Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Pirmoji pokario krepšinio kregždutė
2011-08-09
Virginija Skučaitė
Veržlumu ir taiklumu krepšinio aikštelėje praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje išgarsėjo Gražina Tulevičiūtė-Vileikienė. Krepšininkės karjerą pradėjusi Kaune, ji tapo pirmąja Lietuvos sportininke, pakviesta į SSRS moterų krepšinio rinktinę, su kuria tapo Europos ir pasaulio vicečempione.
Patiko sportuoti
Lietuvos krepšinio organizatorės ir pradininkės Elenos Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės tarpukario Lietuvoje pražydintas krepšinis, praūžus karo audroms, vėl ėmė rodyti gyvybės ženklus. Šįkart pirmieji sujudo vyrai, tačiau ilgainiui atkuto ir moterų krepšinis – 1945 m. keturios moterų komandos jau dalyvavo Kauno krepšinio pirmenybėse. Stipriausios buvo pakviestos į Lietuvos rinktinę dalyvauti aštuonių stipriausių SSRS miestų krepšinio turnyre, deja, jame jos liko aštuntos.
Stipriausios krepšininkės anuomet būrėsi Kaune. Tuo metu dar niekam nežinoma iš Stakliškių kilusi G.Tulevičiūtė, gausios šeimos pagrandukė, mokėsi Kauno 3-iojoje gimnazijoje, kur sportas buvo visų gerbiamas ir mylimas užsiėmimas.
Fiziškai stipri, greitos orientacijos, guvaus proto moksleivė blaškėsi tarp lengvosios atletikos, plaukimo, čiuožimo ir fechtavimo. Gražina tuo metu daug skaitė laikraščiuose apie mūsų krepšininkų laimėjimus SSRS įvairaus lygio varžybose, tačiau rimtai apie šią sporto šaką negalvojo.
Lėmė atsitiktinumas
"Kartą mokslo draugė primygtinai manęs prašė pažaisti krepšinį už mokyklą. Pamėginau. Patiko. Anuomet mano ūgis tarp mergaičių buvo nemenkas – 172 cm. Be to, krepšinio aikštelėje buvau greita, veržli, dažnai pataikydavau į krepšį. Tad netrukus buvau pakviesta į miesto jaunių rinktinę", – pradžių pradžią prisiminė sportininkė.
Vienas varžybas stebėjęs "Kauno audinių" fabriko sporto organizatorius ir vyrų bei krepšinio komandų treneris Janis Grinbergas atkreipė dėmesį į merginą ir pakvietė į tuo metu vieną stipriausių Kaune "Kauno audinių" moterų krepšinio komandą.
"Sutikau ateiti į treniruotę, juolab kad pasiūlymas buvo su priedu – nedideliu atlyginimu už dalyvavimą varžybose", – pasakojo dabar Vilniuje gyvenanti G.Tulevičiūtė-Vileikienė.
Gražkos diena
1953 m. baigusi gimnaziją, Gražina nutarė susieti gyvenimą su sportu ir įstojo į Kūno kultūros institutą. Į sparčiai pažangą darančią studentę krepšininkę, dalyvavusią įvairaus lygio studentų varžybose, atkreipė dėmesį SSRS rinktinės treneriai – 1955 m. studentė iš Lietuvos buvo pakviesta į SSRS rinktinę dalyvauti Varšuvoje vykusio tarptautinio jaunimo festivalio krepšinio varžybose.
"Rungtyniaudama Lietuvoje įmesdavau vidutiniškai 20–25 taškus. Žaidžiau puolime kairiuoju kraštu, to labai iš pradžių nenorėjau – juk nesu kairiarankė, tačiau ilgainiui apsipratau su šia pozicija", – anot pašnekovės, kai komanda žaisdavo taškas į tašką su priešininkėmis, visą atsakomybę treneriai užkraudavę ant jos pečių.
"Kodėl? Gal todėl, kad išties buvau veržli ir taikli. Mano pasiektas rezultatyvumo rekordas per Lietuvos–Rusijos krepšinio komandų rungtynes 1956 m. pavasarį – 40 taškų – nepagerintas iki šiol. Tuomet visi sakė, kad tai buvo Gražkos diena, – G.Tulevičiūtės-Vileikienės rezultatą tik po 23 metų pakartojo garsioji Vida Šulskytė-Beselienė.
