelgę į savo miesto pastatus galėtume nusakyti jų stilių, vertę, istoriją? Siūlome surengti sau nedidelę ekskursiją po Naujamiestį – užverskite galvas ir žvelkite į tai, kuo Kaunas gali didžiuotis.

Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, Lietuva privalėjo greitai sukurti laikinąją sostinę – ši misija atiteko Kaunui. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje trūko įvairiausių patalpų, ekonominė situacija buvo prasta, statybinių medžiagų pramonė – atsilikusi, architektūros raida – lėta. Kaunui perėmus sostinės vaidmenį, statybos vijo viena kitą. Lietuvos tarpukario architektūra – jos pasiekimai ir problemos koncentruojasi būtent Kaune.

Lietuvos tarpukario architektūrą formavo architektai, baigę įvairias Rusijos ir Europos aukštąsias mokyklas. Tėvynėje jų laukė aiškus socialinis užsakymas – kurti savitą lietuvišką architektūrą. Pirmajame dešimtmetyje naujuose pastatuose vyravo istorizmas ir eklektika.

Savitą vietą XX a. šalies architektūroje užima Vladimiro Dubeneckio projektuoti pastatai – pirmas moderno estetikos pastatas Lietuvoje – Vytauto Didžiojo muziejus. Jo kūrybinis principas – idėjų semtis iš liaudies meno. Ne kopijuoti tautinius motyvus, o kūrybiškai juos transformuojant kurti naują meninę kokybę. V.Dubeneckio nuostatoms pritarė architektai Feliksas Vizbaras (Centrinis paštas) ir Stasys Kudokas (Karininkų ramovė).

Trečiojo–ketvirtojo dešimtmečių sandūroje atsirado noras įteisinti save Europoje jai priimtinomis meninėmis priemonėmis. Tautinio moderno stilistika buvo įjungta į Lietuvos architektūros tradicijas ir suformavo savitą, originalią architektūrą. Ekskursiją pradėkite nuo Laisvės alėjos fontano.


Ekskursijos maršrutas

Šaltinis: viešoji įstaiga "Architektūros fondas", architektūros istorikė Jolita Kančienė.


Gyvenamasis namas S.Daukanto g. 14. Architektas Leonas Ritas, 1928 m.

Pagrindinio fasado formos artimos vadinamajam šiaurės modernizmui, taip pat turi art deco stiliaus bruožų. Kompozicija triašė, vertikalų skaidymą pabrėžia į juostas sujungti siauri langai. Faktūriniai ornamentai – zigzagų, rombų spindulių formų. Pagrindinis akcentas – reljefinė kaukė, apsupta spindulių. Įeigą išryškina trapecinis portalas. Butai šiame name erdvūs, patogūs. Name – ūkinė ir pagrindinė laiptinės, anksčiau pastate veikė liftas.

Administracinis pastatas "Pienocentras"

Laisvės al. 55, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, 1934 m.

Tai buvo daugiafunkcinis pastatas su parduotuvėmis pirmame aukšte. "Pienocentro" bendrovės įstaiga buvo įsikūrusi antrame ir trečiame aukštuose, o viršuje – gyvenamieji butai. Pastato planas – sudėtingos, laužytos konfigūracijos. Eksterjero įvaizdį formuoja apibendrintas tūris, subalansuotas ritmas ir proporcijos, vertikalių bei horizontalių pusiausvyra. 1937 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje "Pienocentro" architektūra įvertinta bronzos medaliu.

"Pažangos" bendrovė

Laisvės al. 53, architektas Feliksas Vizbaras, 1934 m.

Rūmuose veikė įvairios tautininkų sąjungos įstaigos, leidyklos ir redakcijos. Papildomi pastato korpusai – kieme. Fasadas Laisvės alėjos pusėje – daugiaplanis, patraukia šviesos ir šešėlių žaismu. Jo geometriškumą pagyvina laiptuotas ažūrinis frontonas, trikampių balkonų profiliuotų briaunų zigzagų ornamentika, susijusi su liaudies architektūros dekoro tradicijomis ir interpretuota art deco maniera.

Karininkų ramovė

A.Mickevičiaus g. 19, architektas Stasys Kudokas, 1937 m.

Rūmų architektūra sumodeliuota modernizuoto renesanso principu. Horizontalus skaidymas pabrėžtas į viršų smulkėjančiais, tarpsniuose vienodais elementais. Rūmuose daug monumentaliosios ir taikomosios dailės pavyzdžių. Fasadą vainikuoja granitinė "Trijų milžinų" skulptūra, kurios autorius Bronius Pundzius. Ramovės interjerai – išskirtiniai. Neogotikinė "Vytauto menė" atspindi didvyriškos praeities nostalgiją. "Lietuviškoji seklyčia" – ryškiausias tautinio stiliaus interjero pavyzdys Lietuvoje.

Apskrities savivaldybė

Vytauto per. 91/Laisvės al. 14, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, 1933 m.

