Kau­no priei­go­se esan­čia­me Lin­ku­vos dva­re va­kar lauk­ta sve­čių. Ta­čiau at­vy­ku­sie­ji į kas­me­tę Ap­lin­kos ap­sau­gos die­nai skir­tą poe­zi­jos ir dai­nų po­pie­tę at­si­du­so: dva­ras te­be­nyks­ta to­liau.

Kles­ti tik au­ga­lai

Kaž­ka­da vys­ku­pui Juo­za­pui Skvi­rec­kui pri­klau­siu­sio dva­ro dvie­juo­se pa­sta­tuo­se gy­ve­na de­vy­nio­li­ka šei­mų. Dau­ge­lis jų yra sen­bu­viai, čia įsi­kū­rė dau­giau kaip prieš tris de­šimt­me­čius. At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę, žmo­nės bu­tus iš­si­pir­ko. Jie sa­ko, kad gra­žaus se­no par­ko ap­sup­ty­je, prie už­tvenk­to Verš­vos upe­lio gy­ven­ti sma­gu, di­džiu­lių me­džių paunks­nė­je yra kur pa­šėl­ti vai­kams. Bet tik gam­ta čia ir ra­mi­na. Da­bar­ti­nė ap­lin­ka ir pa­sta­tai nė kiek ne­pri­me­na bu­vu­sio dva­­ro dva­sios.

Tven­ki­nys te­bė­ra ap­leis­tas, jo kran­tai ap­žė­lę, žo­lė to­liau nuo bu­vu­sių rū­mų - vos ne žmo­gaus ūgio. Pas­ta­to sie­nos ap­šiu­ru­sios, ap­tru­pė­ju­sios, ke­lios skulp­tū­ros se­niai pra­ra­du­sios sa­vo bu­vu­sį gro­žį.

„Ge­rai, kad pa­ga­liau se­niū­ni­ja bent ke­lią su­tvar­kys. Daug me­tų va­ži­nė­jo­me per duo­bes, no­rint pa­tek­ti į na­mus tek­da­vo įveik­ti dau­gy­bę kliū­čių", - pri­si­mi­nė gy­ven­to­jų bend­ri­jos pir­mi­nin­kė Da­lia Slaus­ga­lie­nė.

Šven­tei už­ly­gi­no duo­bes

Pa­kan­ka­mo val­džios dė­me­sio ne­su­lau­kian­tys gy­ven­to­jai neap­si­ken­tę pa­tys ima­si nea­ti­dė­lio­ti­nų dar­bų. Ren­ka šiukš­les, so­di­na gė­les, ban­do tvir­tin­ti yran­čius tven­ki­nio šlai­tus. Bet jų ran­kų ir no­rų per ma­ža, kad bu­vu­sio dva­ro te­ri­to­ri­ja bent kiek at­gy­tų.

Bend­ro­vės „Kau­no ke­liai" vy­rai, va­kar ly­gi­nę į dva­rą ve­dan­čio ke­lio duo­bes, ža­dė­jo per ke­lias die­nas dar­bus baig­ti. Tiek ir te­bus to re­mon­to. Pas­kui gy­ven­to­jai ir vėl lauks mies­to val­džios ma­lo­nių.

Ši­lai­nių se­niū­nas Gin­tau­tas Sin­ke­vi­čius, už­su­kęs pa­si­žval­gy­ti, kaip se­ka­si ke­li­nin­kams, ne­links­mai pa­ste­bė­jo: pi­ni­gų ke­lio duo­bėms už­ly­gin­ti sa­vi­val­dy­bė sky­rė, o dau­giau lė­šų kol kas nė­ra iš kur ti­kė­tis. „No­rė­jo­me, kad šį­va­kar į Ap­lin­ko­sau­gos die­nai skir­tą ren­gi­nį sve­čiai bent ga­lė­tų at­va­žiuo­ti ly­giu ke­liu. Duo­bes pa­vy­ko už­ly­gin­ti lai­ku", - va­kar kal­bė­jo se­niū­nas.

