Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Svarbiausia ekologijoje – sveikas protas
2009-03-21
Kalbėjosi Vereta Rupeikaitė
Šiomis dienomis, kai para skyla į dvi lygias dalis ir tamsusis paros laikas ima tirpti pavasarėjančios saulės šviesoje, atsigręžiame į gamtą. Nuo Žemės dienos, Lietuvoje minimos kovo 20-ąją, prasideda įvairūs šventiniai renginiai, kūrybinės akcijos, kuriomis norima atkreipti dėmesį į gamtos apsaugos problemas. Ar ekonominis sunkmetis nenurėš Lietuvoje želiančių pirmųjų ekologiškumo želmenų? Ekologiškos kultūros asociacijos atstovė Lauryna Tarvydienė ir Linas Kranauskas iš kūrybinio susivienijimo "Ekodirbtuvės" purto galvas: ne, juk ekologiška dažniausiai reiškia pigiau.
L.T.: "Prieš keletą metų Vokietiją buvo ištikusi nekilnojamojo turto krizė, po kurios išryškėjo įdomių tendencijų. Paaiškėjo, kad tos statybinės ir nekilnojamojo turto bendrovės, kurios orientavosi ir savo klientams siūlė "žaliaisiais" sprendimais grįstas technologijas, paslaugas bei prekes, sėkmingai pergyveno krizę ir nebankrutavo, skirtingai nuo daugelio kitų šio sektoriaus atstovų, kurie negalėjo užtikrinti tokio pobūdžio pasiūlos. Apie ką tai byloja, tegu sprendžia kiekvienas individualiai.
Krizė, sąstingis ar kad ir kaip ten pavadintum išgrynina rinką, išlieka tie, kurie mąsto pažangiai, inovatyviai bei yra darbštūs. Todėl nedrįsčiau teigti, kad krizė kaip nors ypatingai atsilieps ekologiniam sektoriui. Ypač jei kalbame apie Lietuvos gamintojus, augintojus.
Tiesa, kas dėl lengvatų ekologiškoms prekėms, tai šiuo metu jokios lengvatos netaikomos. Net lietuviškos kilmės ekologiškiems produktams, kurių pas mus, sakyčiau, yra gėdingai skurdi pasiūla. Latviai, ir tie, turi sertifikuotų ekologiškų gaminių (žaislų, kosmetikos, tekstilės ir kt.), kuriuos sėkmingai eksportuoja. Tuo tarpu nežinau, kas trukdo sertifikuotis Lietuvos gamintojams. Mokesčių lengvatos galbūt padėtų išjudinti šį lietuviškąjį ekologiškumo tapsmą, iš ko tikrai laimėtume visi. Tačiau čia jau reikalinga politinė valia.
Kalbant apie tūlą pilietį norintį gyventi ekologiškiau, tai iš asmeninės patirties galiu pasakyti, jog Lietuvoje gyventi ekologiškai yra pigiau nei gyventi neekologiškai. Mes, lietuviai, nesame labai neekologiški: vis dar kaimuose, soduose ar ant palangės kažką auginame, vis dar nebijome miške prisigrybauti ar prisiuogauti, vis dar konservuojame žiemai ir vis dar valgį ruošiame namuose iš šviežių produktų. Mes vis dar kaupiame juodai dienai ir ne tik pinigus, persisiuvame drabužius, taisome batus, mezgame. O tai iš principo labai ekologiškas požiūris.
Belieka tik įsisąmoninti keletą dėsnių: auginant netręšti cheminėmis trąšomis, perkant daiktus – pamąstyti, ar tikrai jie yra būtini, pagal galimybes rinktis sertifikuotus ekologiškus, perkant maisto produktus – rinktis mažiausiai apdorotus ir turinčius mažiausiai papildomų ingredientų."
L.K.: "Daugelis jums atsakytų, kad į sveiką kūną ir sielą investuoti verta ir daugiau. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad mano močiutės ekologiškiausiai auginama morka ir net pienas pigesni nei liūdnai pagarsėjusių didžiųjų prekybos centrų glutamatiniai šedevrai. Tai iškalbingas faktas, nors daug kam patinka jį ignoruoti."
