Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Egiptas ir Lietuva: artimai pažinčiai trukdė atstumas ir prietarai
2012-01-21
Tadas Rutkauskas
Naujausia muziejininkės Aldonos Snitkuvienės knyga "Lietuva ir Senovės Egiptas XVI a. pab.–XXI a. prad. Keliautojų, kolekcininkų ir mokslininkų pėdsakais" yra daugelio metų autorės darbas, pareikalavęs ypač kruopštaus ir daug laiko užėmusio šaltinių ir literatūros rinkimo įvairiose Lietuvos bei užsienio bibliotekose ir muziejuose.
Bilietas į praeitį
Gausiai iliustruotoje knygoje pristatomi žmonės, kurie iš Lietuvos keliavo į Egiptą, norėdami pažinti paslaptingąją faraonų kultūrą ir įsigyti senienų, tačiau kalbama ir bendrai apie Egipto ir Lietuvos kontaktus nuo XVI a. pabaigos iki dabar.
Svarbi knygos dalis yra ir Senovės Egipto rinkinių Lietuvos muziejuose katalogas. Čia pirmą kartą Lietuvos skaitytojams vienoje vietoje pristatyti visi dabar Lietuvoje esantys Senovės Egipto eksponatai ir jų istorija.
Katalogą praturtina spalvotos nuotraukos, leidžiančios susipažinti ir su tais eksponatais, kurie saugomi saugyklose ir nėra prieinami paprastiems muziejų lankytojams. Pirmą kartą taip pat pateikta faktinė medžiaga apie Senovės Egipto apraiškas Lietuvos dailėje, architektūroje ir literatūroje.
Humanitarinių mokslų daktaras
Muziejininko darbo pavyzdys
Tai jau trečioji A.Snitkuvienės knyga, pristatanti Lietuvos skaitytojams mažai tyrinėtas muziejines vertybes ir jų istoriją. 1998 m. buvo išleista knyga "Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas", skirta Raudondvario atšakos Tiškevičių giminei. 2008 m. pasirodė knyga apie Biržų Tiškevičius ir jų turėtus rinkinius – "Biržų grafai Tiškevičiai ir jų palikimas". Abi knygos sudarytos iš dviejų dalių – katalogo, kuriame aprašomi ekponatai, priklausę vienai ar kitai grafų šeimai, ir istorinės-kultūrologinės dalies, kuri skirta šių šeimų istorijai.
Knyga "Lietuva ir Senovės Egiptas" tęsia šią tradiciją. Visos šios knygos puikiai iliustruoja muziejininko darbą, kuris dažnai plačiajai visuomenei paslaptingas ir neaiškus.
Kataloge visų pirma atsispindi dalis muziejinko darbo su pačiu eksponatu, jo įvertinimu ir datavimu. Antroji knygos dalis sugrąžina eksponatą į gyvenimą, pasakoja jo ir jį turėjusio žmogaus istoriją. Svarbu suprasti, kad kiekvienas muziejaus eksponatas turi savo istoriją ir likimą, dažnai susijusį su viso krašto ir žmonių likimais. Tuo ir yra ypatingas bei platus muziejininko darbo spektras – nuo paprasto eksponato matmenų patikslinimo iki Lietuvos kultūros studijų.
Tiek ankstesnės, tiek ir paskutinė A.Snitkuvienės knyga puikiai iliustruoja dažnai nuvertinamą muziejininko darbą ir jo tikslus.
Pirmoji kelionė
Egipto ir Lietuvos kontaktų istorija siekia XVI a. pabaigą. Tuo metu kraštą prie Nilo aplankė Mikalojus Kristupas Radvila-Našlaitėlis (1549–1616). Jo piligriminės kelionės tikslas buvo Šventoji Žemė, taip atsidėkojant už pagijimą po sunkios ligos. Didikas nutarė aplankyti ir Egiptą, taip svarbų kraštą žydų istorijai, ir jame praleido ištisus du mėnesius.
