Visą gyvenimą atidavęs darbui spaudoje rašytojas Laimonas Inis pastarąjį dešimtmetį atsidėjo literatūrinei kūrybai  

Penkios knygos apie Kauną, jo istoriją ir kauniečius - “Naktis su Mefistofeliu”, “Esu pats sau paslaptis”, “Hamletas baltomis pirštinėmis”, “Esu toks, koks esu”, “Gyvenimas kaip paukščio skrydis”, knyga apie užsieniečius mokslininkus ir menininkus, dirbusius Lietuvoje nuo XIV a. iki XX a. vidurio, “Septynių demonų išvarymo diena” - Laimono Inio kūrybos pastarojo dešimtmečio vaisiai. “Aš visą gyvenimą buvau žurnalistikoje. Tik 1990 metais tapau laisvas nuo etatinių šios profesijos pareigų, tačiau jos neišsižadėjau”, - sako jis.  

Redaktoriaus duona - su pluta  

Aštuoniolika metų - nuo 1972 iki 1990-ųjų - išdirbęs “Nemuno” žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi, rašytojas ir žurnalistas prisipažįsta, kad atsimenant netolimą praeitį dabar jau darosi net sunku patikėti, jog sovietmečiu cenzūra kabinėjosi dėl tokių niekniekių, išpūsdama juos iki grėsmių. Redaktorių seminaruose Maskvoje baisėtasi “Nemune” spausdinamomis apnuogintų moterų fotografijomis. Laimonas Inis pasakoja, kaip viename iš jų, pamatęs, kad Sąjungoje leidžiamų literatūrinių žurnalų stende nėra “Nemuno”, ten padėjo saviškį leidinį. Tačiau, pasirodo, jo trūko neatsitiktinai: po pusvalandžio tribūnoje prelegentas mojavo atverstu “Nemunu” ir inkvizitoriaus tonu griaudėjo dėl pusnuogių gražuolių nuotraukų.

Jau “perestroikos” laikais kilo skandalas dėl “Nemune” išspausdinto kritinio straipsnio apie Joniškio rajono problemas. “Tenykštė valdžia pasiskundė Komunistų partijos Centro Komitetui. LKP CK sekretorius Lionginas Šepetys man pasakė: “Svarstysime “Nemuną” sekretoriato posėdyje, tave bausime”. Kelias valandas prasitrynęs už durų, pagaliau buvau pakviestas į aukščiausių partijos šulų posėdį, kuriame svarstytos ir kitų “nuodėmės”. Neigiamai buvo įvertinti rašytojos Halinos Korsakienės memuarai, kuriuose ji prasitaria turėjusi tarnaitę: kur tai matyta, idėjinio komunisto, trečiafrontininko Kosto Korsako šeima samdė tarnus. Užkliuvo menkinantis žodis “ruseliai” Mykolo Karčiausko kūrinyje. Tame plačiame fone kiek priblėso “Nemuno” kaltė - apie ją buvo išsitarta pora sakinių, o man paskirta nuobauda vadinosi “nurodyti redaktoriui”, - prisimena Laimonas Inis.

Iš “absurdų skrynelės” - ir istorija su režisieriaus Gyčio Padegimo nuotrauka. Jis buvo nufotografuotas skubantis Geležinkelio stotyje, vėjo draikomais ilgais plaukais. Komjaunimo CK šioje Romualdo Rakausko nuotraukoje įžiūrėjo pasityčiojimą iš tarybinio menininko, nors pats G.Padegimas ja buvo patenkintas. 

Apie Kauną ir kauniečius  

Sukauptą žurnalistinę patirtį Laimonas Inis vadina didele talkininke literatūrinėje kūryboje. Dirbant spaudoje užsimezgė pažintys su įdomiais žmonėmis, išlavėjo sugebėjimas ieškoti retų faktų, įvykių, jų liudininkų.

