Žvilgsnis

Lietuviai - rašytojų tauta. Dar neseniai vaitoję nuo “poetų” gausos ir tonomis skaičiavę grafomanų už savo lėšas išleistus sielos virpesius, jau greit patirsime marginalų memuaristikos potvynį.

Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetu vadinamas Henrikas Daktaras, nelegaliai išleidęs neva autobiografinę knygą “Išlikti žmogumi”, suvedė sąskaitas su už grotų jį pasodinusiais pareigūnais. Negana to, artimiausiu metu jis žada knygos tęsinį “Melo dvasia”. Nežinia, kokio žanro rašliavą padovanos skandalingasis Seimo narys Vytautas Šustauskas bei tarpininke tarp nusikalstamų struktūrų ir valdžios atstovų vadinama Renata Smailytė, jau prabilę apie ketinimus taip pat išleisti knygas.

Pažaidimas rašytoju Henytei kainavo 6 tūkstančius litų, už kuriuos “asmeniniai užrašai” išvydo dienos šviesą 400 egzempliorių tiražu. Tiesa, tik spėlioti galima, kiek dar kainavo sandėris su leidėjais, pasiryžusiais pažeisti Visuomenės informavimo įstatymą ir išleisti knygą be Lietuvos standarto nustatytų knygos leidybinių duomenų.

Anoniminiams leidėjams galioja vis populiarėjanti Lietuvoje taisyklė, kad pinigai nekvepia. Taigi ir išleisti galima bet ką, juolab kad pats autorius atliko namų darbą: pasikonsultavo su teisininkais, kad viešas šios knygos neplatinimas neužtrauks atsakomybės už pareigūnų šmeižtą. Dievagojimasis, kad 400 egzempliorių bus skirti tik šeimos nariams, artimiesiems, draugams, mažai tikėtinas, nebent turint minty plačią nusikalstamo pasaulio šeimą...

Tačiau smalsūs tautiečiai jau godžiai vienas kito klausinėja, kur galima būtų gauti paskaityti H.Daktaro knygą. Teiraujamasi netgi mūsų laikraščio, nė nerašiusio apie šią Henytės veiklą, redakcijoje. Ar tik negrįš laikai, kai atšviestų knygos puslapių sąsiuvinis keliaus iš rankų į rankas? Juk už skaitymą tikrai nenubaus, turint minty, kad ne taip jau lengva nubausti net už leidybą. Nėra lengvai sustabdoma ir paniekos bei šmeižto lavina, nes tik patys atkakliausieji ryžtasi ilgam teisinių procedūrų maratonui, kad apgintų savo gerą vardą.

Gal dėl to ir netrūksta uolių talkininkų, padedančių “žodžiui tapti kūnu”. H.Daktaras savo knygos rankraštį per šešerius metus pagimdė Vilniaus kolonijoje, o paskui atsirado “vienas žmogus”, kuris suredagavo, ištaisė klaidas, sutvarkė stilių. Sunkiau, ko gero, bus V.Šustausko opusų redaktoriui. Nereikia nė būti mačiusiam V.Šustausko rankraščių, kad įsivaizduotum, kokiu pasąmonės srautu tekėtų šio skandalisto mintys. Užtenka paskaityti pastarosiomis dienomis paskelbtus V.Šustausko pokalbių telefonu įrašus. Tikrai ne pasakotojo talentu bus stipri būsimoji knyga, o, kaip ir galima tikėtis, nauja paplavų porcija.

Demokratinėje visuomenėje erdvu tokiems kūrėjams, kurie nėra labai atidžiame priežiūros taikinyje kaip žiniasklaidos atstovai. Laikraščiams iškeltos civilinės bylos dėl įžeistos garbės ir orumo jau tapo teisėjų darbo kasdienybe. Keista, kad toks demokratijos saugiklis neveikia, kai reikia apsiginti neva kūryba tituluojamų knygų aukoms. Jei net H.Daktaro knygoje iškoneveiktas Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vadovas A.Kliunka atlaidžiai reaguoja į jam mestus “rašytojo” šešėlius, kaip pakilti į kovą gerokai mažiau juridiškai raštingiems žmonėms?

Sunku patikėti, kad daugiau darbo teisėjams duos analogiškų knygų herojai, nes, pasiryžus startuoti teisminių ginčų maratone, reikia apsišarvuoti geležine kantrybe ir storoka pinigine. Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas V.Mačiulis, kad išsivaduotų iš buvusios “Europos” leidėjų organizuotos šmeižto kampanijos, perėjo tokius kryžiaus kelius teismuose, kad nė didžiausiam priešui nelinkėtų. Po to, ką teko išgyventi, mažai jėgų lieka džiaugtis tuo, kad šmeižikai buvo nubausti.

Tad ko neaštrinti plunksnos ir nesuvedinėti sąskaitų su tikrais ar įsivaizduojamais priešais? Net jei kokiam narsuoliui ir pavyktų įrodyti tikrovės neatitinkančius faktus knygoje, prie jos juk nepridėsi po kelerių metų prierašo, kad “tokią ir tokią eilutę reiktų skaityti taip ir taip”. O atvejų, kad tiražas būtų sunaikintas, - gal koks vienas.