Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Žaliojo vicemero idealus nublukino lemtis ir laikas
2006-05-27
Žilvinė PETRAUSKAITĖ
Praėjus 15 metų po kadaise populiaraus judėjimo lyderio Sauliaus Griciaus žūties, ryškią asmenybę teprisimena bendražygiai, o ekologinės idėjos visuomenėje - nemadingos
Žaliųjų lyderis, Kauno miesto vicemeras Saulius Gricius, jau penkiolika metų šypsosi tik iš nuotraukų, kalba ar groja gitara tik filmuotoje kronikoje. 1991 m. gegužės 19-osios rytą S.Gricius rastas negyvas po savo buto langais Neries krantinėje. Tuomet visai Lietuvai žinomo žmogaus bendraminčių karta - dar gausi, įvairi ir pilna jėgų. Tačiau jau ne idealistinei kovai už žaliąją Lietuvą.
Nuotraukos pažadino emocijas
Minint žaliųjų judėjimo sielos S.Griciaus išėjimo Anapilin 15-ąsias metines, Mėsos kombinato teritorijoje įsikūręs baras “Potiomkinas”, priklausantis verslininku tapusiam žaliųjų judėjimo atstovui, buvo pilnas žmonių. Buvo matyti, kad susirinkusieji vieni kitus labai gerai pažįsta.
“Kas jie - draugai, bendražygiai ar tiesiog esami ir buvę “Atgajos” bendrijos nariai?” - paklausiau Sauliaus Pikšrio, vieno S.Griciaus atminimo vakarėlio iniciatorių. “Pati žinai, kaip būna jaunystėje - susipina draugystė, bendros idėjos ir kova už jas, - atsakė šis. - Su vienais iš čia esančių žmonių lig šiol kas savaitgalį išsirengiame į turistinius žygius, su kitais bendraujame rečiau”.
Netrukus pakilęs į sceną “Atgajos” bendrijos pirmininkas S.Pikšrys tarsi reziumavo Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu šlovingos žaliųjų organizacijos dabartį: “Matau seniai matytus veidus. Linas (Vainius - kitas “Atgajos” lyderis - Ž.P. past.) šiandien pabumbėjo, kad “Atgaja” dabar susirenka tik prisiminti senus laikus. Ką darysi, gyvenimas keičiasi ir diktuoja savo. Gal jau ir nebeaktualu tai, kas buvo Sauliaus Griciaus laikais. O šiandien ekspromtu sukvietėme jus į vakarėlį be išankstinio scenarijaus. Prisiminti Saulių, kiekvieno mūsų smegenyse įbrėžusio gilią vagą”.
Didžiuliame ekrane viena kitą keitė nuotraukos. Dominavo S.Griciaus portretai, daryti įvairių žaliųjų žygių, akcijų, mitingų metu. Minios žmonių, pakili nuotaika, jaudulys. Šios kadaise patirtos emocijos, žiūrint nuotraukas, vėl atgijo.
Būtų “kietas” gamtosaugininkas
“Sugrįžo prisiminimai, - baigęs žiūrėti nuotraukas prisipažino Vytautas Gricius, Sauliaus tėvas. - Šis vakaras man primena lemtingąjį 1991-ųjų vakarą. Tada, kaip ir šiandien, remontavau jachtą, grįžęs namo žiūrėjau kažkokį TV filmą, anksti ryte teko keltis pažadintam baisios žinios”.
Po sūnaus žūties V.Gricius toliau dirbo Vidaus vandens kelių direkcijoje. “Dabar jau treji metai pensijoje ir vis vien laiko neturiu, - nusijuokė vyras. - Plaukioju jachta, dirbu vienoje bendrovėje, valančioje vandens telkinius”.
V.Griciaus nuomone, jei prieš 15 metų Kauno vicemero pareigas ėjęs jo sūnus nebūtų padėjęs taško savo žemiškoje biografijoje, dabar politiku vis vien nebūtų. “Jau tada jo neįkalbėjo tapti ministru. Saulius atsisakė ir dalyvauti rinkimuose į Seimą. Sutiko dirbti tik Kaune. Dabar nei Kaunas, nei Lietuva Sauliaus neprisimena, o juk jis buvo pirmasis V.Adamkaus premijos laureatas”, - primirštus faktus vardijo V.Gricius.
Pirmojoje po nepriklausomybės atkūrimo Kauno miesto valdyboje, daugelio paskui vadintoje idealistų, romantikų valdžia, S.Gricius kuravo labai daug sričių: sveikatos, aplinkos apsaugą, visą miesto ūkį. Geras S.Griciaus draugas S.Pikšrys nemano, kad politikoje Saulius būtų užstrigęs ilgam. Dabar, ko gero, būtų gamtosaugininkas. Kietas”, - paskutinį žodį pabrėžė S.Pikšrys.
