Ku­lau­tu­vos abi­tu­rien­tai pamatyti iš­leis­tu­vių saulėtekį galės tik aikš­te­lė­je prie mo­kyk­los. Ta­ma­ros kal­nas, nuo ku­rio nau­ją gy­ve­ni­mo etapą pa­si­ti­ko daug ku­lau­tu­viš­kių lai­dų, laukia tik tu­ris­tų.

Ke­lią už­ver­tė me­džiais

Kiek­vie­na­me di­de­lia­me ar ma­ža­me mies­te yra vie­ta, ku­ri trauk­te trau­kia vie­tos žmo­nes - skir­tin­go am­žiaus, iš­si­la­vi­ni­mo ir po­mė­gių, trau­kia net pa­čiu ne­ma­lo­niau­siu oru. Ku­lau­tu­vos gy­ven­to­jams to­kia įžy­my­bė ne vie­ną de­šimt­me­tį bu­vo vaiz­din­ga kal­va - Ta­ma­ros kal­nas, nuo gy­ven­vie­tės nu­to­lęs ke­lis ki­lo­met­rus, stūk­san­tis Vib­ra­liū­nų kai­mo te­ri­to­ri­jo­je.

Šian­dien čia, ne­to­li Ne­mu­no ply­tin­čia­me ke­lių hek­ta­rų že­mės plo­te, dygs­ta pri­va­tūs mū­ri­nu­kai, for­muo­ja­si nau­jas gy­ve­na­mų­jų na­mų kvar­ta­las. Įs­pū­din­gų for­mų sta­ti­nys pri­glu­dęs ir prie Ta­ma­ros kal­no, ku­rio priei­gas, kaip ir na­mo kie­mą, juo­sia ta pa­ti maž­daug ki­lo­met­ro il­gio tvo­ra.

No­rė­da­mas ap­žvelg­ti vaiz­din­gą pa­no­ra­mą nuo „Ta­mar­kės", kaip kal­ną va­di­na ku­lau­tu­viš­kiai, ant jo ga­li pa­tek­ti tik ap­lin­ki­niu ke­liu, ke­lis ki­lo­met­rus su­ko­ręs miš­ku. Bet ir ta­da prie vir­šu­kal­nės ne­priei­si: ke­lią val­dos sa­vi­nin­kai už­ver­tė me­džiais. Jie ža­da kal­ną ap­tver­ti iš vi­sų pu­sių.

„Šis gra­žus gam­tos kam­pe­lis bu­vo vie­na mėgs­ta­miau­sių ku­lau­tu­viš­kių poil­sio vie­tų. Ant kal­no pa­si­gė­rė­ti nuo­sta­biu vaiz­du į Ne­mu­no slė­nį ves­da­vo­me gar­bin­giau­sius sve­čius. Abi­tu­rien­tai per iš­leis­tu­ves rink­da­vo­si pa­si­tik­ti sau­lės. Gai­la, kad da­bar vi­si šią ga­li­my­bę pra­ra­do­me", - „Kau­no die­nai" guo­dė­si il­ga­me­tė Ku­lau­tu­vos gy­ven­to­ja, vi­du­ri­nės mo­kyk­los dar­buo­to­ja Ali­ci­ja Šve­die­nė.

Poe­zi­ja ne­skam­bės

Pen­kių poe­zi­jos rink­ti­nių au­to­rė, ži­no­ma vie­tos kul­tū­ros dar­buo­to­ja Ja­ni­na Bra­zaus­kie­nė, ap­gai­les­ta­vo, kad vie­tos val­džia šio ro­man­tiš­ko gam­tos kam­pe­lio ne­si­sten­gė iš­sau­go­ti gy­ven­to­jams.

Šį kal­ną kiek pa­tvar­kius, įren­gus laip­tus, ga­lė­tų vyk­ti poe­zi­jos šven­tės, kon­cer­tai, ki­to­kie kul­tū­ros ren­gi­niai. Ta­čiau ku­lau­tu­vie­čių pa­gei­da­vi­mai li­ko neiš­girs­ti.

