Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Donato Petrošiaus knygų lentyna
2009-03-09
Iš rimtųjų
Joseph-Marie Verlinde, Bevardė ir beveidė dievybė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2008, 237 p. Iš prancūzų kalbos vertė Edita Janulevičiūtė
Kiekvienas reiškinys, geras jis ar blogas, kažkam yra naudingas. Iš to, kad Vakarų pasaulį apėmė dvasinė sumaištis, pelnosi visokio plauko netikri pranašai, rašytojai, režisieriai ir visi kiti šarlatanai.
Skaitant Joseph-Marie Verlinde’o veikalo "Ezoterikos iššūkio krikščionybei" antrąją dalį, pavadintą "Bevardė ir beveidė dievybė", tenka apgailestauti, kad šio autoriaus trilogija nebuvo išversta prieš gerą dešimtmetį, kai pasirodė Umberto Eco "Fuko švytuoklė". Autoritetingo komentatoriaus, koks yra J.M.Verlinde’as, pažinusio rozenkreicerius, kabalas, Naujojo amžiaus sektas ir visą kitą ezoterinį pogrindį iš vidaus (o po viso to, atsivėrus akims, tapusio katalikų kunigu) pastabos ir visų tų slaptų mokymų nupasakojimas bendrais bruožais padeda norintiems gaudytis tuose painiuose reikaluose.
Ne visos sektos yra slaptos ir uždaros. Ir net nebūtina tapti sektantu, kad tavo galvoje viskas susimaišytų, nes daugybė sektų sumūryta ant krikščionybės pamatų įterpus rytietiškų ar eretiškų elementų. Betyrinėdamas gali patirti, kad dažnai skirtumas tarp tradicijos ir nukrypimo toks menkas, kad nepasikaustęs teologijoje to ir nepastebėsi. Pagalvojus, – jei statistika nemeluoja, – kad 80 proc. lietuvių tiki reinkarnacija, vadinasi, visą Lietuvą galima vadinti atskira krikščioniška sekta.
Nors "teisingų" mokymų yra devynios galybės, J.M.Verlinde’as nepanikuoja, nepamokslauja ir nepuola gąsdinti Armagedono baisybėmis. Autorius ramiai moderuoja intelektualų teologinį disputą, kur įvairūs egzotiniai mokymai tęsia amžiną ginčą, kieno viršus (savaime suprantama, palaikydamas Bažnyčios mokymą) ir veda skaitytojus į savo veikalo trečiąjį tomą, kuriame, kaip žadama, Naujojo amžiaus ("new age") kristūs susikaus su Evangelijos Jėzumi Kristumi ir viskas taps aišku.
Įdomus atvejis
Elžbieta Latėnaitė, Apsichė, Vilnius: Tyto alba, 2009, 181 p.
Šiais laikais kone kiekviena save gerbianti leidykla jaučia pareigą ir, matyt, poreikį išvilkti į knygų mugių šviesą kokį nors jauną talentą. Misija kilni ir prasminga, tik tų talentų gal šimtą kartų mažiau nei veikiančių leidyklų.
Kurie vaikšto į teatrą, vienbalsiai paliudys, kad "Tyto albos" "Naujų vardų" serijoje startuojanti Elžbieta Latėnaitė yra talentinga aktorė. Kurie perskaitys (ar mėgins perskaityti) jos romaną "Apsichė", lažinuosi, – susiginčys, ar ji tuo pačiu yra ir talentinga rašytoja. Pats, tiesą sakant, dar neapsisprendžiau, kurią pusę palaikyti.
"Apsichės" skaitymą apibūdinčiau kaip klaidžiojimą po džiungles. Pirmuose 20 puslapių – jokių siužeto užuomazgų, tik tanki alogiškų žodžių junginių tankmė, kuriuose urzgia pjudomi žodžiai. Sakiniai ilgi kaip lianos, mintys juose neaišku kaip ir su kuo jungiasi, pinasi. Vis dėlto perskaitęs tą pačią pastraipą du tris kartus pradedi įtarinėti, kad visą šią teksto raizgalynę sujungia kažkokia radikaliai kitoniška ne šio pasaulio logika. Maždaug kas 30 sekundžių apima panika ir norisi mesti knygą į kampą, bet tarsi tyčia, vis išlenda kokia nors prinokusi mintis (pavyzdžiui, "žmonėms, kurie visi yra tokie vienodi, kad išties nebeaišku, kur vieno pabaiga, o kito pradžia" – taip ir lieki "neišžengiamume", "akmenybėje", "neprotiškume" "viršgrožyje" ir tarp visokių kitokių autorės paspęstų žodybinių spąstelių keliauji iki galo – pro įsikalbėtas aistras netikriems vyrams, pro naivumo prisigėrusius barus, pro meluojančią turgaus prekiautoją.
O kas laukia gale? Kuo giliau į džiungles, tuo daugiau poezijos. "Apsichės" (išvertus – "bedvasės"?) – dvidešimtmetės meniškų polinkių merginos mintijimai ir fragmentiško pasaulio stebėjimai vis dažniau įgauna poetinę formą. Galiausiai viskas baigiasi himnu neišbaigtumui. Arba – visokiškumui.
Perskaičiau, pagūžčiojau, pasidžiaugiau, kad išnešiau sveiką kailį. Neabejoju, kad ne vienas smalsuolis prapuls toje "Apsichėje". Tuo moterys ir stiprios bei pavojingos.
Atminties baltumas
Sergejus Kanovičius, Kelionmaišis, Vilnius: Bernardinai.lt, 2009, 64 p.
Visos baltos knygos yra gražios. Net jei jose vien elegiški, liūdni eilėraščiai apie išnykusius, nužudytus, ištremtus žmones, klajones, benamę būtį.
Pažvelgęs į kalendorius gali pagalvoti, kad holokaustas buvo labai seniai. Skaitydamas Sergejaus Kanovičiaus eilėraščius patiri, kad jis buvo ką tik, prieš kelias akimirkas, kad kažkam tebeskauda ir skaudės amžinai. Ir nieko čia bendra su mazochizmu, mėgavimusi skausmu. Tai elementari istorinė atmintis, kuri būdinga turbūt kiekvienam žydui ir kurios pavydėti gali kiekviena tauta.
Ryškūs gimtojo Vilniaus vaizdai "Kelionmaišyje" dera su jaukiais Marko Kanovičiaus piešiniais, kuriuos neprityrusiai akiai taip nesunku supainioti su Marcu Chagallu.
