Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Įvairiaspalvis Prezidento krikštatėvio portretas
2009-02-14
Virginija Skučaitė
Sunku būtų tarpukario Lietuvos politikos žvaigždyne rasti labiau dramatišką, išsilavinusią ir skandalingesnę asmenybę už pirmąjį nepriklausomos Lietuvos ministrą pirmininką ir užsienio reikalų ministrą Augustiną Voldemarą.
Suėmė išlipantį iš traukinio
A.Voldemaras – trečios kartos lietuvis. Jo prosenelis buvo prancūzų kilmės Varšuvos bajoras, per Napoleono žygį likęs Švenčionių apskrityje ir vedęs lietuvaitę. Kalbantį lietuviškai Augustiną teisingai rašyti gimtąja kalba išmokė Kazimieras Būga, o egzaminams į Peterburgo gimnaziją (A.Voldemaras vėliau baigė Peterburgo universiteto Istorijos ir filosofijos fakultetą) rengti buvo pasamdytas būsimasis Lietuvos Prezidentas A.Smetona, su kuriuo vėliau susidraugavo, o dar vėliau tapo jo priešininku.
Prieš sovietinę Lietuvos okupaciją A.Voldemaras gyveno Prancūzijoje. Sovietinei kariuomenei 1940 m. okupuojant Lietuvą, šalies Prezidentas A.Smetona skubiai pasitraukė į Vakarus, o A.Voldemaras pasielgė priešingai – grįžo į Lietuvą. Deja, pastarasis jo žingsnis buvo pražūtingas – naktiniu traukiniu iš Berlyno su žmona atvažiavusį A.Voldemarą birželio 19-ąją suėmė sovietų saugumo agentai ir po trijų dienų išvežė iš Lietuvos. 1942 m. gruodžio 16-ąją jis mirė Maskvos Butyrkų kalėjimo ligoninėje.
Kodėl patyręs užsienio politikos vilkas A.Voldemaras savo noru užsinėrė kilpą ant kaklo?
"Gal jis, kaip nukentėjęs nuo A.Smetonos režimo, tikėjosi, jog sovietai įvertins jo disidentines pažiūras ir leis ramiai dėstyti universitete, nes ne kartą buvo užsiminęs apie pasitraukimą iš politikos ir norą grįžti į VDU?" – spėliojo Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas ir istorikas Alvydas Surblys, seniai besidomintis Lietuvos tarpukariu. Pašnekovo nuomone, tokių ir panašių netikėtų sprendimų, skandalingų įvykių A.Voldemaro biografijoje pilna.
Viliojo politika ir postas
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir A.Voldemaras, ir A.Smetona bendradarbiavo tautininkų spaudoje. Vienas bičiulių netrukus tapo pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu, o kitas – ministru pirmininku. Anot A.Surblio, A.Voldemaras turėjo puikų išsilavinimą, atmintį, iškalbą, mokėjo daugybę užsienio kalbų, buvo darbštus ir atkaklus, galėjo tapti garsiu mokslininku, bet jį traukė politika ir, matyt, perspektyva tapti Lietuvos vadovu. 1918 m. tapęs pirmuoju ministru pirmininku, sau pasiskyrė ir užsienio reikalų ministro portfelį bei laikinai – krašto apsaugos ministro pareigas.
Nors jo vadovaujama pirmoji nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė gyvavo tik pusantro mėnesio, bet spėta apkaltinti jį pabėgus į užsienį tuomet, kai bolševikai artėjo prie Vilniaus. A.Voldemaras išvyko į Vokietiją paskolos pretekstu, nes Lietuvos iždas iš tiesų tuo metu buvo tuščias. Beje, tuo pačiu laiku su šeima į užsienį išvažiavo ir A.Smetona. Padėtį Lietuvoje tuomet išgelbėjo Mykolas Sleževičius, sudaręs naują Vyriausybę.
Grįžęs į Lietuvą A.Voldemaras dirbo užsienio reikalų ministru dar trijose vyriausybėse, 1920–1922 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose, kurie ilgainiui peraugo į Kauno universitetą. Daug rašė spaudoje. Jo publicistika buvo aštri, kritikuojanti. Todėl A.Voldemarui buvo iškelta daug baudžiamųjų bylų, jis ne kartą buvo teisiamas už tikrą ar tariamą politinę veiklą ir pats bylinėjosi kaip ieškovas. Viena pirmųjų bausmių (mėnesį kalėti ir neušvykti iš Kauno) jam buvo paskirta 1923 m. už tai, kad apkaltino spaudoje E.Galvanauską, vadovavusį Vyriausybei, vedus slaptas derybas su lenkais.
Šūviai prie teatro durų
Karininkams įvykdžius 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, Prezidentu tapo A.Smetona, o ministru pirmininku – A.Voldemaras. Netrukus tarp šių valdžios vyrų prasidėjo trintis, išaugusi į konfliktą dėl valdžios.