Vos ke­lis mė­ne­sius se­niū­nu dir­ban­tis G.Sin­ke­vi­čius ėmė­si ir ki­tų dar­bų, ku­riems daug lė­šų ne­rei­kia. Su­bū­rė gy­ven­to­jus, kad vi­si kar­tu iš­kuop­tų ša­lia dva­ro ūki­nių pa­sta­tų su­si­kau­pu­sius šiukš­ly­nus. Tie­sa, atė­jo ne vi­si. „Pas­ta­tai tu­ri šei­mi­nin­ką, kaž­ko­kią bend­ro­vę. Te­gul ji ir tvar­ko­si. Man už­ten­ka sa­vų dar­bų", - bu­vo at­vi­ra Joa­na Grei­čiu­vie­nė, ku­rią su­ti­ko­me ne­ši­ną ry­še­liu dar­žo­vių iš nuo­sa­vo dar­žo.

Skulp­tū­ros bai­gia su­nyk­ti

Dau­giau kaip 20 to­nų šiukš­lių iš­vež­ta iš są­var­ty­nų, su­kaup­tų prie dva­ro ūki­nių pa­sta­tų, so­viet­me­čiu buvusių ko­lū­kio kiau­li­dėmis. Da­bar šių pa­sta­tų šei­mi­nin­kė - bend­ro­vė „Fu­do".

„Ji tu­ri ke­ti­ni­mų ant se­nų pa­sta­tų sta­ty­ti se­ne­lių na­mus. Kol nė­ra vi­so skly­po de­ta­lio­jo pla­no, apie šį su­ma­ny­mą per anks­ti kal­bė­ti. Jis gal ir nė­ra blo­gas, bet ne­ra­mu, kad vers­li­nin­kai ne­su­gal­vo­tų šio­je gra­žio­je vie­to­je sta­ty­ti dau­giaaukš­čių. Ta­da prie­šin­tu­mės vi­sais įma­no­mais bū­dais", - sa­vo nuo­sta­tos ne­slė­pė G.Sin­ke­vi­čius.

Lin­ku­vos dva­ro gy­ven­to­jams la­biau­siai akis ir ba­do šie ap­leis­ti ko­lū­ki­niai monst­rai. Ši­lai­nių bend­ruo­me­nės cent­ro va­do­vė Zi­ta Ivaš­kai­tė pik­ti­no­si, kad griu­ve­nos ga­di­na vaiz­dą, ke­lia pa­vo­jų žmo­nių, ypač vai­kų, sau­gu­mui. „Pri­tar­tu­me, kad čia bū­tų pa­sta­ty­ti se­ne­lių na­mai. Jei dėl to abe­jo­ja­ma, rei­kė­tų ūki­nius pa­sta­tus kuo grei­čiau nu­griau­ti. Bū­ti­na iš­gel­bė­ti ir par­ke sto­vin­čias skulp­tū­ras. Jos bai­gia su­nyk­ti, nie­kas ne­si­rū­pi­na, kad bū­tų įver­tin­ta jų me­ni­nė ver­tė", - pa­ste­bė­jo Z.Ivaš­kai­tė.

No­rė­tų me­no cent­ro

Bend­ruo­me­nės cent­ro va­do­vės nuo­mo­ne, dva­ro pa­sta­te gy­ve­nan­čias šei­mas rei­kė­tų iš­kel­ti ir įkur­din­ti joms ne­to­lie­se pa­sta­ty­ta­me na­me. Bu­vu­sį dva­rą bū­tų ga­li­ma pa­nau­do­ti kul­tū­ri­nėms reik­mėms: reng­ti li­te­ra­tū­ri­nes po­pie­tes, kon­cer­tus, fes­ti­va­lius. Jei dva­ro pa­sta­tas bū­tų sau­go­mas vals­ty­bės, tai pa­siek­ti ne­bū­tų sun­ku. Kol kas, Z.Ivaš­kai­tės tei­gi­mu, dva­ro an­samb­liui su­teik­ti to­kį sta­tu­są del­sia­ma.

Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas Ro­mal­das Ra­ba­čius „Kau­no die­nai" sa­kė, kad iki me­tų pa­bai­gos sa­vo iš­va­das ža­da pa­teik­ti Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tas. Jas tu­rint bus ga­li­ma reng­ti vi­so dva­ro an­samb­lio ir ša­lia esan­čio že­mės skly­po de­ta­lų­jį pla­ną. Ke­ti­na­ma kreip­tis ir į eks­per­tus, kad jie nu­sta­ty­tų par­ke esan­čių skulp­tū­rų me­ni­nę ver­tę.