Mikalojus Kristupas Radvila tikriausiai buvo pirmasis lietuvis, įkopęs į Cheopso piramidę, pamatęs Gizos sfinksą ir lankęs uolose iškaltas kapavietes. Didikas rašė kelionės dienoraštį ir buvo pasiruošęs pargabenti mumijų ir senienų. Deja, dėl grįžtant kilusios audros jūroje ir kartu keliavusio kunigo prietarų viską teko išmesti už borto.
Mikalojui Kristupui Radvilai nepasisekė pargabenti į Lietuvą pirmųjų Egipto senienų, tačiau jo išspausdintas kelionės dienoraštis tapo labai populiarus Europoje ir sulaukė nemažai vertimų į įvairias kalbas.
Pirmieji kasinėjimai
Mikalojaus Kristupo Radvilos-Našlaitėlio kelionės dienoraštį po kelių amžių tikriausiai skaitė ir grafas Mykolas Tiškevičius (1828–1897), kuris 1861–1862 m. žiemą lankėsi Egipte.
Biržų atšakos Tiškevičių giminės atstovas buvo vienas garsiausių ir didžiausių to meto Europos kolekcininkų. Būtent kelionė Egiptą, kaip pažymi pats M.Tiškevičius savo kelionės dienoraštyje, smarkiai pakeitė jo gyvenimą ir sužadino aistrą archeologijai ir senienoms.
Pirminis kelionės tikslas buvo poilsis ir medžioklė, tačiau dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių atsirado galimybė kasinėti. Tai buvo aistros, kuri neapleido grafo iki pat mirties, pradžia.
M.Tiškevičiui pavyko kasinėti kelių šventyklų teritorijose ir ištirti kelis nepaliestus kapus įvairiose Egipto vietose. Egipte grafas ne tik kasinėjo, bet ir gavo dovanų ar pirko įvairių senienų, taip sukaupdamas savo pirmąjį rinkinį. Didžiąją dalį jo, grįžęs į Europą, dovanojo Luvro muziejui Paryžiuje ir tik nedaug iš jų buvo dovanoti Senienų muziejui Vilniuje ar dovanoti giminėms kaip suvenyrai iš kelionės.
Dalis šių M.Tiškevičiaus iš Egipto parvežtų senienų išliko ir saugomi dabar keliuose Lietuvos muziejuose, o didžiąją jų dalį galima pamatyti Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus M.Žilinsko galerijoje veikiančioje Senovės pasaulio dailės ekspozicijoje.
Lietuviškos egiptologijos link
Po priekaištų, kodėl rinkiniai iš Egipto buvo padovanoti Luvro muziejui, M.Tiškevičius teisinosi, kad Lietuvoje nėra specialistų, kurie galėtų moksliškai tyrinėti Senovės Egipto eksponatus. Tokių specialistų Lietuvoje atsirado tik maždaug 1920 m., kai į Lietuvą po istorijos studijų Maskvoje sugrįžo Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė (1885–1941).
Maskvoje susidomėjusi egiptologija ir 1910 m. pirmą kartą apsilankiusi Egipte, mokslininkė tapo lietuviškosios egiptologijos pradininke. 1922 m. pradėjo dėstyti tuomečiame Lietuvos universitete Kaune, rašė knygas ir dalyvavo keliuose orientalistiniuose kongresuose Europoje.
Per dar dvi keliones į Egiptą ji surinko negausų Senovės Egipto rinkinį, kurio svarbiausi objektai – dviejų sarkofagų fragmentai, moters mumija, vienintelis Lietuvoje papiruso fragmentas su "Mirusiųjų knygos" tekstu ar vaikų mumijų kaukės – dabar sudaro Senovės pasaulio dailės ekspozicijos pagrindą ir žavi M.Žilinsko galerijos lankytojus.
M.Rudzinskaitės-Arcimavičienės mirtis Antrojo pasaulinio karo pradžioje nubraukė įdėtą darbą ir tolesnis egiptologijos plėtojimasis (taip pat dėl pasikeitusių politinių ir socialinių aplinkybių) buvo sustabdytas.
Traukė ne vien archeologus
Nors svarbiausias dėmesys A.Snitkuvienės knygoje skiriamas žmonėms, kurie Egipte įsigijo senienų, vėliau praturtinusių Lietuvos muziejus, ar kurie domėjosi Senovės Egiptu, joje taip pat pasakojama apie žmones, kuriuos traukė ne mumijos ar papirusai, bet ir kiti dalykai.
