Kęstučio Navako knygų lentyna

Savotiška knyga Nr. 1.

Mikalojus Vilutis, Tortas, Vilnius: Tyto alba, 2009, 63 p.

Dailininkai dažnai kapituliuoja prieš pavadinimus ir „Juodas kvadratas baltame fone“ – reta išimtis. Štai jums „Tortas“, o kodėl „Tortas“ – nėra taip jau labai aišku. Neva čia visa ko suklota sluoksnis po sluoksnio. Tas tiesa, tačiau torto požymis ne sluoksniškumas, o saldumas. Pastarojo gal kiek yra iliustracijose, bet pačiame tekste – ne itin.

Tipiška dailininko knyga. Jei surinkčiau visas kalbas, girdėtas įvairių dailininkų dirbtuvėse prie butelio, tokių knygų būtų galima išleisti dar keletą. Yra kažkokia tų kalbų „bendroji konstanta“, daranti jas iš esmės panašias. Man tos kalbos įdomios, gal net savaip nostalgiškos, nes dabar dirbtuvėse prie butelio daug dažniau išgirsi kalbant apie užsakymus, pinigus, netgi šeimas ir ligas negu apie pasaulėžiūrą ar tam tikrus filosofinius atšvaitus.

Mikalojus Vilutis savo kalbose labai autentiškas. Nesistengia atrodyti gražesnis ar patogesnis, nei yra. Ar protingesnis. Ar dar koks. Koks yra, taip ir rašo. Dėsto savo suvoktas tiesas, užgyventą išmintį, pasakoja, kas girdėta ar patirta. Knyga be griežtesnės struktūros, bet pokalbiai studijose prie butelio irgi jos stokodavę.

Yra tokio pobūdžio pasipasakojimų ir tarp literatų. Tarkim, bekraščiai Sigito Gedos dienoraščiai. Tik M.Vilutis paprastesnis, taupesnis, ne toks ambicingas. Nors kuklumu jo irgi neapkaltinsi, kūrėjui būtino egocentrizmo čia esama, bet jis protingai suvaldytas, sublimuotas, stebimas per ironišką prizmę.

Savotiška knyga, bet maloniai savotiška. Nenuvylė.

Savotiška knyga Nr. 2.

Marius Jonutis, Kirminas paukštis, Vilnius: Tyto alba, 2009, 95 p.

Dar viena dailininko knyga, tikrai niekuo ne aiškesnė nei ką tik pristatytoji. Tarsi vaikams, bet juk ne. Tarsi suaugusiems, bet juk irgi ne.

Čia sekama pasaka nepasaka, parabolė neparabolė apie paukščiu virtusį kirminą. Iliustruota itin dekoratyviais autoriaus mediniais stebuklais. M.Jonučio vizualusis stilius daugelio atpažįstamas, mėgstamas, nenuvils gerbėjų ir čia. O tekstas?

Hm. Raštingas tekstas. Nėra ko gėdytis. Visos kirmino-paukščio likimo peripetijos gal kiek pernelyg šakotos, vingiuotos, bet tegu. Šalia spalvotų iliustracijų tekstai irgi atrodo spalvingesni. Bet yra dar kai kas.

Po kiekvienos iliustracijos, lydimos trumpos istorijos dalies, seka atvartas, pilnas „klausimų“, „praktinių užduočių“ ir „naujų žodžių“. Čia jau sunkiau. Knygelės adresatas tampa visiškai nebeaiškus. Jei tai suaugęs žmogus – knygelė atrodo pernelyg didaktiška, naivi ir pilna banalių ir paviršutinių tiesų. Jei tai vaikas – kaip vaikui ar paaugliui suprasti kad ir tokį tekstą: „Aš myliu tave – populiari lingvistinė figūra išskirtinai teigiamam savo emociniam santykiui su pasirinktu asmeniu (kartais daiktu ar geografine teritorija) išreikšti.“?

Trumpai tariant, svajokliška ir eklektiška knyga tiems, kurie jau seniai suaugo, tačiau taip ir liko vaikai. O tai mano mėgstama žmonių grupė, nes ir pats jai priklausau.

Savotiška knyga Nr. 3.

Rytis Daukantas, Jonas Basanavičius – barzdota varna, Vilnius: Tyto alba, 2009, 54 p.

Šita būtų mažiausiai savotiška, nes aiškiausia. Tik tiek, kad niekas ligi šiol mūsų vaikams apie Lietuvos didžiavyrius taip nepasakojo.

Tie didžiavyriai pasakojimuose atrodydavę kaip šventosios karvės, nykiai nuobodūs, tačiau pilni muziejinės didybės. O čia – visai kas kita. Pasakojama gyvai, su humoru, net tam tikra ironija, savotišku komikso stiliumi. Vaikams tikrai turėtų patikti, suaugusiems – tikrai ne visiems. Tikrai bus pasipiktinusių jau vien pavadinimu: kur tai matyta, patriarchą vadinti barzdota varna.

Tačiau jokios šventvagystės autorius nedaro, anaiptol – jo knygelės (išėjo dar „Simonas Daukantas – vargo pelė“, atrodo, numatoma išleisti ir daugiau) tikrai sudomins didžiumą jaunųjų skaitytojų. Taip, yra tam tikro popso, tarkim, S.Daukanto motina užsiiminėja „kovos menais“ etc. Tačiau pagrindinė užduotis – patraukliai pristatyti jaunajam skaitytojui mūsų istorines asmenybes – atlikta. Autorius pririnkęs labai įdomių savo herojų biografijos detalių, kurios tekstui teikia ir šmaikštumo, ir solidumo.

O manėme, jog taip kalbėti apie mūsų istoriją sugebėjo tik Gintaras Beresnevičius.