Patriotiškai nusiteikę karininkai, šauliai ir civiliai įkūrė slaptą organizaciją "Tautinė apsauga – geležinis vilkas", kuri 1928 m. pavasarį buvo legalizuota ir pavadinta "Geležinio vilko" sporto sąjunga. Jos garbės šefu tapo A.Smetona, o globėju ir vadu – A.Voldemaras. Oficialus šios organizacijos veiklos tikslas buvo tautos garbė ir valstybės gerovė. Stojant į "Geležinį vilką" reikėjo bučiuoti durklą ir prisiekti besąlygiškai klausyti vado. Už priesaikos sulaužymą grėsė mirtis. Buvo leista kurti "vilkiukų" būrius net gimnazijose. A.Voldemaras tapo labai populiarus tarp Lietuvos karininkijos bei jaunimo ir pradėjo su A.Smetona nesiskaityti.
Bičiulių draugystei virtus konkurencija, A.Smetona ryžosi pašalinti buvusį bendražygį iš valdžios. Žinomas lietuvių mokslininkas ir visuomenės veikėjas Algirdas Julius Greimas yra teigęs, kad jei A.Smetona nebūtų to padaręs, A.Voldemaras galėjo įvesti Lietuvoje fašistinę diktatūrą.
A.Smetona ketino pašalinti A.Voldemarą iš visų postų 1929 m. pavasarį, tačiau planus sugriovė pasikėsinimas prieš populiarųjį ministrą pirmininką, įvykdytas kairiųjų studentų. 1929 m. gegužės 6-osios vakarą prie pat Muzikinio teatro durų, į A.Voldemarą iš arti šauta septynis kartus. Žuvo adjutantas, kapitonas Pranas Gudynas, kitas kariškis ir Voldemarų įsūnis buvo sužeisti. Ši žinia žaibo greičiu pasklido po Kauną, pasipiktinimo banga nuvilnijo per visą šalį. Kitą dieną A.Voldemaras gavo daugybę jį palaikančių telegramų iš įvairių užsienio šalių, o Kaune įvyko milžiniška demonstracija, smerkianti pasikėsinimo organizatorius ir vykdytojus.
Ištrėmė į Platelius
A.Smetonai teko atidėti bendražygio pašalinimo iš valdžios planą. Vėl tam palankus momentas atėjo, kai A.Voldemaras grįžo iš eilinės užsienio kelionės – pagal A.Smetonos planą ministrai tuo metu atsistatydino, o likęs vienas ministras pirmininkas buvo atleistas iš pareigų. Įvykių eigos nepakeitė nė "Geležinis vilkas". "Vilkai" rengė įvairias akcijas, siekdami sugrąžinti A.Voldemarą į valdžią, tačiau saugumas visas jų užmačias (surengti perversmą A.Smetonai išvykus į užsienį arba jį suimti Palangoje) susekė. Įrodymų, kad A.Voldemaras prisidėjo prie šių sąmokslų, nebuvo. Nepaisant to, buvo nuspręsta ištremti jį kaip pavojingą visuomenės tvarkai asmenį į Platelius. Ši žinia visuomenei buvo staigmena.
Spaudoje rašyta, kad tuo metu Kaune A.Voldemaras vaikštinėjo, kaip buvo įpratęs, su skėčiu rankose ir palydovais. Spėliota, kad jis ieško sau būsto, nes iš buto, kurį turėjo Lietuvos banko pastate, jam buvo liepta išsikraustyti, vieniems metams vykti į Platelius ir gyventi ten prižiūrint policijai. A.Voldemaras labai nenorėjęs išsikraustyti iš buto, nes vienas "orakulas" prieš porą metų tikinęs, esą jis tol galėsiąs tikėti savo ateitimi, kol gyvens Lietuvos banko pastate.
Lemtingąjį butą A.Voldemaras visgi buvo priverstas palikti. Į Platelius jis išsivežė tik keletą knygų, dokumentų, popieriaus ir sumuštinių. Kadangi žmonai nebuvo leista vykti kartu, ši jį atsisveikindama tik peržegnojusi. A.Voldemaras Plateliuose iš pradžių apgyvendintas klebonijoje, o vėliau – gražiajame grafų Šuazelių dvare, kur Saugumo policija klausėsi jo telefono pokalbių ir skaitė visą korespondenciją.
Neapsiėjo be skandalų
Ir Plateliuose tremtinys neapsiėjo be skandalų: jam buvo iškeltos bylos už tai, kad be leidimo išvažiavo pasivažinėti, grasino revolveriu policininkui, o A.Voldemaras rašė skundus dėl to, kad Plateliuose jo gyvybei gresia pavojus, nes čia nėra gydytojo. Be to, A.Voldemaras iš Kauno administracijos pareikalavo 5 mln. litų už sugadintas knygas ir antikvarinius daiktus, kai šie buvo iškraustomi iš jo buto Lietuvos banke. Spauda tuo metu prisiminė 1923 m., kai A.Voldemaras buvo kelioms savaitėms ištremtas į Varnius ir per tą laiką išmoko ispanų kalbą. Įdomu, klausė laikraščiai, kiek kalbų dabar išmoks tremtinys, gyvendamas Plateliuose visus metus?
