Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Nostalgija mokyklos suolui
2009-01-26
Vereta Rupeikaitė
Prikabinti nosinę ar ne, kur reikia kablelio? Tai amžina dilema rašant lietuvių kalba net ir tiems, kuriems lietuvių yra gimtoji. Nacionalinis diktantas – ne tik žinių išmėginimas, bet ir savotiška loterija.
Nors mokykloje diktantų rašymas daug kam buvo ne itin maloni procedūra, vis daugiau kauniečių nori, kad lituanistai patikrintų jų lietuvių kalbos žinias. Šeštadienį ketvirtą kartą vykusio Nacionalinio diktanto tekstą viešai popieriuje išguldė 319 kauniečių. Pernai jų buvo 76 mažiau, užpernai diktanto lapus vertintojams įteikė apie 200 kauniečių.
Raštingiausiojo Lietuvos piliečio titulo siekiantys miestiečiai skubėjo į Kauno savivaldybę bei "Aušros" gimnaziją. Iš anksto vietas rezervavo 306 kauniečiai. Tačiau namo nebuvo išsiųstas nė vienas neužsiregistravęs, tarp jų ir Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas. Miesto vadovas buvo tikras, kad referentė jį užregistravo. Sąraše neradus pavardės, ji čia pat buvo įrašyta.
Nors organizatoriai skelbė, kad raštingiausiojo piliečio konkurse negali dalyvauti lituanistai, rašančiųjų išsilavinimo niekas netikrino. Ar diktantą rašo tas pats asmuo, kuris pasirašė, taip pat palikta rašančiųjų sąžinei.
Nurodymų, kuo galima, kuo negalima naudotis, nebuvo. Jokių draudimų šnabždėtis, žiūrėti į kaimyno lapą. Akivaizdu, kad susirinkusieji rašyti diktanto norėjo sąžiningai patikrinti savo žinias – miesto politikų vietose savivaldybės salėje susėdę kauniečiai rašė susikaupę ir vienas į kito lapus nežvilgčiojo.
Tarp rašančiųjų buvo nemažai jaunų veidų, tiesa, moksleiviško amžiaus – nedaug. Vyriausias diktanto rašytojas prisistatė gimęs 1921 m., jo profesija – gydytojas. Jauniausi diktanto rašytojai – pradinukai, atėję drauge su suaugusiaisiais.
Apie šiųmečio diktanto tekstą
Vytautas V.Landsbergis į specialiai nacionalinam diktantui sukurtą tekstą "Partizanas" įpynė partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko krauju užrašytas mintis. Originalus diktanto tekstas bus paskelbtas sausio 28 d. interneto svetainėje www.atgimimas.lt.
Taip diktanto tekstą parašė "Kauno dieno" žurnalistė:
Partizanas
Sutraška lūžtančios šakos, sučęžta sniegas ir kaži kas svetimas prabėga viršum bunkerio. Dzūkas kaipmat užpučia ant stalo žvakę ir stovi prieblandoje, sulaikęs kvapą klausosi. Sušnara medžių šakos, ir stribų žingsniai nutolsta. "Ramu čia tarsi kapuos", – nusišypso partizanų vadas, pravarde Dzūkas, ir regi tamsoje, kaip nuo drėgmės žąla bunkerio sienos, o skurdūs gulto apklotai pamažu virsta puvėsiais. Ramus partizano žvilgsnis klaidžioja po ankštą požemį, apžiūri varvančias lubas ir sustoja prie nuotraukų. Jose – užvakar nužudytų ir Merkinėje ant grindinio numestų partizanų nuotraukos. Kaži koks nenumaldomas skausmas dreskia po krūtine, kyla gomuriu aukštyn ir Dzūkas prisėda ant gulto. Uždega žvakę, išsitraukia dienoraštį ir, paseilinęs pieštuką, ima rašyti: "Vienumoje dažnai galvoju apie žuvusius. Viešpatie mano, kiek jų daug! Mūsų Tėvynė tokia maža, o žūva geriausi vyrai – jauni, stojiški, kupini pasiryžimo, drąsūs. Ir širdį kartais taip pradeda skaudėti, kad imu niekuo netikėti. Žmogus juk nesi geležinis, o ir geležis per trumpą laiką surūdija, sutrupa. Ir todėl kartais pradedi dvejoti, argi neišseks mūsų jėgos? Kas iš tos Lietuvos, jeigu ji nustos geriausios savo dalies? Kas bus, jeigu, atėjus lemiamam momentui, nebus kam jos prikelti, išgydyti? Jaučiu, kad savo kraštą pamilstu vis labiau. Jeigu kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, neišvažiuočiau. Geriau žūti čia, garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo Tėvynės nepalikome. Ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį?"
