Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Spalvų alchemikės A. Barzdukaitės - Vaitkūnienės tapybos magija
2011-06-04
menotyrininkė Kristina Civinskienė
Tapyba, išgyvenusi atsitraukimo ir kaitos bangas, vėl grįžta. Nors ir tebekonkuruoja su kitais vizualiniais menais, tradicinė meno rūšis su tam tikromis naujomis intonacijomis ir technikos pokyčiais vėl patraukli.
Ištikima tradicijai
Akivaizdžiai daugėja tapybos parodų – personalinių, apžvalginių, projektinių. Šios dažais ir aliejumi kvepiančios meninės kalbos puoselėtojai išgyvena naują prisikėlimą, kai prieš daugelį metų pasirinktą tapytojo kelią gali vėl aktualizuoti.
Nenuobodi, patraukli ir aktuali tradicija Aušrą Barzdukaitę-Vaitkūnienę domino visą laiką. Per daugiau nei 20 kūrybos metų ji, siekdama išlaikyti įtampą tarp tradicijos ir naujumo, išmėgino tapymą moliu, pelenais, suodžiais, tačiau išsaugojo impulsyvaus, dramatiško, išgyvento, išjausto tapymo būdą, kai susikaupusios emocijos sprogsta intensyviu kelių valandų paveikslo tapymu.
Paveikslo atsiradimui svarbus sutiktas realus motyvas. Spalva, jos niuansais skverbdamasi į jo vidų, tapytoja siekia parodyti, tai, ko nepamato kiti. Toks išgyvento įspūdžio įvaizdinimas su metaforų ir apmąstymų potekste dvelkia dailininko kaip mediatoriaus ar herojaus įvaizdžio nostalgija.
Įvairialypių vaizdinių išlepintai visuomenei tampa vis sunkiau susikoncentruoti į spalvų ir atspalvių reikšmes, potėpio ekspresiją ir turinio gylį. Ir dėl to Aušra tampa tarsi paskutinė mohikanė, kuriai tapyba reiškia ne ką kita, bet tapymą, spalvas, potėpį, turinį, mintį – tradicines modernistų išpuoselėtas ypatybes.
Kita vertus, netradicinių medžiagų ir technikų naudojimas tapant ir poreikis aktualizuoti šiandienio pasaulio problematiką parodo, kad ir tradicinė meno rūšis gali būti patraukli besikeičiančių poreikių visuomenėje.
Kūrinių akcentų raida
A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė tapybos akcentus dėliojo tam tikrais etapais. Nuo pat kūrybinio kelio pradžios tapytoja linko į lyrinį abstrakcionizmą. Išgyvenimai, įspūdžiai, prisiminimai virsdavo spalvomis, realiai sutiktas motyvas – nuotaikos atspindžiu.
Bėgant laikui Aušros kūryba kito, atsirado daugiau įskaitomų vaizdų, konkretumo, asmeninius lyrinius apmąstymus pakeitė bendresni, globalesni potyriai ar reakcijos į visuomenės pokyčius, jos ydas. A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės tapyba ėmė provokuoti žiūrovus pateikdama atpažinimo džiaugsmą ir viliodama į paveikslo perskaitymo spėliones.
Ilgą laiką gamta buvo pagrindinė dailininkės kūrybos duona. Ieškojimas motyvų senuose apgriuvusiuose kaimiškuose pastatuose, miško šabakštynuose, laukuose, aptikus krūmokšnį ar vienišą medį buvo pagrindinis dailininkės užsiėmimas.
Kiškio motyvo svoris
Braidymas po gamtos vaizdus išplukdė ir vaikystės prisiminimą – senelio medžiotojo parneštus kiškelius ir jų nudirtą odą, kurioje būsimoji dailininkė įžiūrėjo gražiausius spalvinius raštus. Šis vaikystės potyris atgimė jau subrendusios tapytojos kūryboje, kai melancholiškas abstrakčių motyvų nuotaikas pakeitė ironiškas žaismingumas, aktyvesnis įsitraukimas į socialines visuomenės problemas.
Iš prisiminimų atgiję kiškių nudirtos odelės raštai buvo susieti su tapybos eksperimentais, kiškiai panaudoti kaip leitmotyvas, per kurį tapytoja gali žaisti, eksperimentuoti spalva ir provokuoti.
