Iš atminties neblunkantis 1991-ųjų sausis
2008-01-12
Gediminas STANIŠAUSKAS
Prieš 17 metų kruvinasis sekmadienis Vilniuje galėjo baigtis dar dides-ne tragedija Kaune. Čia lygiai taip pat laukta susidorojimo ir kurti pla-nai, kaip priešintis okupantams.
Maskva reikalavo paklusti
Istoriniai sausio įvykiai prasidėjo 1991 metų pradžioje, kai Sovietų Sąjungos vadovybė, nepripažindama prieš 9 mėnesius paskelbtos Lietuvos nepriklausomybės, mums paskelbė ekonominę blokadą. Trūko kuro, maisto produktų. Juos pradėta normuoti.
Sausio 4 dieną Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas išleido įsaką apie priverstinį jaunuolių ėmimą į kariuomenę. Generolas Dmitrijus Jazovas įsakė Pskovo parašiutininkų divizijai įvesti tvarką Lietuvoje. Per vieną dieną Šiaulių oro uoste nusileido per 30 karinių lėktuvų su desantininkais. Jie Vilniaus ir kitų miestų gatvėse gaudė jaunuolius į kariuomenę.
Sausio 10-ąją M.Gorbačiovas pareikalavo nedelsiant atkurti Sovietų Sąjungos konstitucijos galiojimą ir atšaukti Lietuvos nepriklausomybę įtvirtinančius aktus.
Brangesnis už medalį
Apie buvusius įvykius Kauno ceremonimeistras Kęstutis Ignatavičius ir šiandien negali kalbėti be jaudulio. Tada Kauno valdžia jį, miesto tarybos deputatą, įpareigojo išsaugoti dokumentus, ateityje galėsiančius paliudyti, kas 1991 metais vyko Kaune.
K.Ignatavičius padėjo ranką ant keturių storų dienynų ir pasakė: „Čia surašyta viskas, kas įvyko minučių tikslumu.“ Jis trumpam sustabdė žvilgsnį ties vienu dokumentu – raštu, patikėjusiu jam metraštininko dalią.
„Žinote, šis įpareigojimas brangiausias iš visų, kuriuos tik esu gavęs, – tarstelėjo K.Ignatavičius. – Jis brangesnis už bet kokį medalį.“ Buvo matyti, kad K.Ignatavičius vyriškai gniaužia ašaras.
Budėjo ištisomis paromis
Tomis dienomis, daugiausia Vilniuje, okupantai vieną po kito jėga užėmė pastatus. Sausio 11 dieną kelis objektus jie užėmė ir Kaune.
„Nepanikavome, nes turėjome planą, kaip priešinsimės, jei okupantai užgrobs valdžią, – prisiminė K.Ignatavičius. – Tai buvo apsisprendimo laikas ir beveik visi žmonės ryžosi apginti nepriklausomybę, nors ta gynyba ir bus tik simbolinė. Pogrindinis štabas būtų įsikūręs po Kauno medicinos universiteto klinikų kaminu, ant kurio planavome iškelti radijo anteną ir kauniečius informuoti apie pasipriešinimą.“
Žmonės išgirdo teisėtos valdžios kvietimą. Iš miestų ir kaimų jie važiavo saugoti Kauno strateginių pastatų. Rinktasi ir prie Kauno radijo bei televizijos S.Daukanto gatvėje, ir miesto savivaldybės pastatų. Šimtai žmonių gindamiesi nuo šalčio kūreno laužus ir paromis budėjo prie Juragių radijo ir televizijos stoties, radijo retransliavimo stoties Sitkūnuose.
Visi nerimavo dėl Vilniaus. Ten sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto desantininkai nužudė 14 žmonių, dar apie 700 sužeidė.
Įvykius primena pojūčiai
Geriausiam praėjusių metų Kauno menininkui fotografui Gintarui Česoniui lemtingą Lietuvai sausį tebuvo 17 metų.
„Per televizorių rodyti reportažai iš Vilniaus negalėjo palikti abejingo nė vieno žmogaus, – prisiminė G.Česonis. – Sausio 12-osios vakare nuvykau į Sitkūnus, kur jau būriavosi žmonės. Net nepagalvojau, kaip apsirengti, kad nesušalčiau. Neprisimenu detalių, bet puikiai pamenu savo ir kitų jausmą – ryžtą apginti nepriklausomybę, negalvojant apie pasekmes.“
Tą vakarą tūkstančiai žmonių plūdo į Juragius ir Sitkūnus. Eurikos Masytės daina „Laisvė“ iki šiol vadinama neoficialiu laisvės gynėjų himnu.
Ryšininkai - taksistai
Kauno miesto deputatai pasiskirstė pareigomis, kur ir kas turi budėti. Vieni išvyko prie jau žmonių saugomų objektų, kiti palaikė ryšį su miesto pramonės įmonėmis, organizacijomis. Jos aprūpino gynėjus maistu, malkomis, audeklais, dujokaukėmis – niekas neatsisakė padėti.
