"Šiam filmui reikia Nobelio premijos!" – pasigirdo šūksniai Vytauto Didžiojo universiteto salėje pasibaigus filmo "Sovietų pasaka" peržiūrai. Kauniečiai atsistoję plojo latvių režisieriui Edvinui Šnorei, sukūrusiam pasaulyje garsėjantį dokumentinį filmą apie nacių ir komunistų draugystę, abiejų režimų panašumus ir nusikaltimus.

Sudegino režisieriaus iškamšą

"Jūsų filmas turėtų sukrėsti demokratinį pasaulį, pažadinti sočią Europą, nenorinčią kalbėti apie sovietų režimo nusikaltimus", – jauną latvių režisierių tikino Vytautas Markevičius, vienas žiūrovų, buvusių VDU salėje.

Po premjeros Rusijoje reakcija buvo kardinaliai priešinga. Kai E.Šnorės filmą "The soviet story" parodė viena Maskvos televizija, prie Latvijos ambasados išsiliejo "Jaunosios Rusijos" aktyvistų įtūžis – buvo sudeginta latvių režisieriaus E.Šnorės iškamša.

Tokį reakcingų jėgų išpuolį įtakingas pasaulio leidinys "The Economist" pavadino "Oskaru" filmui, drąsiai ir argumentuotai sulyginusiam nacistinį ir sovietinį režimus.
Spėjama, kad drastišką reakciją Rusijoje šis filmas sukėlė todėl, kad sovietinis režimas lyginamas su dabartine Putino Rusija, kamuojama nevisavertiškumo komplekso.

Dirbo Vakarų archyvuose

"Aš dešimt metų paskyriau šitam filmui. Daugiausiai laiko atėmė darbas Vakarų šalių archyvuose, renkant dokumentus, nuotraukas, peržiūrint filmotekas, kalbinant istorikus, disidentus, sovietinio teroro liudytojus ir aukas", – aiškino 34 metų E.Šnorė, užsienyje studijavęs politologiją ir tarptautinius santykius. Jo "Sovietų pasaka" apie nacių ir sovietų režimų giminystę priverčia žiūrovus krūpčioti.

E.Šnorės šeima išvengė pokario tremties, tačiau senelė mažajam Edvinui dažnai pasakodavo apie vežimus į Sibirą. Greičiausiai tai ir paakino suaugusį E.Šnorę iš esmės pasidomėti sovietinio režimo nusikaltimais, kurių iki šiol nenori pripažinti nei Rusija, nei Europa.

"Kai suformulavau savo filmo idėją mūsiškiams europarlamentarams, jie jai pritarė ir visokeriopai man padėjo, kai reikėjo, pavyzdžiui, patekti į Vakarų šalių archyvus. Domėtis sovietų nusikaltimais pradėjau Rusijoje. Ten gerai žinomi žmonės man padėjo surasti ir pakalbinti istorikus, buvusius kariškius, disidentus. Nesiveržiau į Rusijos archyvus, nes Vakaruose radau daug unikalios medžiagos, kuria jie nesidomėjo, nes neturėjo motyvų ją rodyti", – teigė E.Šnorė, sukūręs filmą apie netolimą ir kartu kraupią Europos praeitį.

Nuo Bostono iki Kauno

Filmo "The soviet story" premjera įvyko Briuselyje, Europos Parlamente. Visai neseniai jis buvo parodytas JAV, Bostono filmų festivalyje, kur buvo apdovanotas kaip kūrinys, padaręs didžiausią įtaką žiūrovams.

Režisierius, matyt, bus ir toliau kviečiamas į šio filmo premjeras kitose šalyse. Į Kauną jį pakvietė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariai Dalia Lukšaitė-Maciukevičienė ir Jonas Cimbolaitis.

Kaunas kol kas vienintelis šalies miestas, išvydęs šį filmą. Po peržiūros girdėjosi nuomonių, jog "Sovietų pasaką" reikėtų rodyti visur, kur įmanoma, – kad žmonės žinotų, ko nenori pripažinti Rusija, prieš ką užsimerkia Vakarų Europa, būdama priklausoma nuo Rusijos dujų ir naftos.

Į Kauną E.Šnorę atlydėjo Švedijos pilietis Jonas Ohmanas, žinomas dokumentinių filmų kūrėjas, žurnalistas, vertėjas. VDU nemokamai suteikė salę filmo peržiūrai.

Pasigedo lietuviško varianto

Europarlamentaro Vytauto Landsbergio nuomone, šį filmą Vakarų Europa turėjo pamatyti gerokai anksčiau. Tuomet ji kitaip vertintų Rusijos santykius su kaimyninėmis valstybėmis.

"The soviet story" nėra antirusiškas filmas. Tai detalus, pagrįstas dokumentais pasakojimas apie mažai žinomus sovietų Rusijos ir nacistinės Vokietijos santykius, sovietinį terorą, dviejų režimų politinius, organizacinius ir idėjinius tapatumus, jų nusikalstamas šaknis ir draugystę. Šie režimai skyrėsi tik tuo, kad vienas žudė dėl rasinių, o kitas – dėl klasinių motyvų.

Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Antanas Lukša apgailestavo, kad iki šiol Lietuvoje neatsirado nė vieno tokio kaip E.Šnorė.