Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Virtuozo tėvai žino publikos ovacijų skonį
2004-06-01
Daiva VALEVIČIENĖ
Smuikininko Vilhelmo Čepinskio tėvai gali didžiuotis sėkminga karjera, tačiau jie niekada neabejojo, kad sūnaus talentas - ypatingas
Kauno muzikinio teatro primadona Kristina Krukauskaitė ir šio teatro dirigentas Stanislovas Čepinskis neabejojo, kad jų sūnus - tikras brangakmenis, kurio šlifavimui negaila laiko ir pastangų.
Keturiolikmetį Vilhelmą priėmė į prestižinę Žiuljardo (Juilliard) muzikos mokyklą. Jo tėvas nesvyruodamas paliko dirigento postą Kauno muzikiniame teatre ir išlydėjo nepilnametį sūnų į JAV.
Mama liko namie laukti telefono skambučių. Keleri metai vienatvės ir jaudulio dėl pačių brangiausių žmonių nebuvo jai trumpi.
Iki tol visas jų gyvenimas sukosi Vilhelmo pamokų, kelionių, konkursų padiktuotu ritmu. Sūnus turėjo groti, o jie - pasistengti, kad jis turėtų sąlygas tobulėti, gražiai atrodytų scenoje ir pakaktų pinigų lėktuvo bilietams. Gabaus vaiko, oficialiai pripažinto vunderkindu, tėvams teko nemaža finansinė našta.
Popieriniai smuikai
Stanislovas Čepinskis pirmuosius smuikus savo sūnui Vilhelmui kirpdavo iš popieriaus. Berniukas nuo mažens domėjosi šiuo instrumentu, o tėvas, pats smuikininkas, net neįsivaizdavo, kad įmanoma paversti žaislu tikrą instrumentą.
S.Čepinskis iki šiol prisimena, kaip Vilhelmas, netyčia įsipurškęs chemikalų į akį, gulėjo lovoje apsidėliojęs smuikeliais. Jų namuose buvo daug kitų žaislų, kurių savo vienturčiui į muzikinį pasaulį pasinėrę ir daug laiko savo profesijai skiriantys tėvai negailėdavo.
Jiedu tikina pernelyg neskatinę berniuko mokytis muzikos, nors jis, būdamas tik dvejų metukų amžiaus, klausydamasis plokštelių jau mėgino diriguoti.
“Aš nesu girdėjusi jo balso, bet marti Indrė sakė, kad per jaunimo subuvimus Vilhelmas uždainuoja, visus nustebindamas galingu balsu. Stanislovas irgi turi gerą balsą, dainavo kaip profesionalas. Visa giminė labai daininga”, - pasakoja Kristina Čepinskienė, kadaise ketinusi laikinai padirbėti Kauno muzikiniame teatre.
Privilegijuotas balsas
Į Kauną atvykusi solistė Kristina Krukauskaitė buvo neabejotinai dosniai apdovanota balsu, scenine išvaizda, aktoriniais sugebėjimais, plastika. Vėliau jos sudainuota nebylės Katrinos partija operoje, pastatytoje pagal B.Brechto “Motušę Kuraž”, pelnė tikrą kritikos pagyrimų škvalą.
Žiūrovai į Muzikinį teatrą rašydavo laiškus, jei Kristinai spektaklyje būdavo skirtas ne pagrindinis vaidmuo. “Žmonės ne visad suprasdavo, kad vaidmeniui reikalingas būtent tas, o ne kitas balsas”, - šypsosi Kristina, per 23 savo karjeros metus atlikusi daug pagrindinių vaidmenų.
Iš Muzikinio teatro ji sako išėjusi prieš dešimt metų. “Dėl vaidmenų aš niekada niekam nesilanksčiau, nesižeminau. Dirbau sąžiningai, atiduodama visas jėgas, ir neidavau į sceną pakimusiu balsu. Baigiant Konservatoriją, mano specialybės dėstytojas pasakė, kad turint tokį balsą man nereikės lankstytis”, - išdidžiai atsilošia ponia Kristina.
“Ji turi itališko temperamento”, - patvirtina Stanislovas Čepinskis, kuriam žmonos balsas iškart padarė įspūdį. “Ji atėjo į Muzikinį teatrą iškart po studijų ir debiutavo D.Pučinio operoje “Madam Baterflai” Čio čio San partija. Studentei tai - didelis pasiekimas. Jos balsas, muzikalumas, nuoširdumas, švelnumas negalėjo likti nepastebėtas. Mūsų santykiai klostėsi tarsi savaime, tekėjo kaip upelis, ir vedybos buvo logiška to pasekmė”, - dėsto vyras, kuris iki pasirodant Kristinai jau ketverius metus dirbo Muzikiniame teatre.