Kadangi telefono ryšys nebuvo patikimas, koordinuoti veiksmus padėjo taksistai ir greitosios medicinos pagalbos medikai. „Jie turėjo racijas, per kurias pranešdavo, kur link juda karinė technika, – pasakojo K.Ignatavičius. – Fiksavome kiekvieną okupantų judesį. Kelis taksistus, budėjusius prie karinio dalinio Vaidoto gatvėje, kariškiai sulaikė, bet juos greitai išvadavome. Kol įtampa augo Vilniuje, su sovietų kariškių vadovybe Kaune susitarėme, kad abi pusės stengsis vengti provokacijų.“
Paprašė skambinti varpais
Aleksandras Targamadzė prieš 17 metų irgi buvo deputatas. Jis kelis kartus per pokalbį su „Kauno dienos“ žurnalistu stengėsi nepravirkti.
„Manau, jog gyvenime visada pasigesiu žmogiškųjų santykių ir draugystės, kurie buvo tada“, – kiek virptelėjusiu balsu ištarė A.Targamadzė.
Kitaip jis ir negali kalbėti. Žmonių meilę valstybei ir pasiaukojimą jis prisimena taip aiškiai, lyg sausio 13-oji būtų buvusi vakar. Lemtingąją sausio 13-osios naktį A.Targamadzė vadovavo gynybos štabui Kaune.
K.Ignatavičiaus žodžiais, paaiškėjus, jog Vilniuje žuvo žmonių, pagalbos kreiptasi į dvasininkus. „Nuėjome pas kardinolą Vincentą Sladkevičių ir paprašėme, kad visos bažnyčios skambintų varpais ir kviestų žmones ginti svarbiausius objektus“, – prisiminė K.Ignatavičius.
Skambėjo ne tik šventovių varpai. Mašinos, lėkusios greitkeliu Sitkūnų link, irgi be perstojo pypsėjo, kaukė sirenos. Dideliu greičiu lėkdamas Sitkūnų link, K.Ignatavičius galvojo, kad namo daugiau nebesugrįš.
Rengėsi perkasti prospektą
Sausio įvykių liudininkai iki šiol svarsto, kodėl desantininkai nešturmavo Kauno radijo ir televizijos pastato. Juk tada, kai nutrūko televizijos transliacija iš Vilniaus, Kaune transliacijos ryšys buvo atnaujintas vos po 20 minučių.
„Kaunas visam pasauliui perdavė filmuotus vaizdus apie kruviną okupantų susidorojimą su žmonėmis prie Vilniaus televizijos bokšto“, – pabrėžė A.Targamadzė.
K.Ignatavičiaus įsitikinimu, net jei būtų užimti strateginiai pastatai Kaune, gyventojai nebūtų pasidavę.
„Buvo numatytos net tokias dezorganizacinės priemonės, kaip namų numerių sukeitimas, norėjome skersai perkasti Savanorių prospektą, užblokuoti tiltus“, – vardijo K.Ignatavičius. Visa tai būtų padarę komunalininkai.
Jis prisiminė ir komišką situaciją, kai, Sitkūnų gynėjams pritrūkus cigarečių, iš „Kovo“ fabriko jiems buvo nuvežtos kelios dėžės rūkalų.
Išdavikai tarp savųjų
Sausio 13-ąją sovietų desantininkų vadai Kaune reikalavo nutraukti transliacijas, kėlė įvairių ultimatumų.
Štabe dirbę žmonės prisimena, kad, be tikrų pranešimų apie kariškių judėjimą, jie sulaukdavę ir dezinformacijos. „Daug kartų buvo pranešta apie karinės technikos pasirodymą Kaune, bet mūsų patikimi šaltiniai – taksistai ir medikai – šią informaciją paneigdavo“, – prisiminė A.Targamadzė.
Jis įtaria, kad ir tarp gynėjų buvo tokių, kurie sąmoningai skleidė dezinformaciją. „Iki šiol išsaugojau sąrašą žmonių, kurie kartu su manimi buvo viename kabinete ir kažkuris iš jų perdavė svarbią informaciją desantininkams“, – buvo atviras A.Targamadzė.
K.Ignatavičius sakė, kad po Vilniaus įvykių Kaune kariškiai nesiryžo naudoti jėgos. „Panemunėje, kur gyveno kariškių šeimos, taksistai nepastebėjo panikos ar noro skubiai išsinešdinti“, - sakė K.Ignatavičius.
A.Targamadzė akcentavo, kad su sovietų valdžia kolaboravę komunistų partijos nariai sausio 13-osios rytą gėrė. „Mes ten turėjome žmogų, kuris pranešė, kad jie švenčia“, - prisiminė A.Targamadzė.
Sausio 14-osios naktį nustojo veikti Lietuvos radijas, bet Kauno radijas tebeveikė. Lietuvos televizijos transliacijos iš Aukščiausiosios tarybos rūmų buvo atgaivintos sausio 16 dieną.