Pastate buvo apskrities savivaldybė ir Valstybės saugumo departamentas. Monumentali ir griežtų formų architektūra gerai atitiko pastato paskirtį. Planas kampinis, koridorinis, sudarytas iš dviejų panašaus dydžio korpusų. Abu gatvių fasadai simetriniai, dominuoja centriniai tūriai, vertikaliai suskaidyti tankiu ritmu. Žemesnėse šoninėse ir kampinėse dalyse – horizontalus tarpaukščių dalijimas. Sovietų okupacijos laikais pastate buvo įsikūręs KGB.

Žemės ūkio rūmai

K.Donelaičio g. 2, architektas Karolis Reisonas, 1932 m.

Rūmai sukomponuoti įvertinant urbanistinę situaciją – K.Donelaičio ir Parodos gatvių plastišką sankryžą: kampas užapvalintas, o kraštinė orientuota į Parodų kalną (Mažąjį Ąžuolyną), laiptuotai nutįsta įkalnės link. Ramus plokštuminio K.Donelaičio gatvės fasado akcentas – giluminis portalas su įtrauktais paradiniais laiptais. Santūrus dekoratyvinės plastikos (grūdų varpos formos) elementai atspindi pastato paskirtį.

Prekybos, pramonės ir amatų rūmai

K.Donelaičio g. 8, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, 1938 m.

Modernus pastatas, persmelktas klasikinių tradicijų. Aiškus ir racionalus planas – kampinis su koridorinėmis jungtimis. Vyrauja raiški, rami ir solidi architektūra. Pagrindinę įeigą žymi stambus granito riedulys, fasadas simetriškas, detalizuotas tarplangių piliastrais, kraštai akcentuoti embleminiais reljefais (skulptorius Bronius Pundzius). Interjere pritaikyti tautodailės motyvai, nemažai taikomosios dailės kūrinių. Pastatas – puikus architektūros ir dailės sintezės pavyzdys.

Gyvenamasis namas

K.Donelaičio g. 19, architektas Arnas Funkas, 1933 m.

Tai modernių formų kotedžas, pasižymintis originalia kompozicija. Planas artimas kvadratui, papildytas keliomis ovaliomis iškyšomis. Eksterjerui elegancijos suteikia platus erkeris su dideliais kontrastingų apskritų formų langais. Tūrį taip pat palengvina kampiniai langai.

Valstybės spaustuvės rūmai

K.Donelaičio g. 20/Gedimino g. 50, architektas Genrikas Fišeris, 1923–1925 m.

Tai pirmas nepriklausomybės laikais pastatytas stambus valstybinis objektas ir pirmas pastatas, kuriam projektuoti paskelbtas tarptautinis konkursas (1923). Jį laimėjo užsienio architektas. Naujoji spaustuvė buvo didžiausia ir moderniausia Lietuvoje. Architektūra – santūraus ankstyvojo modernizmo pavyzdys. Griežtą ir sausoką išraišką formuoja stačiakampių tūrių ir aiškių geometrinių elementų kompozicija. 1929 m. pastatas perduotas Lietuvos universitetui.

Funikulierius

Aušros g. 6, vokiečių firma "Curt Rudolph", 1931 m.

Pagrindinis funikulieriaus pastatymo tikslas – pagerinti susisiekimą tarp Žaliakalnio ir Centro, nutiesiant siaurąjį geležinkelį. Funikulieriaus kelio ilgis yra 142 m, kelionės ilgis – pusantros minutės. Kalva važiuoja du vagonai, tempiami lyno. Šis ir Aleksoto funikulieriai priskiriami prie seniausiai pasaulyje egzistuojančių tokių transporto priemonių. Jie įtraukti į kultūros paminklų registrą ir paskelbti technikos paminklais.

Vatikano diplomatinė atstovybė

V.Putvinskio g. 56, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, 1931 m.

Tai vila, stovinti prestižinėje miesto gatvėje, nelygaus reljefo sklype. Namas išsiskiria iš linijinio, gana uždaro gatvės apstatymo. Pirmojo aukšto patalpos viena nuo kitos atskirtos pertvaromis, kurias atitraukus atsirasdavo bendra erdvė iškilmėms. Antrame aukšte – miegamieji, kabinetai ir koplyčia. Erdves sujungė centrinis holas su laiptais. Eksterjere planas atsispindi laisva, asimetriška tūrių kompozicija – tai buvo naujas žingsnis Lietuvos architektūroje.

K.Škėmos gyvenamasis namas

V.Putvinskio g. 60, architektas Bronius Elzbergas, 1933 m.

Namas pastatytas notaro Kazimiero Škėmos užsakymu. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu keli butai buvo išnuomoti Švedijos ir Čekoslovakijos pasiuntinybėms. Penkiaaukščio pastato planas laužytos konfigūracijos, iš dviejų dalių. Kiekviename aukšte – po vieną didelį butą. Svarbiausias asimetriško pagrindinio fasado akcentas – masyvus keturių aukštų erkeris, kiekviename aukšte besijungiantis su užapvalintą jo kampą atkartojančiais balkonais.

