Kauno keramikos muziejuje Rotušės rūsiuose eksponuojami lietuvių keramikų kūriniai, sukurti laikantis senosios japonų bidzen keramikos tradicijų.

Tampa ugnies sergėtojais

Parodoje "Prisiminimai" eksponuojami keramikos dirbiniai vasarą buvo išdegti anagamos krosnyje Gojaus kaime, Trakų rajone. Anagama japonų kalba reiškia "krosnis kalne". Į Tekančios saulės šalį ši degimo technika atkeliavo maždaug prieš tūkstantį metų iš Korėjos, kurioje šios keramikos technikos šaknys – dar tūkstantmečiu senesnės. Išsaugotą tradiciją japonai perduoda kitoms pasaulio šalims – prieš keletą metų jie sumūrijo ir vienintelę Lietuvoje anagamos krosnį. Ji iškilo Gojaus kaime, keramikų Dormantės ir Jurgio Penkinski sodyboje. Senąją techniką keramikų šeima dabar perduoda kitiems lietuviams – vasarą rengia anagamos keramikos gimimo šventes stovyklas. Į jas menininkai suvažiuoja šeimomis – tada Gojaus kaime iškyla palapinių miestelis. Keramikos darbai anagamos krosnyje užtrunka tris savaites: didžiulė, aštuonių metrų ilgio krosnis savaitę kraunama, vėliau savaitę molio dirbiniai degami aukštoje, 1300 laipsnių Celsijaus temperatūroje. Dar savaitę krosnis ir darbai aušta. Norimus išdegti gaminius keramikai paprastai susiveža. Tačiau Gojaus kaime jie nepoilsiauja, laukdami rezultato. Visi stovyklos dalyviai tampa tarsi senovinio ritualo dalimi: pasiskirstę į kelias grupes, jie visą parą budi prie krosnies. Mat tam, kad nuolat išsilaikytų aukšta temperatūra, kas keliolika minučių du žmonės sinchroniškai turi įmesti malkų.

Tinka ne visoks molis

Anot D.Penkinski, degant molio dirbinius anagamos krosnyje, labai svarbūs yra trys dalykai: molis, žmogaus rankos ir ugnis. "Molis tinka ne bet koks. Penkerius metus vargome, kol atsirinkome, prie kokio lietuviško molio geriausiai kimba pelenai, pagražinantys anagamos krosnyje išdegtus gaminius. Japonijoje molis tokiai keramikai kasamas tam tikrose olose – jie tai atradę prieš šimtus metų", – prisiminė keramikė.

Žmogaus rankos suformuoja norimą kūrinį, tačiau darbą užbaigia, neretai jį savaip pakoreguodama, ugnis. Krosnis statoma taip, kad kuo daugiau malkų būtų sukūrenta ir atsirastų daug pelenų. Siekiama, kad ugnis ir pelenai pasiektų ir palaižytų kiekvieną kūrinį – užbaigtų jį ir papuoštų. Japonai tiki, kad ugnis išvalo – perėję ugnį, keramikos gaminiai tampa švarūs. Dėl šios priežasties ir dėl ganėtinai brangaus degimo proceso anagamos krosnyje degti indai retai naudojami kasdienėje buityje – jie skiriami įvairiems šventimams, arbatos, sakės ceremonijoms.

Degimas – labai sudėtingas

"Didysis kūrybos stebuklas priklauso nuo liepsnos, žmonių sugebėjimo išlaikyti tinkamą degimo ciklą ir malkų, – sako D.Penkinski, anksčiau gyvenusi Kaune. – Keramiką esu degusi įvairiose krosnyse – ir juodosios lietuviškos keramikos krosnyje, ir primityvioje laužo liepsnoje. Degimas anagamos krosnyje – vienas sudėtingiausių dėl to, kad stengiamasi išgauti tam tikras spalvas ir kuo daugiau pelenų, nubėgimų."

Dubenėlio dugne išsilydę ir prikepę pelenai japonams netrukdo. Tokį anagamos krosnyje išdegtą dirbinį jie vadina ne brokuotu, o atvirkščiai – išskirtinai vykusiu, papuoštu pačios gamtos. Čia, anot D.Penkinski, išsiskiria vakariečių ir japonų menininko indėlio supratimas. Tai, kad keramikos dirbinys deformavosi ar įtrūko krosnyje, japonams atrodo privalumas. "Toks meno kūrinio supratimas aukštyn kojomis apverčia mūsų, vakariečių, supratimą apie tai, kas yra vertingas meno kūrinys. Vakarų tradicijoje mes, menininkai, esame mokomi siekti, kad iš krosnies išimtas keramikos kūrinys būtų toks, kokį planavai sukurti iš anksto. Tuo tarpu japonai menininko laurus atiduoda gamtos stichijoms", – pastebėjo keramikė.

Kas? Paroda "Prisiminimai".

Kur? Keramikos muziejuje (Rotušės a. 15).

Kada? Paroda veikia iki sausio 31 d.