A.Šleževičius: valdžia kelia nuostabą
2009-10-31
Stasys Gudavičius
Ekspremjeras Adolfas Šleževičius negaili kritikos dabartinei Andriaus Kubiliaus vadovaujamai Vyriausybei. Pasak į verslą panirusio A.Šleževičiaus, valdžia padarė nemažai klaidų ir daugumos jų nė neketina taisyti.
– Kaip ekspremjeras ir verslininkas, ką galėtumėte pasakyti apie dabartinės valdžios veiksmus šiuo sunkmečiu? – paklausė dienraštis A.Šleževičiaus.
– Visada iš šalies geriau matyti, lengviau vertinti. Kita vertus, atsakomybė ne ta. Būdamas valdžioje galbūt viską kitaip vertintum, galbūt kitaip suprastum tam tikrų veiksmų būtinumą. Bet kai kurie sprendimai akivaizdžiai klaidingi ir tikrai kelia nuostabą. Nedaryčiau jų dabartinio sunkmečio sąlygomis, jeigu tektų atsakomybė už valstybės valdymą.
Pavyzdžiui, akcizų didinimas nuvedė visai ne ta kryptimi. Valdžia užtruko labai ilgai, kad bent iš dalies suprastų padarytą klaidą – tik po aštuonių mėnesių vėl sumažintas dyzelino akcizas. Bet jau prarasti šimtai milijonų. Arba būsto renovacijos programa. Ji keistai ilgai ir sunkiai skinasi kelią į realizaciją. Keista ir dėl Vyriausybės politikos infrastruktūros klausimais, pavyzdžiui, kelių tiesimo. Visuomet sunkmečiu perspektyvu ir ekonomikai naudinga priimti su infrastruktūra susijusius sprendimus. Tačiau tai nedaroma. Nenaudingas ekonomikai buvo ir pridėtinės vertės mokesčio pakėlimas, lengvatų kai kurioms sritims panaikinimas.
Kitąkart atrodo, jog valdžia sprendimus priima tik buhalteriškai arba mechaniškai skaitliukais suskaičiavusi, kad padidinusi mokestį gaus papildomų pinigų. Bet natūralu, kad besitraukiančios ekonomikos sąlygomis jų neatsiranda, ir tenka vėl didinti mokesčius arba brangiai skolintis.
– Vykdome teisingą skolinimosi politiką?
– Nelabai suprantu tokios politikos, kai atsisakome palyginti pigiai pasiskolinti iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF). Nesutikčiau, kad pasinaudojimas tokia galimybe galėtų būti vadinama žeminimusi ar net impotencija.
Kai vadovavau Vyriausybei, buvome sudarę trejų metų memorandumą su TVF ir tai leido mums gauti labai palankius kreditus valstybės ekonomikai kelti ant kojų. TVF yra kaip garantas, pasakantis, kad valstybėje vykstantys ekonominiai procesai ar reiškiniai yra pozityvūs ir palaikytini. Tuomet pinga išteklių skolinimasis ne tik iš šio fondo, bet ir iš kitų rezervų.
Tiesa, TVF kelia gana griežtus reikalavimus. Bet pasirinkimo nėra – arba nevykusi ekonominė politika be TVF, arba su tikra ir griežta jo priežiūra. Pasirinkčiau antrą kelią.
– Tikite, kad kitąmet pradėsime ropštis iš duobės?
– Duok, Dieve. Jungtinėse Valstijose ir Vakarų Europoje jau matomi teigiami poslinkiai. Jie turėtų ateiti ir iki mūsų. Tikėkimės, kad tai įvyks kitais metais, jeigu pasaulis vėl nekris į antrą krizės duobę. Bet tikrai kur kas lengviau šį sunkmetį išgyventume, jeigu būtų vykdoma protingesnė valdžios politika.
– Kaip jūs susijęs su pastaruoju metu paskelbtu prieštaringai vertinamu naujos pieno perdirbimo gamyklos projektu?
– Esu to projekto konsultantas, bet ne įgyvendintojas ar vykdytojas. Tiesiog vienas kooperatyvas pakvietė pakonsultuoti pieno technologijų pritaikymo srityje.
Turiu pakonsultuoti kooperatyvus, susimetančius steigti naujos pieno perdirbimo įmonės, dėl tokios įmonės perspektyvumo, dėl technologijų, kokias joje galima būtų įdiegti ir naudoti.
– Ar jau galutinai nuspręsta, kad projektas tikrai bus įgyvendinamas?
– Man dar sunku spręsti, ar tikrai taip atsitiks. Tai dar priklauso nuo daugelio veiksnių. Bet mes matome aiškią tokios įmonės perspektyvą.
– Viskas priklausys nuo ES pinigų – bus jų ar nebus šios įmonės statybai ir veiklos pradžiai?
– Ne tik tai. ES turi šių metų pabaigoje arba kitų pradžioje pasakyti, ar duos pinigų šiam projektui.