“Knygų esu prirašęs nemenką krūvą, tačiau pats labiausiai vertinu išleistas per pastarąjį dešimtmetį. Jose norėjau faktus išplėtoti į impresijas, noveles, dokumentinę prozą. Man įdomu paimti faktą, atsispirti nuo jo ir improvizuoti. Kuo labiau laike nutolęs tas faktas, tuo geriau. Kitaip įsijungia ir vidinis cenzorius, ypač rašant apie garsų žmogų, kurio artimieji tebėra tarp mūsų. Paprastai giminės nori matyti ne gyvą asmenybės paveikslą, o nušlifuotą paminklo bronzą”, - prasitaria rašytojas.

Pasakodamas, kaip gimė jo novelių knyga “Hamletas baltomis pirštinėmis” apie prieškario Kauno menininkus ir jų bohemiškus nutikimus, Laimonas Inis sako naudojęsis ne tik kitų autorių memuaruose užfiksuotomis istorijomis: “Į Kauną iš Žemaitijos aš persikėliau 1972-aisiais, kai ėmiau redaktoriauti “Nemune”. Man teko laimė susipažinti ir bendrauti su žmonėmis, kurie patys prieškariu buvo laikinosios sostinės kultūros gyvenimo aktyvūs dalyviai: poetu ir vertėju Vaclovu Šiugždiniu, dailininku Kaziu Šimoniu, skulptoriumi Robertu Antiniu (tėvu), kompozitoriumi Viktoru Kuprevičiumi. Daugybę žinių apie tą metą turėjo rašytojas Raimundas Samulevičius, nors buvo gerokai jaunesnis. Jų pasakotus nutikimus irgi įpyniau į savo dokumentinę prozą”.

Į šiemet išleistą Laimono Inio knygą “Gyvenimas - kaip paukščio skrydis” sudėti pasakojimai apie žinomus kauniečius: mokslininkus, menininkus, verslininkus, politikus, žurnalistus. “Šia knyga grąžinu skolą daugeliui senų pažįstamų, kurių nespėjau aprašyti dirbdamas “Nemune”. Tarp jų - šokėjai Jūratė ir Česlovas Norvaišos, mokslininkas Romualdas Baltrušis ir jo žmona Irena Hurčinaitė, vengrų bajorų, atsikėlusių į Lietuvą su karaliumi Steponu Batoru, palikuonė. O rašydamas apie Kauno lėlių teatro įkūrėją režisierių Stasį Ratkevičių dirstelėjau į trijų dešimtmečių senumo savo interviu su juo. Pasirodo, kai kurios aktualijos nesensta...” - pastebi knygos autorius.

Impresijų rinkinys “Naktis su Mefistofeliu” primena Kauno ir jo apylinkių istoriją, seka apie miestą sakmes ir legendas, kurių, rašytojo pastebėjimu, išlikę nedaug. Jas autorius papildė savo fantazija, interpretacijomis. Šią knygą jis pats vertina labiausiai.  

Lavino profesinę “uoslꔠ 

“Net nemaniau, kad Kauno muziejuose yra tiek lobių, apie kuriuos nė patys muziejininkai nenumano. Užtikęs žinių apie Fiodoro Šaliapino ir Kipro Petrausko susirašinėjimą, ėmiau ieškoti tų laiškų. Pasirodo, jie yra K. ir M.Petrauskų muziejaus fonduose. Esu aptikęs ir prieškario muzikos “fano” Felikso Karazijos savotišką dienoraštį, kuriame jis kruopščiai ir išsamiai registravo visus Kauno muzikinio gyvenimo faktus”, - kalba rašytojas.

Pripažindamas, kad literatūrinei kūrybai kartais kliudo į kraują įsiėdęs spaudos štampas, Laimonas Inis sako negalįs išsižadėti savo žurnalistinės praeities. Pasak jo, žurnalistika suvedė su įdomiais žmonėmis, mokė dirbti su faktais ir šaltiniais, lavino sugebėjimą aptikti gyvenimo perliukus, kurie neįgudusiam žvilgsniui gali pasirodyti tik pilki, neverti dėmesio akmenėliai.