Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Žvilgsnis
2005-12-14
Violeta VILKAUSKAITĖ
Europarlamentarai šiandien Europos Parlamento plenarinėje sesijoje Strasbūre turi balsuoti už pasiūlymą kaupti duomenis apie elektroninių ryšių seansus, taip siekiant pažaboti terorizmą bei organizuotus nusikaltimus.
Ketinama įteisinti duomenų saugojimo direktyvą, pagal kurią bus kaupiami duomenys apie absoliučiai visus bendrijos gyventojus, nepriklausomai, ar konkretus žmogus yra kuo nors nusikaltęs, pažeidęs įstatymus ir pan. Specialiosios tarnybos turėtų teisę žinoti, kada ir kam jūs siunčiate telefonu SMS žinutes, kam skambinate, kam rašote e-laiškus. Labiausiai nuo terorizmo nukentėjusios šalys - Ispanija, Anglija - netgi siūlo leisti klausytis absoliučiai visų žmonių telefono pokalbių ir juos įrašinėti. Žodžiu, "ausys" mus lydėtų kiekviename žingsnyje.
Žinoma, galima juokauti, kad šitokios Europos Parlamento direktyvos pakels gyventojų moralę: juk nedaug kas išdrįs siuntinėti slaptas žinutes, žinodamas, kad jos gali būti bet kada perskaitytos. Ar kalbėti telefonu, kai pokalbyje "dalyvauja" trečias asmuo. Juokauti galima, bet iš tiesų tai tikrų tikriausias ir grubiausias žmogaus teisių pažeidimas. Keista, kad Europos Sąjunga, kurios šventa karve visada buvo žmogaus teisės, dabar eskaluoja tokią temą ir audrina viso žemyno gyventojus. Žmonės rašo Europos Parlamentui laiškus, kuriuose piktinasi ketinimais pažeisti jų privatumą.
Tokios Europos Parlamento direktyvos yra būtinos ir Lietuvai, kaip ir visoms kitoms narėms. Sunku apskritai kalbėti apie tokią keistą idėją, bet dar sunkiau įsivaizduoti jos praktinį įgyvendinimą. Kiek reikėtų pajėgų - specialiųjų tarnybų, operatyvinių darbuotojų, kad tokia informacija būtų renkama, jau nekalbant apie jos apdorojimą. Kiek reikia technikos, kuri kainuoja anaiptol ne centus? Ir kieno sąskaita (aišku, gyventojų) tokios idėjos būtų įgyvendintos? Tiesa, kalbama, kad tokios informacijos kaupėjais būtų interneto bei telefono paslaugų operatoriai, tačiau jie bazėms įdiegti paramą gautų iš valstybės, t.y. vėlgi iš mūsų visų.
Suprantamas šalių, kurios patyrė teroristų išpuolius, noras bet kokia kaina to ateityje išvengti. Ar pati patikimiausia prevencija - globalinis sekimas? Tačiau kažin ar pati geriausia priemonė - panaikinti kiekvieno piliečio privatumą. Vadovaujantis tokia logika, galima sumąstyti dar keistesnės prevencijos. Tarkim, Lietuvoje labai vagiami automobiliai. Tai kodėl neapribojus jų naudojimą? Arba kodėl prieš sėdant į automobilį nepranešus apie tai operatyvininkams ar bent neužsiregistravus policijoje, nurodant konkretų judėjimo maršrutą? Suprantama, kad vagysčių sumažėtų, tačiau ar tai tikrai logiškas būdas jas sumažinti?
Įdomu, kodėl, svarstant tokias idėjas, niekam nekyla mintis apie informacijos nutekėjimą. Ypač labiausiai korumpuotose šalyse, į kurių sąrašą yra vis dar įtraukiama ir Lietuva - juk informacija dažniausiai nutekinama už pinigus. Atsivertų toks nelegalių pajamų šaltinis, apie kurį kol kas operatyvininkai net nesapnavo. Juodasis biznis visiškai sukiršintų ir taip jau skandalais nuolat garsėjančią Lietuvą.
Reikia įsivaizduoti, kas dėtųsi prieš rinkimus. Jau dabar partijos viena kitą šnipinėja ir renka narius kompromituojančią medžiagą. O tuomet ji būtų tiesiog ranka pasiekiama, nereikėtų per daug ir vargti. Žinoma, galima naiviai tikėti, kad tokia surinkta informacija būtų griežtai saugoma ir be reikalo nenaudojama. Tarsi ir dabar nenuteka neleistina informacija, tarkim, iš ikiteisiminių tyrimų medžiagos, ar kokie kiti slapti duomenys.
Manėme, kad įsijungėme į tikrai demokratinę Europos šalių bendriją. Pradžioje joje pernelyg puoselėjamas požiūris į žmogaus teises net erzino savo demokratiškumu. Sakėme, kad dar nepriaugome iki tokio lygio. Tačiau, sutikit, ir nesame tokio lygio, kad nesuprastume savo teisių į privatumą. Bet ar galime ką pakeisti, kai kiti diktuoja demokratijos madas?