Bet netgi jeigu nebus ES pinigų, manau, kad kooperatyvai pasirengę patys investuoti savo lėšas ir statyti tą įmonę, nes atsiperkamumas labai geras. Jau senokai tarp ūkininkų – pieno gamintojų – sklando idėja steigti savo perdirbimo bendrovę, tik niekada ji nebuvo tokia konsoliduota kaip dabar. Mat ūkininkai labai įsprausti į kampą, nes Lietuvoje – žemiausios supirkimo kainos visoje Europoje.
– Bet juk kainas reguliuoja rinka. Naujoji įmonė irgi turės atsižvelgti į rinką, kaip ir dabartiniai pieno supirkėjai.
– Tai tiesa, kainas reguliuoja rinka. Tačiau rinkos dalyviai gali sumokėti už pieną tiek, kiek gauna pajamų iš to proceso. Jeigu technologijos atsilikusios, jeigu gamybos sąnaudos santykinai labai didelės, jeigu perdirbti tonai pieno mes naudojame dešimt ir daugiau kartų darbo nei ES pieninėse, vadinasi, tikrai yra kur mažinti sąnaudas ir savikainą, taigi daugiau lėšų palikti pieno gamintojams. Jie iki šiol neturėjo jokios alternatyvos. Bet dabar tokios alternatyvos po truputį atsiranda.
– Ar tas projektas nesužlugdys kitų pieno perdirbimo įmonių?
– Jos bus priverstos pasitempti. Kodėl dabar kalbama apie kitų pieno perdirbimo įmonių darbuotojų likimus, bet nekalbama apie kasmet vis sparčiau žlungančius pieno gamintojus, žemdirbius, ūkininkus? Juk kasmet 5–7 proc. Lietuvoje mažėja karvių. Atitinkamai mažėja ir ūkininkų. Šis procesas kur kas spartesnis, nei pieno perdirbimo įmonių darbuotojų ar jų algų mažėjimas.
– Kur Lietuvoje galėtų būti ta nauja įmonė?
– Dar nėra taip toli nueita tuo klausimu. Kitąmet galėtų būti apsispręsta dėl konkrečios vietos. Manau, kur nors Lietuvos viduryje – aplink Kauną, Kėdainius, Panevėžį.
– Valdžia kaip nors dalyvauja šiame projekte?
– Įsivaizduoju, kad pirmiausia nuo valdžios pozicijos ir politinės valios priklauso to projekto likimas. Matau, jog šiandien valdžia demonstruoja labai stiprią politinę valią ir visaip remia šį projektą. Bus lengvatinių kreditų, suteiktų šiai įmonei, už kuriuos iš dalies turėtų būti sumokėta ES ir Lietuvos valstybės pinigais.
– Nesibaiminate, jog valdžia nusisuks nuo jūsų konsultuojamo projekto išgirdusi, kad smarkiai kritikuojate jos vykdomą politiką?
– Nemanau, kad ką nors piktai pasakiau. Tiesiog su palinkėjimais pasakiau – juk visiems mums būtų smagiau, jeigu šalis kiltų kuo greičiau.
Gal mano požiūris į kai kurių ekonominių problemų sprendimą ir yra kitoks, nei valdžios. Bet jeigu valdžia tokius teiginius sietų su galimu projekto rėmimu ar nerėmimu, būtų tikrai pademonstruotas ne tas lygis.
Premjero pareigų neteko po skandalo
Adolfas Šleževičius gimė 1948 m. vasario 2 d.
1983–1989 m. buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto agropramoninio komplekso skyriaus vedėjo pavaduotojas; 1989–1990 m. žemės ūkio ministro pirmasis pavaduotojas; 1991–1993 m. Lietuvos ir Norvegijos bendros įmonės "C.-Olsen-Baltic" prezidentas.
Po to, kai Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo SSKP ir pakeitė pavadinimą, tapo Lietuvos demokratinės darbo partijos nariu.
1993 m. kovo 10 d. ministro pirmininko poste pakeitė Bronislovą Lubį. 1995 m. gruodį Lietuvos banko valdyba paskelbė, kad stabdo Lietuvos akcinio inovacinio banko veiklą. Po kelių savaičių paaiškėjo, kad likus dienai iki bankroto A.Šleževičius iš šio banko atsiėmė terminuotąjį indėlį. Įtarta, kad jis galėjo pasinaudoti tarnybine padėtimi. Jis indėlį grąžino į banką, bet pasitikėjimo neatgavo.
Prezidentas Algirdas Brazauskas pareikalavo, kad premjeras atsistatydintų, tačiau A.Šleževičius nesutiko. Tuomet valstybės vadovas savo dekretu pasiūlė Seimui atleisti ministrą pirmininką. Seimo dauguma tam pritarė. 1996 m. vasario 8 d. A.Šleževičius atleistas iš premjero pareigų.
Pasitraukęs iš politikos A.Šleževičius užsiėmė verslo konsultavimu, technologijų prekyba, kelerius metus dirbo Rusijoje. Šiuo metu 61 metų ekspremjeras – tarptautinių verslo ryšių bendrovės "TVRG" vadovas. Nepartinis.