– Ar pas mus yra tikrai ekologiškos produkcijos?
L.T.: "Ekologiška žemės ūkio produkcija yra sertifikuojama ir parduodama specialiose vietose, ne žemės ūkio produktai daugiausia yra importuojami ir parduodami taip pat specializuotose ekologiškų prekių parduotuvėse. Ir šioje vietoje jau būtina būti atidesniems. Tikrų ekologiškų sertifikuotų gaminių pardavėjai dažniausiai tiek ir reklamoje, tiek ir tiesiogiai deklaruoja, jog parduoda ekologiškas prekes. Tuo tarpu šiandien ima rastis tokių prekybininkų, kurie prisidengdami "sveikumo", "natūralumo" apibūdinimais, atskiesdami asortimentą dalimi ekologiškų sertifikuotų prekių, parduoda didžiąją dalį visai neekologiškų produktų.
Taip pat pastebėjau, kad vis dažniau neekologiškų parduotuvių pardavėjai manipuliuoja pirkėjų neišprusimu ir dažnai į klausimą, ar tai ekologiškas daiktas, užtikrintai tvirtina, kad ekologiškas (ypač populiaru taip apibūdinti vaikiškas prekes, medinius žaislus). Taigi nebūtinai tai, kas vadinama ekologišku produktu, yra ekologiška. Toks manipuliavimas informacija vadinama žaliuoju plovimu (angl. greenwashing) – tai reiškia klaidinamos informacijos pateikimą siekiant sukurti teigiamą visuomeninį ar ekologinį veiklos ar prekės įvaizdį.
Vakarų šalyse su "žaliaisiais plovikais" kovojama įvairiai – sertifikavimu ir ženklinimu, viešąja analize. Ypač veiksminga priemonė – žaliųjų vartotojų grupės ar organizacijos, kuriose tokie vartotojai dalijasi informacija, kokie produktai ir kompanijos yra "žali", ir savo pinigine palaiko jas.
Tačiau kol kas Lietuvoje nėra veiksmingų priemonių "žaliajam plovimui" pažaboti, vartotojų grupės bei organizacijos kol kas taip pat per silpnos, negalinčios daryti esminės įtakos. Todėl ateityje Lietuvoje būtinas specialių organizacijų ar institutų atsiradimas, kurie imtųsi ginti visuomenės interesus."
– Ar kas nors prižiūri, ant ko klijuojama etiketė "ekologiškas"? Pavyzdžiui, ant ekologišku vadinamo jogurto indelio galima perskaityti, kad naudotas ekologiškas pienas, cukrus, mėlynės, o su juo – krakmolas, želatina, kampuotosios pupenės (guaro) derva, saldžiųjų ceratonijų derva ir kita.
L.T.: "Jei ant produkto pakuotės šiandien randate etiketę, kurioje pavaizduotas žalias žirnis ar pakalnutė (kol kas nesusitarta, kaip vadinti piešinį ant naujojo ekologiškos produkcijos ženklinimo lipduko) su užrašu "Ekologinis žemės ūkis", tuomet turite rasti ir svarbiausią informaciją: gamintoją, jo sertifikavimo numerį, sertifikavimo darbus atlikusią sertifikacijos įstaigą. Šiandien Lietuvoje ekologiškų produktų gaminimas yra griežtai reguliuojamas pagal Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimus. Taigi galima sakyti, jog čia kontrolė įgyvendinama.
Kalbant apie jūsų minėtą jogurtą sakyčiau, kad tai yra vienas iš anksčiau minėtų vadinamojo žaliojo plovimo pavyzdžių, kai, bandant naudoti dalį iš tiesų ekologiškų ingredientų, bandoma visam gaminiui priskirti ekologiškumo apibūdinimą. Gaminys iš tiesų ekologišku gali būti vadinamas įvertinus poveikį aplinkai per visą gaminio būvio ciklą – šiuo atveju nuo dirvožemio, kuriame auga žolė, kuria minta karvė, baigiant jogurto indelio bioskaidžiomis savybėmis ir pan.