Sovietinė užkarda
Pašnekovė tapo pirmąja mūsų krepšininke, kuri SSRS komandos sudėtyje 1957 m. dalyvavo pasaulio moterų krepšinio pirmenybėse Rio de Žaneire (Brazilija). Iš ten lietuvė grįžo su sidabro medaliu.
"Nežinau, ar buvo tais laikais oro kondicionavimo sistemos, tačiau rungtyniavome vėsioje salėje, kai lauke tvyrojo 40 laipsnių karštis. Gyvenome puikiame viešbutyje "Luxor", į kurį veržėsi Lotynų Amerikoje gyvenę lietuviai. Tačiau tokius susitikimus griežtai ribojo mums nustatyta tvarka – galima buvo pabendrauti tik neišeinant iš viešbučio fojė", – pusės amžiaus įvykius prisiminė sportininkė.
Tąsyk tvyrojusią geležinę tvarką iliustravo lietuvės prisiminimas, kai kartą su Nina Jeriomina – vėliau tapusia žinoma televizijos sporto laidų komentatore – abi nusileido į viešbučio pirmajame aukšte buvusią kavinę. Už tai, kad taip pasielgė nepranešusios komandos vadovams, sportininkės buvo nubaustos: krepšininkių susirinkime jų elgesys buvo pasmerktas.
Komandos vadovai neleido SSRS krepšininkėms dalyvauti ir tąsyk čempionate rengtuose Mis rinkimuose.
Įžiebė "Kibirkštį"
1958 m. žaisdama SSRS rinktinėje G.Tulevičiūtė-Vileikienė pelnė Europos krepšinio vicečempionės titulą ir dar vieną sidabro medalį. Deja, kitais metais ji praleido dar vieną progą paįvairinti savo medalių kolekciją: į Maskvoje vykusias pasaulio moterų krepšinio pirmenybes 25-erių sportininkė, tuomet buvusi pačioje šlovės viršūnėje, neišvyko, nes jau buvo sukūrusi šeimą ir laukė šeimos pagausėjimo. SSRS moterų krepšinio rinktinėje ją pakeitė antra mūsų krepšinio kregždutė – kaunietė Jūratė Daktaraitė.
Baigusi Kūno kultūros institutą, G.Tulevičiūtė-Vileikienė dirbo dėstytoja Kauno politechnikos institute, o vėliau, kol išėjo į pensiją dirbo Vilniaus inžineriniame statybos institute.
Pradėjusi žaisti krepšinį Kaune, G.Vileikienė ypač nusipelnė Vilniaus moterų krepšiniui. Tai Gražinos ir jos vyro Algirdo, bendraminčių Algio Gedmino, jo žmonos Liudmilos ir dar kelių krepšinio entuziastų iniciatyva Vilniuje buvo sukurta moterų krepšinio komanda "Kibirkštis", kuri ilgainiui nurungė iki tol nenugalimas Kauno krepšininkes. G.Tulevičiūtė-Vileikienė į "Kibirštį" atviliojo ir savo drauges kaunietes J.Daktaraitę bei Nijolę Rosėnaitę-Dzenienę.
Stebės televizoriaus ekrane
Šiandien Vileikių namuose gausu lietuvių dailininkų paveikslų, tačiau tarp jų vienos garsiausių krepšininkių portreto nėra. "Labiausiai man prie širdies Sofijos Veiverytės darbai. Mano portretas? Man tai kažkaip nekuklu būtų. Kaip ir šitas interviu. Aš niekada nebuvau garbėtroška, vengiau viešumos. Visą save atidaviau krepšiniui ir šeimai", – kuklinosi buvusi sportininkė.
G.Tulevičiūtė-Vileikienė kiek apgailestauja: nė vienas iš dviejų sūnų nesidomi krepšiniu, tačiau sako esanti laiminga, kad vienas anūkas ir trys anūkės pasirinko menininkų kelią. "Gal atsiliepė mano tėvų, mėgusių muzikuoti, genai?" – samprotavo pašnekovė.
G.Vileikienės kuklumas – ne poza. Juk kas praleistų progą viešai pasigirti, kad tėvas buvo ne tik Stakliškių bažnyčios vargonininkas, bet ir įtakingas parapijietis, o mamos brolis – Antano Smetonos žentas, tarpukario Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo pulkininkas Aloyzas Valušis. Tačiau įžymioji mūsų krepšininkė apie tai nė neužsiminė. Tik apgailestavo, kad negalės pamatyti nė vienų Europos krepšinio čempionato rungtynių sporto arenoje: bilietų kainos jai neįkandamos.