Paskutinės darbo dienos tarsi nebuvo
Vicemero S.Griciaus sekretore dirbusi Giedrė Aleksandravičiūtė nepamena paskutinės Sauliaus darbo dienos, nes jos tarsi ir nebuvo. Iki S.Griciaus mirties likus 10 dienų, įvyko Tarybos posėdis, kuriame beveik visų skyrių darbas buvo įvertintas nepatenkinamai. Valdyba in corpore po metų darbo atsistatydino.
Tą dieną galima būtų laikyti paskutine žaliojo vicemero darbo diena, tačiau G.Aleksandravičiūtė pasakojo, kad S.Gricius gerokai anksčiau ėmė nesirodyti darbe, praleidinėti posėdžius. Idealistiniai siekiai susidūrė su vis dar sovietine valdžios mašinerija? “Nuotaikos buvo baisios, visi Valdyboje jautėme, kad netrukus kažkas turi įvykti”, - apie tiesiog ore tvyrojusią įtampą liudijo buvusi S.Griciaus sekretorė.
Tuometinis Kauno meras Vidmantas Adomonis tuomet sklandžiusioms nuotaikoms iš laiko atstumo rado logišką paaiškinimą: “Iš tikrųjų tada į valdžią atėjo idealistai, manantys, kad, nuvertus seną sovietinį vykdomąjį komitetą, o į postus pasodinus nepriklausomybės patriotus, miesto reikalai iš karto pasitaisys. O kai daugybė problemų akimirksniu nedingo, imta ieškoti kaltų. Prasidėjo galvų kapojimas. Per visą Lietuvą nuvilnijo merų atstatydinimo banga”.
Apie mirties priežastį spėliojo visaip
Spėlionės, kodėl S.Gricius - 28 metų gyvybingas vyras - pasitraukė iš gyvenimo, dabar jau nurimusios. Tačiau prieš keletą metų jų dar buvo girdėti. “Man paskyrimas į mero postą sukėlė šoką. Manau, kad jam, daug jaunesniam nei aš, turėjo būti dar sunkiau. Daugybė darbo, staigūs pasikeitimai (valdžios įgijimas, valdžios praradimas) galėjo lemti, kad S.Gricius pasitraukė”, - vieną anksčiau sklandžiusių versijų vėl priminė Kauno meru 1990-1991 m. dirbęs V.Adomonis, dabar dirbantis Aplinkos ministerijoje.
V.Adomonio pavaduotoju tuomet buvęs Henrikas Žukauskas, dabartinis Seimo narys, po S.Griciaus žūties užsiminė, kad ši savižudybė galėjo būti inscenizuota. “Aš neturiu faktų, bet, mano įsitikinimu, Saulius kažkam buvo neparankus ir jį pašalino. Kas? Maža kas, saugumas, KGB. Žaliasis vicemeras turėjo duomenų ateityje tapti politiniu lyderiu, jis jau tada buvo pakrikštytas lyderis, vadovavęs nemažai jėgai. Žiūrėkit, po S.Griciaus mirties ir “Atgajos” bendrija, ir žalieji sunyko. Sunaikintas lyderis - šaknis išrauta ir neatauga lig šiol”, - po keleto metų vėl savo nuomonę pakartojo H.Žukauskas.
Tiltas į gyvenimą
S.Griciaus našlė Angelė niekada netikėjo, kad jos vyras iš gyvenimo pasitraukė ne pats. “Kartais pagalvodavau, gal kas mane kaltina: buvau šalia, padariau ką ne taip. Nors pati nejaučiau, kad dėl manęs taip pasielgė”, - juodas savo mintis, jau tapusias praeitimi, prisiminė A.Gricienė.
Ar laikas iš tiesų išgydo visas žaizdas? “Žaizda dabar užsitraukusi, likusi kažkur kampe. Gyvenimas eina, nemažai laiko praėjo. Pasikeičiau ir aš, daugelį dalykų jau kitaip vertinu”, - buvo atvira A.Gricienė. Antrą kartą prieš 8 metus ištekėjusi, bet pavardės nepakeitusi moteris kartais nejučia lygina dabartį su praeitimi. “Aš auginau vaikus, o Saulius gyveno. Dabar pagalvočiau: gal eikime kur nors visi kartu. O tada nekilo mintis, kad Saulius neitų kur nors, jei aš negaliu kartu. Tada nejutau, kad esu tarsi šone. Dabar - pagalvočiau. Net antrojoje santuokoje gimusį Kristijoną auginau jau kitaip: labiau saugojau, globojau”, - tokį savo požiūrio į gyvenimą pasikeitimą A.Gricienė pavadino natūraliu, ateinančiu su amžiumi.
Asmeniniuose Angelės prisiminimuose S.Gricius likęs kaip tvirto būdo, puikų humoro jausmą turintis vyras, abejingas buičiai. “Namuose vinį įkaldavo diedukas - Sauliaus tėvas, - šypsodamasi prisiminė A.Gricienė. - Bet buitis nebuvo mums svarbi. Buvome jauni, kuprines ant pečių - ir išeidavome”.