XIX a. Egiptas garsėjo žirgų veislėmis, todėl norėdami papildyti savo žirgynus krašte prie Nilo lankėsi didikai Sanguškos. Egiptas traukė ir Vilniaus universitete dirbančius orientalistus, kurie galėjo tobulinti arabų kalbos žinias ar tyrinėti egiptietišką muziką, kaip tai darė Karolis Bernardas Zaluskis (1834–1919).
Šis Afrikos kraštas traukė žmones ir sveiku, sausu klimatu. Kaire prieglobstį rado ir pabėgėliai iš Lietuvos, iš kurių reikėtų išskirti dailininkę Sofiją Riomerienę (1885–1972), palikusią daug darbų, vaizduojančių Egipto architektūrą ir kasdienybę. Egiptas dėl savo egzotikos buvo svarbus kelionių tikslas nuo pat XIX a. ir toks išlieka dabar.
Dalis Lenkijos ir Lietuvos istorijos
A.Snitkuvienės knyga nėra tik pasakojimas apie mumijas, sarkofagus ir amuletus, ar juos įsigyjusius ar turėjusius žmones, bet ir pasakojimas apie pačią Lietuvą. Visa tai, kas aprašoma knygoje, yra svarbi Lietuvos kultūros istorijos dalis nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iki nepriklausomos Lietuvos XX a.
Žmonių, palikusių ryškų pėdsaką Lietuvos ir Egipto kontaktų istorijoje, likimai puikiai atsispindi ir Lietuvos istoriją bei likimą, Senovės Egipto eksponatų istorijose nuo įsigijimo iki patekimo į muziejus atsispindi pačios Lietuvos viltys, tragedijos ir sukrėtimai.
Didžiojoje knygos dalyje pasakojama apie bendrą Lietuvos–Lenkijos kultūros istoriją. Kalbant apie XX a., galima matyti grynai lietuviško domėjimosi Egiptu pradžią – tuo metu apie Egiptą pradedama rašyti lietuviškai.
Pradžia buvo sunki – pačios M.Rudzinskaitės-Arcimavičienės pirmieji straipsniai lietuviškoje spaudoje buvo išversti iš rusų ar lenkų kalbų, nes ji pati, gimusi netoli Kėdainių, iki sugrįžimo į Lietuvą nemokėjo lietuviškai.
XIX a. ir anksčiau, kas rašė ir kalbėjo apie Egiptą, tai darė daugiausia lenkų kalba, ir tai kartu mums primena bendrą abiejų šalių istoriją. Šios bendros istorijos įvertinimas yra ir 2011 m. gruodį atidaryta paroda Archeologijos muziejuje Varšuvoje "Papirusai, mumijos, auksas... Mykolas Tiškevičius ir 150 metų nuo pirmųjų lenkų-lietuvių kasinėjimų Egipte". Joje pirmą kartą vienoje vietoje surinkti eksponatai iš Luvro bei Lenkijos ir Lietuvos muziejų, priklausę grafui M.Tiškevičiui ir pasakojantys apie jo kelionę ir kasinėjimus Egipte.
Europos sujungti
Lietuvos su Egiptu niekada nesiejo ypatingi ryšiai, abu kraštai toli vienas nuo kito tiek geografiniu, tiek kultūriniu požiūriu. Tiltas, kuris sujungė Lietuvą su Egiptu ir kartu su Senovės Egiptu, yra Europa. Tai iš jos mūsų kraštą pasiekė pirmoji informacija apie Egiptą ir Senovės Egiptą, pradedant piligrimystės ir baigiant profesionalios egiptologijos idėjomis.
Taigi Senovės Egipto ir Lietuvos kontaktų istorija kartu yra Lietuvos ir Europos kontaktų istorija. Gali skambėti keistai, bet kuo mes daugiau žinome apie Senovės Egiptą, kuo jis mums artimesnis, tuo mes patys esame europietiškesni.
A.Snitkuvienės knyga ne tik mus priartina prie faraonų ir piramidžių krašto, bet taip pat ir prie pačios Europos.