Kau­nie­tė fi­lo­lo­gė Jū­ra­tė, prieš de­šimt­me­tį pa­kė­lu­si spar­nus iš Ku­lau­tu­vos, pa­ste­bi, kad gy­ven­vie­tė di­džia­vo­si ke­lio­mis ver­ty­bė­mis: Ne­mu­nu, pu­šy­nu ir Ta­ma­ros kal­nu. Pra­ras­ti vie­ną jų - tas pa­ts, kaip ne­tek­ti kaž­ko la­bai bran­gaus.

„Ir po dau­ge­lio me­tų su­si­ti­kę mes, bu­vę abi­tu­rien­tai, pir­miau­sia sku­bėdavome ant sa­vo jau­nys­tės kal­vos", - nos­tal­giš­kai bu­vu­sius su­si­ti­ki­mus pri­si­mi­nė mo­te­ris.

Dvie­jų vai­kų ma­ma in­ži­nie­rė Jo­li­ta ap­gai­les­ta­vo, kad žie­mą ne­be­ga­lės nuo kal­no nu­skrie­ti sli­dė­mis ar ro­gu­tė­mis. „Šis kal­nas žie­mą virs­da­vo vi­sų mies­te­lio vai­kų eg­za­mi­nu: ma­žy­liai leis­da­vo­si gal nuo treč­da­lio aukš­čio, vy­res­ni - nuo pu­sės. Be „Ta­mar­kės" ne­ga­lė­jo­me įsi­vaiz­duo­ti žie­mos", - pri­si­me­na Jo­li­ta.

Ta­ma­ra - ne pra­si­ma­ny­mas

Da­bar šio kal­no ir ša­lia esan­čios že­mės sa­vi­nin­kė - Ra­min­ta Ur­bo­nie­nė ir jos šei­ma. Ji ir ku­ria­si so­dy­bo­je kal­no pa­pė­dė­je.

„Čia - ma­no pro­se­ne­lių že­mė. Nuė­jo­me kry­žiaus ke­lius, kol gi­mi­nėms pa­vy­ko ją at­siim­ti. Ir da­bar ne­si­liau­ja skun­dai dėl to, kad tvar­ko­mės, ap­tvė­rė­me tvo­rą. Nuo kal­no iš­ve­žė­me krū­vas šiukš­lių, iš­va­lė­me priei­gas", - kū­ri­mo­si rū­pes­čius var­di­jo val­dų sa­vi­nin­kė.
Ta­ma­ra, ku­rios var­du žmo­nės pra­mi­nė kal­ną, bu­vo Ra­min­tos tė­vo te­ta. Tik var­das šios le­gen­da vir­tu­sios mo­ters bu­vęs ki­tas - Liud­mi­la. Ji vie­na gy­ve­no so­dy­bo­je ant kal­no.
Vi­sa že­mė - dau­giau kaip šim­tas hek­ta­rų - pri­klau­sė Liud­mi­los tė­vui, Ku­lau­tu­vos dva­ro sa­vi­nin­kui Feo­do­si­jui Fu­ge­le­vi­čiui. Be Liud­mi­los, jis tu­rė­jo dar ke­tu­ris vai­kus: Ser­ge­jų, Ol­gą, Na­ta­li­ją ir Li­di­ją. Vi­si jie jau mi­rę.

Ol­ga iš šio pa­sau­lio išė­jo pa­sku­ti­nio­ji, prieš try­li­ka me­tų. Liud­mi­lai ir Na­ta­li­jai te­ko iš­tver­ti trem­tį.Prieš ket­ve­rius me­tus tei­sę į nuo­sa­vy­bės da­lį pa­reiš­kė Vo­kie­ti­jo­je gy­ve­nan­tis Ser­ge­jaus sū­nus Alf­re­das Hein­ri­chas Vi­tol­das Fu­ge­le­vič. Vi­sus įga­lio­ji­mus tvar­ky­ti že­mės grą­ži­ni­mo rei­ka­lus jis įga­lio­jo Kau­ne gy­ve­nan­tį pusb­ro­lį, Ol­gos sū­nų Leo­nar­dą Žos­tau­tą.