A.Gricienė prisiminė, kad, po vyro netekties praėjus ketveriems metams, draugai pasakę: tavo akys vėl žiba, jau gali gyventi. Pati tai pajuto dar po metų.
Auga du tėčio mylėti “griciukai”
Kaune auga du tėčio labai mylėti “griciukai”. VDU trečiakursis, būsimasis politologas Gailius Gricius ir Kauno dailės gimnazijos abiturientė Laimutė Griciūtė. Pastaroji buvo ketverių, kai mirė S.Gricius. Laimutės atmintyje iškyla trys ryškiausi gyvenimo epizodai, kai kalbama apie tėtį.
“Ėjome į Dramos teatro spektaklį. Stabtelėjome Muzikinio teatro sodelyje, tėtis atsitūpė prieš mane ir kažką tarėmės”, - taip Laimutė papasakojo apie pirmąjį, paremtą labiau tėčio artumo pajautimu nei vaizdais. “Dar prisimenu, kaip mūsų senajame bute buvusioje Neries krantinėje tėtis valgė virtus lašinius su pomidoru. Pamaniau, na ir bjauru”, - tai pasakodama Laimutė juokiasi. Paskui surimtėjusi prisimena, kaip per Sausio įvykius Savivaldybės duris tėtis barikadavo smėlio maišais. “Buvau kartu su juo viduje, buvo neramu”, - žodžiais virsta praeities emocijos.
Angelės Gricienės žodžiais, Gailius savo būdu panašus į Saulių. Lengvai bendrauja su žmonėmis, turi panašų humoro jausmą, pirmame kurse buvo seniūnas, bet paskui šių pareigų atsisakė. “Ne ten buvau įlindęs, gal man dar per anksti”, - aiškino Gailius.
Ryškiausi Gailiaus pirmųjų šešerių metų, kol buvo gyvas tėtis, prisiminimai - iš žygių baidarėmis. “Visa jų “chebra” kartu keliaudavo. Ekspromtu kildavo “jūrų mūšiai”: taškydavome vandenį irklais, o mes su tėčiu viską darydavome kartu: statydavome palapinę, kurdavome laužą. Prisimenu, ypač mėgdavau skaldyti malkas. Nors kirvis tada už mane buvo didesnis”, - subtilia autoironija blyksteli Gailius ir čia pat priduria, kad dabar nei su “jų chebra”, nei su jų vaikais nebendrauja, tik - mama.
Gailiui - ne naujiena, kad jis - tėčio kopija. “Diedukas, su kuriuo dabar kartu negyvename, bet dažnai susitinkame, daug visko yra pripasakojęs. Jis lig šiol dažnai į mane kreipiasi ne Gailiau, o - Sauliau”, - pasakojo G.Gricius.
Galima sakyti, kad politika iš sūnaus atėmė tėvą, tačiau Gailius vėl brenda į tą pačią sritį - studijuoja politologiją. “Niekada apie tai nepagalvojau, tikrai. Bet dar nežinau, ar iš tiesų būsiu politologu. Gal pasuksiu į verslą”, - svarstė Gailius.
Buvo iki sielos gelmių žaliasis
S.Gricius buvo žmogus, paskui kurį į protesto žygius ėjo tūkstantinės minios. Tačiau tai nebuvo iš sakyklos prabilęs šventasis.
“Turėjo ypatingą, žodžiais neapibūdinamą humoro jausmą”, - šypsodamasi apie S.Gricių kalbėjo buvusi laikraščio “Žalioji Lietuva” redaktorė Daina Karlonaitė, dabar dirbanti Trakų rajono savivaldybėje. G.Aleksandravičiūtė pridūrė S.Gricių buvus iki sielos gelmių žaliuoju. “Kaip ypatingą civilizacijos šiukšlę juokdamasis visiems demonstruodavo kiaušinio pjaustyklę. Sakydavo: kiek metalo, plastmasės nereikalingai sunaudota įrankiui, kurį puikiai gali pakeisti peilis ir kuris po kokių penkių panaudojimų vis vien sugenda”, - pasakojo G.Aleksandravičiūtė.
“Jis išsiskyrė iš kitų - turėjo ne tik romantizmo, bet ir racionalumo”, - buvusį kolegą prisiminė H.Žukauskas.
“S.Gricius - ilgaplaukis vaikinukas storais akinių stiklais, beveik visuomet vilkėjęs megztinį. Gal tik keletą kartų mačiau jį kostiumuotą. Vienas kartas - kai buvo išrinkta vieta Kauno vandenvalos įmonei. Tai iš tikrųjų jam buvo šventė”, - tokį žaliojo vicemero portretą nupiešė V.Adomonis.
