KaunoDiena.lt | Tavo miesto naujienos

Mūšis, įkvėpęs istorikus ir dailininkus


2010-07-15
Virginija Skučaitė
Mūšis, įkvėpęs istorikus ir dailininkus

Vytauto Didžiojo karo muziejus, pasukęs aktyvaus ryšio su savo lankytojais keliu, kviečia kauniečius drauge prisiminti Durbės mūšio 750-ąsias metines. Po šių kautynių buvo perbraižytas XIII a. Lietuvos žemėlapis.

Mūšio reikšmė

Liepa kasmet pažeria Lietuvai iškilių istorinių datų: Mindaugo karūnavimas, S.Dariaus ir S.Girėno transatlantinis skrydis, Žalgirio mūšis. Tarp šių datų šiemet įsiterpia išskirtinės reikšmės sukaktis – 1260 m. liepos 13-ąją žemaičiai sutriuškino jungtines Vokiečių ordino pajėgas prie Durbės ežero, esančio dabartinėje Latvijos teritorijoje.

Anot istorikės Ingos Baranauskienės, antradienį muziejuje pristačiusios savo istorinį romaną "Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai", tai – ne vien antroji pagal reikšmę po Žalgirio mūšio karinė pergalė prieš kryžiuočius. Durbės mūšis – tai pergalė, perbraižiusi Žemaitijos, ir galiausiai visos Lietuvos, žemėlapį, turėjusi didžiulės įtakos tolesnei mūsų istorijos raidai. Tai, kad teritorija nuo Palangos iki Rietavo ir Skuodo šiandien priklauso Lietuvai, yra tiesioginė Durpbės mūšio pergalės pasekmė.

Nors anuomet Mindaugas turėjo didžiulę valdžią Lietuvoje, bet dar nebuvo priimtas į katalikiškų valstybių sąjungą. Gavęs per Vokiečių ordino Livonijos krašto magistrą Andrių Štirlandą popiežiaus leidimą karūnuotis, atsilygino magistrui už tarpininkavimą, padovanodamas Vokiečių ordinui dalį Žemaitijos ir Sūduvos žemių. Žemaičiai niekada nepripažino šio dovanojimo akto ir tam priešinosi. Tai, anot istorikės, buvo akmenėlis, apvertęs smagiai įsibėgėjusį prie Baltijos jūros Vokiečių ordino politikos vežimą.

Žemaitiškas stebuklas

Tiesiog stebuklas, kad Žemaitija netapo lengvu Vokiečių ordino grobiu. 1260 m. liepos 13 d. žemaičiai susikovė su jungtinėmis Vokiečių ordino pajėgomis, kurias sudarė maždaug 8 tūkst. karių ir 200 riterių. Žemaičių kariuomenės gretose buvo perpus mažiau karių, tačiau, mūšiui prasidėjus, iš Vokiečių ordino kariuomenės pasitraukė kuršiai ir dalis jų puolė vokiečius iš užnugario. Tad vokiečiai buvo staigiai apsupti – daugybė jų žuvo, o kita dalis buvo priversta bėgti. Šiame mūšyje žemaičiai nukovė 150 vokiečių riterių (Žalgirio mūšyje jų žuvo 200), ordino kariuomenės vadus.

Ši žemaičių pergalė sužlugdė vokiečių ordino ketinimus užgrobti visą Žemaitiją ir veržtis gilyn į rytus. Maža to, nors Lietuvos karalius, prisibijodamas galingo Vokiečių ordino, į jo ir žemaičių kovas nesikišo, tačiau dar po vieno žemaičių laimėto mūšio Mindaugas prisijungė prie jų ir atsiribojo nuo krikščionybės.

Nors žinomi šaltiniai neatskleidžia žemaičių atsparumo vokiečiams priežasčių, tačiau, anot I.Baranauskienės, eiliuotoje Livonijos kronikoje minimas "sumanus didvyris" Alminas ar Algminas (Aleman), kurį žemaičiai buvo išsirinkę savo vyresniuoju.

Mūšio preliudija

Į įspūdingą pergalę prie Durbės ežero atkreipė dėmesį ir kauniečiams gerai žinomas dailininkas, maždaug dešimties istorinių ir batalinių drobių autorius dailininkas Pranas Griušys. Trijų dalių istorinę drobę "Durbės mūšis" tapytojas sukūrė prieš aštuonerius metus, gavęs valstybinę stipendiją. Tais pačiais metais "Durbės mūšis" pelnė kauniečių simpatijas konkurse "Geriausias metų kūrinys".

P.Griušio "Durbės mūšis" – tarsi skirtingu rakursu nufotografuotas įvykis, kuriame vaizduojamos akimirkos prieš pat mūšį: nuo aukštumos besileidžiančios Vokiečių ordino raitelių voros, juos pasitinkantys žemaičiai.

Prieš tapydamas šį paveikslą – ne kautynes, o jų preliudiją, – P.Griušys buvo nuvykęs prie Durbės ežero, kad geriau pajustų tos vietovės dvasią.

Paklaustas, kodėl prieš aštuonerius metus tapytojas nusprendė tapyti būtent Durbės mūšį, P.Griušys atsakė: "Ši įspūdinga žemaičių pergalė buvo nepelnytai primiršta."

Istorija domisi seniai

Iš Žemaitijos kilęs tapytojas P.Griušys – tikras Lietuvos istorijos gaivintojas, patraukliai ją pateikiantis šiuolaikiniam žmogui. Magišką P.Griušio tapybos stilistiką didžiai vertina ne tik kauniečiai, tačiau būtent jie ne kartą atidavė "Geriausio metų kūrinio" laurus šio dailininko darbams, kurių daugumos tematika – istorinė.

Pasak P.Griušio, jei lenkai yra nutapę beveik visus svarbiausius savo istorijos įvykius, tai mes tam skiriame labai mažai dėmesio. Gal todėl, kad istoriniai–bataliniai paveikslai pareikalauja iš jų kūrėjo labai daug laiko ir įvairių pastangų? Juk, kaip prisipažino P.Griušys, batalinių scenų tapymas – tai alinantis darbas.

Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuosavybe tapusią garsiąją drobę "Mėlynieji vandenys", kurioje vaizduojamas lietuvių mūšis su totoriais, dailininkas tapė beveik pusę metų, kasdien dirbdamas ne mažiau kaip po šešias valandas. O kur dar faktografinės medžiagos rinkimas? Juk istoriniame paveiksle svarbu, kad būtų tikslios ginkluotės, aprangos ir kitos detalės.

Todėl P.Griušys, gilindamasis į pasirinktą istorinį faktą, sužino daug naujo apie konkrečią epochą, tai kelia dar didesnį tapytojo smalsumą ir skatina domėtis šalies istorija, kuriai jis neabejingas jau ne vieną dešimtmetį.