Antrus metus iš eilės tapytojas Jūratis Zalensas kalendorinės vasaros vidury bičiulius sukvietė į personalinę parodą savo namų sode.

Spalvingos abstrakcijos po obelimis

Po insulto nevaikštantis, prie neįgaliojo vežimėlio prikaustytas 59 metų vyras beveik neiškelia kojos iš namų. Kolegos dailininkai, bičiuliai J.Zalensą sveikino ne tik surengus parodą, bet ir liepos pradžioje atšvęsto gimtadienio proga.

„Čia tau, Jūrati, ungurių – pats pagavau ir išrūkiau, – tiesdamas dalininkui žuvis, šypsojosi tapytojas Antanas Obcarskas ir pradėjo dalytis įspūdžiais iš Bikuškio plenero. – Kiekvienais metais aš tame plenere žvejoju.“

„Rengti parodas sode pas mus dar taip neįprasta – čia toks prancūziškas vaizdelis“, – pastebėjo jaunosios kartos dailininkė Jovita Aukštikalnytė.

Spalvingų abstrakcijų pilnos drobės buvo išrikiuotos po J.Zalenso ir jį prižiūrinčios uošvės Elenos Palšauskienės sodo obelimis. „Kaip čia viskas susiję. Štai – paveiksle žydinti obelis, o šalia – ta pati obelis, apkibusi vaisiais“, – stebėjosi aktorė Jūratė Onaitytė.

Daug rimtesnė paroda

„Jūratis grįžta prie ankstesniojo savo stiliaus. Ši paroda – daug rimtesnė nei pirmoji, surengta prieš metus“, – apžiūrėję parodą, sutartinai kalbėjo galerijos „Meno parkas“ vadovas Arvydas Žalpys ir dailininkas Eimutis Markūnas.

„Palyginti su tuo, ką šiame sode mačiau prieš metus, Jūračio darbuose matau labai didelius skirtumus. Iš vienos pusės, Jūratis grįžta prie savo senojo stiliaus, tačiau matau ir visai naujoviškų darbų – formuojasi naujas jo kūrybos stilius. Atrodo, kad Jūratis pradėjo rimtai dirbti“, – parodos įspūdžiais dalijosi Lietuvoje gyvenantis danų kolekcininkas, mecenatas Johnas Nilssonas.

Į parodą užsuko ir kaimynai. „Linkim piešt ir toliau. O kai kitą kartą rengsit parodą, prašom paveikslų pavadinimus užrašyti – bus aiškiau“, – prašė J.Zalenso kaimynės iš ramios Raudonikių gatvelės.

Tekstilininkė Vita Gelūnienė prisiminė, kad ruošdamasi stoti į Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institutą, klausė J.Zalenso patarimo, kur stoti. „Svarsčiau ir apie architektūrą, ir kitas specialybes – galvojau, kur būtų lengviau įstoti. Norėjosi į tekstilę, tik buvo baisu, kad neįstosiu. J.Zalensas davė patarimą: stok ten, kur nori, o ne ten, kur lengviau“, – jos apsisprendimą nulėmusį patarimą prisiminė garsi tekstilininkė.

Linkėjo pabaigti drobes

Parodą dailininkas skyrė amžinybėn iškeliavusiems Kauno menininkams: renginių režisieriui Raimondui Kulbiui ir tapytojui Vytautui Tamoliūnui. Paklaustas, kodėl būtent jiems, atsakė lakoniškai: „Jie buvo mano draugai“.

„Žuvis“, „Projektas tortui“, „Sodo fragmentas“, „Obelis žydinti“ – naujesnių J.Zalenso drobių pavadinimai. „Ką matau, apie tai ir dainuoju“, – šyptelėjo iš namų paprastai tik pas gydytojus teišeinantis vyras.

Prieš pusmetį „Kauno dienos“ meno priedo „Santaka“ Metų menininko rinkimuose nugalėjęs J.Zalensas buvo apdovanotas premija. Ji, pasak dailininko uošvės, labai išlaisvino menininko fantaziją. „Dabar Jūratis atsigavęs, jaučia laisvę kurti ką nori ir kaip nori. Šį pusmetį jis daug tapė. Žinoma, ne kiekvieną dieną. Būna, kad stovi, stovi drobė, užkelta ant molberto, o kai jau prieina, dirba nesustodamas“, – pasakojo E.Palšauskienė.

„Neturiu daugiau, ką veikt – tik tapyt“, – tarsi teisindamasis sako J.Zalensas.

„Labai gera paroda: mačiau daug gerų, gyvų, tikrų paveikslų. Yra ir kelios neužbaigtos drobės, bet tu, Jūrati, turi daug laiko – užbaigsi“, – tikino tapytojas Alfonsas Vilpišauskas ir prisipažino, kad iš visų sode eksponuojamų darbų arčiausiai jo sielai buvusi drobė „Obelis žydinti“. „Tai yra artimiausias mano kūrybiniam stiliui darbas – dėl to man ir patiko“, – šyptelėjo A.Vilpišauskas. Šilavoto Davatkyno plenerą organizuojantis Kauno tapybos mokyklos klasikas apgailestavo, kad į plenerą nepavyksta pakviesti J.Zalenso. „Ten kaimas, nėra tam tikrų buitinių sąlygų. O Jūratis Kaunui ten labai puikiai atstovautų“, – pastebėjo A.Vilpišauskas.