„Iš pusb­ro­lio jam grą­žin­tą že­mę nu­pir­ko ma­no duk­ra Ra­min­ta. Ne­gi sa­vo nuo­sa­vo­se val­do­se ji ne­ga­li elg­tis kaip no­ri?" - į dien­raš­čio klau­si­mą, ar tei­sė­tai sa­vi­nin­kai ap­tvė­rė kal­ną, at­sa­kė L.Žos­tau­tas.

Alf­re­do Hein­ri­cho Vi­tol­do pa­vel­dė­ta da­lis - be­veik 29 ha že­mės. Bu­vu­sio Ku­lau­tu­vos dva­ro te­ri­to­ri­jo­je tiek lais­vos že­mės, kaip tei­gė R.Ur­bo­nie­nė, ne­be­li­ko. Da­lį jos pa­ža­dė­ta grą­žin­ti ki­ta­me ra­jo­ne.

Pik­ti­na­si ir kai­my­nai

Iki ge­gu­žės mė­ne­sio Vir­ba­liū­nų kai­mo te­ri­to­ri­ja pri­klau­sė Rau­dond­va­rio se­niū­ni­jai, da­bar čia - nau­jai su­si­kū­ru­sios Bat­nia­vos se­niū­ni­jos val­dos.

Jos se­niū­nui Vy­tau­tui Ast­roms­kui ko­le­gos rau­dond­va­rie­čiai kar­tu su ki­tais įga­lio­ji­mais per­da­vė ir Vir­ba­liū­nų nau­ja­ku­rių skun­dą dėl kal­ną juo­sian­čios tvo­ros. Pik­ti­na­ma­si, kad va­žiuo­ja­mo­ji ke­lio da­lis ap­tver­ta ne­pa­lie­kant ap­sau­gi­nės zo­nos.

„Vyks­tant sta­ty­boms suin­ten­sy­vė­jo eis­mas, tvo­ra truk­do pra­si­lenk­ti au­to­mo­bi­liams, ypač sun­kias­vo­riams. Ne­sau­gu va­ži­nė­ti dvi­ra­ti­nin­kams, vaikš­čio­ti pės­tie­siems", - sa­vo ne­pa­si­ten­ki­ni­mą iš­sa­kė vie­nas Ur­bo­nų kai­my­nų Gied­rius Rut­kaus­kas.

Kurs kai­mo so­dy­bą

R.Ur­bo­nie­nė ne­slė­pė, kad kal­ną ap­tvers iš vi­sų pu­sių ir ant jo pa­ša­lie­čiai vi­sai ne­be­ga­lės pa­tek­ti. Val­dos sa­vi­nin­kė su šei­ma tu­ri su­ma­ny­mų jai pri­klau­san­čio­se kal­no priei­go­se kur­ti kai­mo tu­riz­mo so­dy­bą.

Ku­lau­tu­vos se­niū­nas Ri­čar­das Pu­dže­ve­lis dien­raš­čiui tei­gė, kad iš pra­džių prie­ši­no­si šios te­ri­to­ri­jos grą­ži­ni­mo sa­vi­nin­kams idė­jai. Pas­kui, kaip ir Rau­dond­va­rio se­niū­nas To­mas Gai­da­mo­nis, ne­prieš­ta­ra­vo, pa­lai­mi­no sa­vo pa­ra­šu.

„Ku­lau­tu­vo­je esan­tis Ta­ma­ros kal­nas nė­ra re­gist­ruo­tas kaip kul­tū­ros ver­ty­bė, ne­sau­go­mas vals­ty­bės. Jis svar­bus kaip vie­ti­nės reikš­mės gam­tos pa­mink­las, api­pin­tas ir le­gen­do­mis. Ma­nau, kad to­kį ob­jek­tą bu­vo ga­li­ma iš­sau­go­ti re­gio­ni­niu ly­giu", - sakė Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Kau­no te­ri­to­ri­nio pa­da­li­nio vy­riau­sio­ji ins­pek­to­rė As­ta Nau­rec­kai­tė.