Kulautuvos abiturientai pamatyti išleistuvių saulėtekį galės tik aikštelėje prie mokyklos. Tamaros kalnas, nuo kurio naują gyvenimo etapą pasitiko daug kulautuviškių laidų, laukia tik turistų.
Kelią užvertė medžiais
Kiekviename dideliame ar mažame mieste yra vieta, kuri traukte traukia vietos žmones - skirtingo amžiaus, išsilavinimo ir pomėgių, traukia net pačiu nemaloniausiu oru. Kulautuvos gyventojams tokia įžymybė ne vieną dešimtmetį buvo vaizdinga kalva - Tamaros kalnas, nuo gyvenvietės nutolęs kelis kilometrus, stūksantis Vibraliūnų kaimo teritorijoje.
Šiandien čia, netoli Nemuno plytinčiame kelių hektarų žemės plote, dygsta privatūs mūrinukai, formuojasi naujas gyvenamųjų namų kvartalas. Įspūdingų formų statinys prigludęs ir prie Tamaros kalno, kurio prieigas, kaip ir namo kiemą, juosia ta pati maždaug kilometro ilgio tvora.
Norėdamas apžvelgti vaizdingą panoramą nuo „Tamarkės", kaip kalną vadina kulautuviškiai, ant jo gali patekti tik aplinkiniu keliu, kelis kilometrus sukoręs mišku. Bet ir tada prie viršukalnės neprieisi: kelią valdos savininkai užvertė medžiais. Jie žada kalną aptverti iš visų pusių.
„Šis gražus gamtos kampelis buvo viena mėgstamiausių kulautuviškių poilsio vietų. Ant kalno pasigėrėti nuostabiu vaizdu į Nemuno slėnį vesdavome garbingiausius svečius. Abiturientai per išleistuves rinkdavosi pasitikti saulės. Gaila, kad dabar visi šią galimybę praradome", - „Kauno dienai" guodėsi ilgametė Kulautuvos gyventoja, vidurinės mokyklos darbuotoja Alicija Švedienė.
Poezija neskambės
Penkių poezijos rinktinių autorė, žinoma vietos kultūros darbuotoja Janina Brazauskienė, apgailestavo, kad vietos valdžia šio romantiško gamtos kampelio nesistengė išsaugoti gyventojams.
Šį kalną kiek patvarkius, įrengus laiptus, galėtų vykti poezijos šventės, koncertai, kitokie kultūros renginiai. Tačiau kulautuviečių pageidavimai liko neišgirsti.
Kaunietė filologė Jūratė, prieš dešimtmetį pakėlusi sparnus iš Kulautuvos, pastebi, kad gyvenvietė didžiavosi keliomis vertybėmis: Nemunu, pušynu ir Tamaros kalnu. Prarasti vieną jų - tas pats, kaip netekti kažko labai brangaus.
„Ir po daugelio metų susitikę mes, buvę abiturientai, pirmiausia skubėdavome ant savo jaunystės kalvos", - nostalgiškai buvusius susitikimus prisiminė moteris.
Dviejų vaikų mama inžinierė Jolita apgailestavo, kad žiemą nebegalės nuo kalno nuskrieti slidėmis ar rogutėmis. „Šis kalnas žiemą virsdavo visų miestelio vaikų egzaminu: mažyliai leisdavosi gal nuo trečdalio aukščio, vyresni - nuo pusės. Be „Tamarkės" negalėjome įsivaizduoti žiemos", - prisimena Jolita.
Tamara - ne prasimanymas
Dabar šio kalno ir šalia esančios žemės savininkė - Raminta Urbonienė ir jos šeima. Ji ir kuriasi sodyboje kalno papėdėje.
„Čia - mano prosenelių žemė. Nuėjome kryžiaus kelius, kol giminėms pavyko ją atsiimti. Ir dabar nesiliauja skundai dėl to, kad tvarkomės, aptvėrėme tvorą. Nuo kalno išvežėme krūvas šiukšlių, išvalėme prieigas", - kūrimosi rūpesčius vardijo valdų savininkė.
Tamara, kurios vardu žmonės praminė kalną, buvo Ramintos tėvo teta. Tik vardas šios legenda virtusios moters buvęs kitas - Liudmila. Ji viena gyveno sodyboje ant kalno.
Visa žemė - daugiau kaip šimtas hektarų - priklausė Liudmilos tėvui, Kulautuvos dvaro savininkui Feodosijui Fugelevičiui. Be Liudmilos, jis turėjo dar keturis vaikus: Sergejų, Olgą, Nataliją ir Lidiją. Visi jie jau mirę.
Olga iš šio pasaulio išėjo paskutinioji, prieš trylika metų. Liudmilai ir Natalijai teko ištverti tremtį.Prieš ketverius metus teisę į nuosavybės dalį pareiškė Vokietijoje gyvenantis Sergejaus sūnus Alfredas Heinrichas Vitoldas Fugelevič. Visus įgaliojimus tvarkyti žemės grąžinimo reikalus jis įgaliojo Kaune gyvenantį pusbrolį, Olgos sūnų Leonardą Žostautą.
„Iš pusbrolio jam grąžintą žemę nupirko mano dukra Raminta. Negi savo nuosavose valdose ji negali elgtis kaip nori?" - į dienraščio klausimą, ar teisėtai savininkai aptvėrė kalną, atsakė L.Žostautas.
Alfredo Heinricho Vitoldo paveldėta dalis - beveik 29 ha žemės. Buvusio Kulautuvos dvaro teritorijoje tiek laisvos žemės, kaip teigė R.Urbonienė, nebeliko. Dalį jos pažadėta grąžinti kitame rajone.
Piktinasi ir kaimynai
Iki gegužės mėnesio Virbaliūnų kaimo teritorija priklausė Raudondvario seniūnijai, dabar čia - naujai susikūrusios Batniavos seniūnijos valdos.
Jos seniūnui Vytautui Astromskui kolegos raudondvariečiai kartu su kitais įgaliojimais perdavė ir Virbaliūnų naujakurių skundą dėl kalną juosiančios tvoros. Piktinamasi, kad važiuojamoji kelio dalis aptverta nepaliekant apsauginės zonos.
„Vykstant statyboms suintensyvėjo eismas, tvora trukdo prasilenkti automobiliams, ypač sunkiasvoriams. Nesaugu važinėti dviratininkams, vaikščioti pėstiesiems", - savo nepasitenkinimą išsakė vienas Urbonų kaimynų Giedrius Rutkauskas.
Kurs kaimo sodybą
R.Urbonienė neslėpė, kad kalną aptvers iš visų pusių ir ant jo pašaliečiai visai nebegalės patekti. Valdos savininkė su šeima turi sumanymų jai priklausančiose kalno prieigose kurti kaimo turizmo sodybą.
Kulautuvos seniūnas Ričardas Pudževelis dienraščiui teigė, kad iš pradžių priešinosi šios teritorijos grąžinimo savininkams idėjai. Paskui, kaip ir Raudondvario seniūnas Tomas Gaidamonis, neprieštaravo, palaimino savo parašu.
„Kulautuvoje esantis Tamaros kalnas nėra registruotas kaip kultūros vertybė, nesaugomas valstybės. Jis svarbus kaip vietinės reikšmės gamtos paminklas, apipintas ir legendomis. Manau, kad tokį objektą buvo galima išsaugoti regioniniu lygiu", - sakė Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vyriausioji inspektorė Asta Naureckaitė.
Naujausi komentarai