Fantazijos kupinos scenos su kiškiais, viena vertus, suteikia pasakiškumo, žaismingumo, bet kartu turi ir grotesko. Visada svyruojama tarp lengvo, atpažinimo džiaugsmo (abstrakcijoje pirmiausiai atrandamas kiškis) ir sumišimo (ką tas kiškis veikia tokioje sodrioje tapyboje?).
Balansuojama tarp konkretybės ir abstrakcijos. Vienu metu galvojama ir apie apčiuopiamus dalykus, ir jų išnykimą begalybėje. Aušros žodžiais tariant: „Žemės rutulys yra labai konkretus, bet iš kosmoso jis pavirsta visiška abstrakcija.“ Įdomiausia, kad tokių globalių temų atpažinimo ženklu ji pasirinko kiškį.
Civilizacijos spalvos
Per paskutiniuosius beveik 10 kūrybos metų atsirado ne tik šis leitmotyvas, bet išsiskyrė ir dvi Aušros interesų ir temų kryptys. Iki tol tapytoją inspiravusią gamtą papildė miestietiška kultūra. Atsitraukus nuo gamtos, kiškiai įgavo kitokį pavidalą.
Tapyti civilizacijos pėdsakus Aušra pradėjo daugiau laiko praleidusi mieste. Abi šios sferos yra įprasminamos spalva, potėpiu. Tapydama gamtos motyvus dailininkė naudoja žemės, natūralias spalvas ir medžiagas – molį, pelenus, suodžius. Miesto, civilizacijos vaizdai atsiskleidžia emalinių dažų metaliniu spindesiu. Pramoninių dažų naudojimas vietoj aliejinių padeda geriau įsijausti į kitokią aplinką.
Pirmą kartą vaizdus, kuriems atsirasti įtakos turėjo miesto kultūra, Aušra parodė 2009 m. vasarą surengtoje parodoje galerijoje „Aukso pjūvis“ Kaune. Kiškio ar triušelio leitmotyvas naujuose paveiksluose pavirto briedžiais ar dar kitomis sunkiai suvokiamomis būtybėmis. Neliko ir tiek daug menininkės mėgstamų ryškių raudonų ir oranžinių spalvų. Šie kūrybiniai pasikeitimai prasidėjo gal prieš penkerius metus, kai Aušra ėmėsi ieškoti naujos tapybos išraiškos.
Metalinio mėlio atradimas
Po dailininkės pasivaikščiojimų mieste patirti įspūdžiai, neįsisąmoninti vaizdai, įgavę konkrečius kontūrus, formą, spalvas, atgijo drobėse. Taip atsirado reklamos perfrazavimai („Duracell“, 2003, „Dienos kino seansas“, 2008) ir reagavimas į besikeičiantį miestą ir patį žmogų („Verslo briedis“, 2008, „Karaliaus Mindaugo prospektas. Kaunas perspektyvoje“, 2008).
Vadinamojoje miestietiškoje tapyboje Aušrą ir toliau domina spalva, jos apšvietimas. Metalinio spindesio atsiradimas – tai dailininkės susidorojimas su spalviniu iššūkiu. Miesto erdvėje spalva tampa plėšri ir lengviau suvokiama jaunam žmogui. Įvaldyta metalinė melsva – dar vienas Aušros kūrybinis etapas, žymintis tapytojos įsijautimą į miesto aplinką.
A.Barzdukaitę-Vaitkūnienę prieš dešimtmetį menotyrininkė Rasa Andriušytė pavadino spalvų alchemike. Spalva, jos niuansais, tonais ir pustoniais ji kuria paveikslo nuotaiką ir koduoja paveikslo informaciją. Sutapus tapytojos ir žiūrovo pajautimo dažniui, paveikslas perskaitoma teisingai. Autorė atvira ir kitokiam kūrinio iššifravimui, kai, suvokimo dažniams išsiskyrus, galbūt atveriami kiti tapybos suvokimo klodai. Svarbiausia, kad ir XXI a. tapyba gali koduoti informaciją.
|
Kas: Paroda "Įvazdinta tikrovė" |
|---|