Nors, antra vertus, perdėtas skrupulingumas sertifikuojant dažnai perauga ir į marazmą. Neseniai skaičiau amerikietiškame mokslo žurnale skaitytojo klausimą: kodėl ekologiško pieno galiojimo laikas ženkliai ilgesnis nei neekologiško? (Taip yra JAV.) Atsakymas buvo toks: kadangi ekologiško pieno paklausa yra kol kas mažesnė nei įprasto, todėl gamintojų yra mažiau, toliau transportuojant išauga ekologiško pieno savikaina, o galiojimo laiko prailginimas leidžia taupyti šiuos kaštus. Aš asmeniškai tokio "ekologiško" pieno negerčiau.
Taigi visada sakau, jog svarbiausias matas ekologijoje yra sveikas protas. Jei pasitikite ūkininku, kuris rytais jums pristato šviežią pieną, negi reikalausite sertifikato?"
– Ar tiesa, kad ekologiškas mąstymas stabdo pramonės progresą? Pastebėjome, kad Europoje ima rastis jėgų, kurios įvairiomis priemonėmis stengiasi įrodyti ekologiškumo nenaudą?
L.K.: "Pirmasis klausimas puikiausiai įrodo antrojo pagrįstumą. Žinoma, mitus, esą ekologija stabdo pramonės progresą, palaiko ne vien įvairūs konspiratoriai ir trumpalaikių pelnų gaudytojai, bet ir bendras tamsumas, inertinis mąstymas. Pažangiausios valstybės į įvairias ekologines priemones investuoja jau seniai, o ir dabar daugybės lyderių antikriziniai planai daugiausia susideda iš alternatyvios energetikos ir kt. projektų skatinimo. Dviračiai ir elektromobiliai, troleibusai ir vėjo bei saulės jėgainės – irgi pramonė, tik ji pagrįsta sveiku žvilgsniu į ateitį ir darniu santykiu su aplinka."
– Užsienyje už ekologiškumą, palankesnius įstatymus kovoja žaliųjų partijos, kodėl tokios partijos nėra Lietuvoje?
L.K.: "Išgirdęs šį klausimą pasijutau taip, tarsi per horoskopų laidą būčiau išvydęs savo pavardę. Atsakant tiesiai, tokios nėra, nes nei žalieji, nei kiti idealistai Lietuvoje nemoka organizuotis ar dirbti bendrai dėl idėjos ilgiau nei metus. Be to, Lietuvoje labai prasti pasitikėjimo reitingai tiek partijų, tiek pačių žaliųjų, įkandin kurių tebesivelka šleifas dėl protestų prieš Kruonio bei Ignalinos elektrines ir pan. Tačiau esu tikras, kad subrendo naujoji karta, naujo mąstymo ir idėjų laukai bei įkvėpimai. Todėl su bendraminčiais, idealistais, inteligentais ir kitais pirmūnais subūrėme iniciatyvinę grupę "Green Party Lithuania" ir kviečiame prisijungti visus, ką domina etiška ir pažangi Lietuvos vizija, o ne buhalteriniai ir nomenklatūriniai užsiciklinimai (kuriuos domina, prašom kreiptis: ekodirbtuves@gmail.com, laukiame)."
L.T.: "Prieš metus įsteigta Ekologiškos kultūros asociacija (EKA), kol kas iš dalies mėgina užpildyti šią tuštumą. EKA sukurta ir vystoma siekiant, kad kultūra (plačiąja prasme – žmogaus veikla ir poveikis aplinkai) taptų ekologiška, o Lietuva orientuotųsi tiek į ekologiškai, tiek į kultūriškai pažangios šalies įvaizdį ir tikrovę. Taigi šia prasme bandome šviesti visuomenę, atstovaujame jos interesams GMO komitete, kuriame rengiamės įgyvendinti kitus projektus, kurie kurtų palankesnes prielaidas, kad ekologiškumas įsigalėtų Lietuvoje. Visus besidominčiuosius, prijaučiančiuosius ir jau "pažaliavusiuosius" kviečiame veikti drauge.