Ir kaimyninių šalių laikraščiai vienas per kitą rašė apie A.Voldemaro ištrėmimą: vienose šalyse buvo teigiama, kad jis ištremtas dėl opozicinio veikimo, kitose – dėl išprotėjimo, trečiose – dėl to, kad A.Voldemaras esąs iš tų žmonių, kurie gyvenime visą laiką balansuoja tarp "viskas" ir "nieko". Pastarieji buvo bene įžvalgiausi.
Kaune likusi Matilda Voldemarienė, užsienio žurnalistams aiškindama priežastis bėdų, kurios ištiko jos vyrą, nurodė moterį! M.Voldemarienės nuomone, dėl pasikėsinimo į veiklų nepriklausomybės gynėją yra kalti socialdemokratai, jų lyderė ponia Purėnienė ir A.Smetonos "švogerka". Būtent šios moterys, M.Voldemarienės nuomone, ir susuko jos vyro priešų lizdą. Purėnienė, atsakydama į tokius rašinius užsienio spaudoje, lietuviškoje spaudoje M.Voldemarienę vadino "netekusią proto dėl susikrimtimo moterimi".
Dar keli fatališki sprendimai
1934 m. voldemarininkai pamėgino surengti perversmą valstybėje, jam vadovauti įkalbėję kariuomenės štabo viršininką Petrą Kubiliūną. Birželio 7-osios naktį maištininkai užėmė strateginius punktus ir atvykę pas A.Smetoną pareikalavo skirti A.Voldemarą ministru pirmininku. Prezidentas atsakė, kad su juo nedirbs ir pasitelkė į pagalbą jam ištikimas kariuomenės dalis.
7 val. ryto iš tremties buvo atskraidintas A.Voldemaras, tačiau maištininkai jau buvo sudėję ginklus ir patys perdavė savo vadą saugumui. Nors A.Smetona žadėjo nebausti maištininkų, tačiau jiems buvo paskirtos gan griežtos bausmės, o Voldemarui – 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Tiesa, po ketverių metų jis buvo išleistas į laisvę su sąlyga, kad išvyks gyventi į užsienį. A.Voldemaras pasirinko Prancūziją.
Kuo visa tai baigėsi, mes jau žinome.
Aušra Jurevičiūtė
Vytauto Didžiojo karo muziejaus vyriausioji muziejininkė:
A.Voldemaro asmenybė ir jo veikla iki šiol nėra išsamiai išnagrinėta, neišleista nė viena monografija, tik parašyti keli straipsniai įvairiuose leidiniuose. Daugelis autorių tendencingai vertina A.Voldemarą – naudoja A.Smetonos autoritarinio režimo ir sovietinės ideologijos štampus. Mano galva, šis iškilus valstybės veikėjas nepelnytai juodinamas ir nuvertinamas. Nepriklausomoje Lietuvoje jau seniai reikėjo išsamaus, objektyvaus A.Voldemaro veiklos ir gyvenimo tyrimo, atsakančio ne tik į mokslininkams, bet ir visuomenei rūpimus klausimus. Beje, tokio pat tyrimo dar nesulaukė ir "Geležinio vilko" sporto sąjungos veikla.
Dar apie A.Voldemarą
A.Voldemaras gimė 1883 m. balandžio 16 d. Dysnos kaime, Švenčionių apskrityje.
Lietuvos valstybės tapsmo metu Tautų Sąjungoje A.Voldemaras puikiai gynė šalies bylą ir lygiavertiškai diskutavo su pasaulio galingaisiais.
A.Voldemaras yra Valdo Adamkaus krikštatėvis. Būsimo Lietuvos Prezidento krikštynos vyko ministro pirmininko kabinete, K.Donelaičio gatvėje. V.Adamkus yra išsaugojęs krikštynų proga padovanotą sidabrinį kryželį.
"Geležinis vilkas" sukurtas, pritariant Prezidentui, o likviduotas po to, kai A.Smetona nesugebėjo perimti vadovavimo šiai organizacijai iš A.Voldemarui ištikimų asmenų.
Kai A.Smetona pajuto, kad vis didinantis savo įtaką užsienyje ir Lietuvoje A.Voldemaras jį stelbia, siekė įvairiais būdais jo atsikratyti. Tuo tarpu pats A.Voldemaras, atrodo, pervertino savo įtaką šalies gyvenime.
A.Voldemaro žmona – prancūzė Matilda Delahay. Tai buvusi jo kolegos universitete, teisininko Aleksandro Jaščenkos žmona.