Privati klinika

V.Putvinskio g. 62, architektas (spėjama) Leonas Ritas, 1932 m.

Tai vienas iš nedaugelio Kauno naujamiesčio pastatų, kuris išsaugojo modernizmo ir funkcionalizmo architektūrinių elementų. Tai buvo profesoriaus Antano Gylio privati neurologijos klinika. Per beveik 80 metų medicinos įstaigos interjeras nebuvo visiškai sunaikintas ir alsuoja tarpukariu. Kai kurie buvę kabinetai turi dvejas duris, tarp kurių paliktas beveik pusės metro tarpas – tai garso izoliacija. Greta laiptinės tebeveikia autentiškas šveicariškas medžiu dekoruotas liftas.

Vytauto Didžiojo muziejus

Vienybės aikštė, architektai Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas, Kazimieras Kriščiunaitis, 1934, 1936 m.

Tai vienas reikšmingiausių tarpukario laikotarpio pastatų Lietuvoje. Rūmai pastatyti dviem muziejams – Karo ir Kultūros. Architektūroje puikiai dera modernizmas ir klasikinės tradicijos. Į beveik kvadratinio plano pastatą įterpti du vidaus kiemeliai. Šone – asimetriška arkada prijungtas varpų bokštas. Eksterjeras pasižymi subalansuotomis proporcijomis. Muziejų pagrindiniai fasadai projektuoti skirtingai, estetinėmis priemonėmis perteikiant jų paskirtį.

Žemės bankas

K.Donelaičio g. 73, architektas Karolis Reisonas, 1935 m.

Tai būdingos ketvirtojo dešimtmečio administracinių pastatų architektūros pavyzdys. Monumentalus statiškas tūris, fasade – smulkus vienodas vertikalių elementų – menčių, langų ritmas. Parapeto juostoje išdėstytos skulptūrinės plastinės detalės – stilizuotos rozetės ir herbiniai skydai. Ryškus architektūrinis akcentas – kampinė įgilinta įeiga su atvirais laiptais.

"Lietuvos Lloydas"

L.Sapiegos g. 10, architektas Arnas Funkas, 1937 m.

Autentiškas tūris – dešinioji dabartinio pastato dalis, likusi dalis – veidrodinis autentiškos dalies atspindys, pastatyta sovietmečiu. Architektūrinis sprendinys itin lakoniškas: kubo formos tūris ir vienoda vertikalių ritmika. Siaurų menčių motyvas būdingas Kauno administraciniams pastatams.

Gyvenamasis namas

L.Sapiegos g. 4, architektai Leiba Zimanas, Isaokas Trakmanas, 1936 m.

Tai beveik kvadratinio simetrinio plano namas su dviem butais kiekviename aukšte. Kompozicija sukurta kontrasto principu: baltas kubas su nedideliais langais. Ryškus asimetrinis akcentas – tamsiu tinku nutinkuotas ir gulsčiomis rievėmis suraižytas namo kampas. Tai paprastumo ir gero skonio jungties rezultatas.

Taupomosios kasos

Laisvės al. 96/L.Sapiegos g. 2, architektai Arnas Funkas, Adolfas Lukošaitis, Bronius Elsbergas, 1940 m.

Pastatas pusiau uždaro plano, pagrindiniu korpusu atgręžtas į Laisvės alėją. Priešais pagrindinę įeigą yra taisyklingai suplanuotas skverelis. Kiemo pusėje prijungta salė, dengta stiklinėmis lubomis. Fasadų estetika apibendrinta, lakoniška. Faktūrą sudaro sudvejintos briaunos – piliastrai. Rūmai yra funkcionalistinės architektūros pavyzdys. Dabar juose įsikūrusi miesto savivaldybės administracija.

Centrinis paštas

Laisvės al. 102, architektas Feliksas Vizbaras, 1931 m.

Pastatas yra vienas sėkmingiausių tautiškojo modernizmo pavyzdžių Lietuvoje. Planas, kurtas liaudiškojo gyvenamojo namo pavyzdžiu, yra sujungtas iš trijų dalių. Pagrindinis fasadas plastiškas ir raiškus. Stačiakampiai bokšteliai kontrastingai paryškina aptakias formas. Apdailai naudotos tik vietinės medžiagos, detalių ornamentais ir faktūra imituojami liaudiški medžio drožiniai. Salės interjeras taip pat prisodrintas tautiškų motyvų.

Kino teatras "Romuva", architektas Nikolajus Mačiulskis, 1940 m.

Laisvės al. 54, architektas Nikolajus Mačiulskis, 1940 m.

Specifinės architektūros formos deklaruoja pastato paskirtį. "Romuvą" simbolizuoja įstiklintas daugiakampis bokštelis, kylantis kampe iš ovalo formos prieangio. Didžiulė aprėminta plokštuma primena kino teatrą. Ovalios formos salė ir kesoninės lubos skirtos akustikai gerinti. Kino teatras atitrauktas į sklypo gilumą, priešais pastatą suformuota nedidelė vieša erdvė. Tai seniausias Lietuvoje išlikęs kino teatras.