“Aš atvažiavau į Kauną tik laikinai. Visi man pranašavo gražią operos solistės ateitį, tik tais metais, kai baigiau Konservatoriją, Operos ir baleto teatre nebuvo laisvų etatų. Mane išsiuntė į Kauną, kol atsiras vieta. Tačiau tuomet aš jau turėjau šeimą Kaune”, - šypteli ponia Kristina.
Tėtytė
Absoliučią muzikinę klausą turintis tėvas buvo reiklus mokytojas sūnui. Ponia Kristina prisipažįsta ne kartą mėginusi apginti savo vaiką - juk jis gerai groja, ko dar tėvas norįs iš mažo berniuko? “Kad deimantas taptu tikru brangakmeniu, jį reikia labai gerai nušlifuoti”, - patenkintas juokiasi šį pavasarį septyniasdešimtmetį atšventęs S.Čepinskis.
Vilhelmas Čepinskis, pasirenkantis savo programoms tik virtuozams įkandamus kūrinius, kartais paprašo tėčio neiti į jo koncertą. Jautri tėtytės ausis pagaus tą vienintelę klaidelę, kurios niekas kitas apskritai neišgirs. Nes išties sugrota bus labai gerai. Tačiau tėčiui niekad to nepakakdavo - groti reikia tobulai.
Stanislovo ir Vilhelmo Čepinskių santykiai visuomet buvo labai glaudūs. Jiedu daug laiko praleisdavo drauge - brandaus amžiaus vyras, nepažinęs savo tėvo, vieninteliam sūnui laiko negailėjo. Jiedu kiekvieną laisvą valandą važiuodavo į gamtą, drauge sportuodavo. Tik vėliau prie to prisidėjo ir kasdien po tris valandas trunkančios muzikos pamokos.
Groti daugiau nei tris valandas vaikystėje Vilhelmas griežtai atsisakydavo. “Daug kam atrodytų, kad tai mažai, bet mechanišku ir nuobodžiu kartojimu vaiką nuo muzikos tik atstumsi. O jis dar stebino savo imlumu: pagroji - jis iškart puikiai pakartoja. Jau pirmoje klasėje Vilhelmas griežė kaip aštuntokas. Niekada nekankinau jo muzika. Būdamas šešerių, kai mes tik pradėjome rimtai muzikuoti, jis užsižiūrėjo pro langą į slidinėjančius draugus ir padarė klaidą. Kai išreiškiau savo nepasitenkinimą, jis padėjo smuiką į šalį ir pareiškė: “Tėtyte, aš dar per mažas, mokysiuos, kai eisiu į mokyklą” ir savo nuomonės nebepakeitė”, - pasakoja tėvas, mokėjęs gerbti sūnaus apsisprendimą.
Vilhelmas apskritai buvo pratęs, kad su juo būtų skaitomasi.
Būdamas penkerių ir už kažką pabartas, jis pareiškė tėvams, kad jie nesibartų, nes kur kitą tokį, kaip jis, dar gautų.
Savamokslis su absoliučia klausa
Stanislovas Čepinskis, Rygos konservatorijoje baigęs garsiojo Karlo Briuknerio klasę, tapo smuikininku. Šio dėstytojo anūko Gidono Kremerio suburtame orkestre “Kremerata” dabar groja marti Indrė. “Ji labai gera smuikininkė, mano mokinė”, - ne tik sūnaus pasiekimais didžiuojasi ponas Stanislovas, jau ne vienerius metus dėstantis Vilniaus konservatorijos Kauno skyriuje.
Stanislovas dar studijų metais subūrė styginių kvartetą, su kuriuo grodavo tiesioginiuose radijo (tuomet dar nebuvo praktikuojami įrašai) koncertuose, grieždavo solo su Latvijos filharmonijos orkestru. Gastroliuodavo po visą tuometinės Tarybų Sąjungos teritoriją, pasitaikydavo, kad po koncertinio turo grįždavo tiesiai į egzaminų sesiją.
“Labai norėjau koncertuoti, bet ir užsidirbti privalėjau, nes mano mama Emilija buvo ligota”, - pasakoja vyriškis, kuris savo tėvą pažino tik iš nuotraukų. Jis mirė, kai Stanislovas buvo šešių mėnesių kūdikis.
Mama jį lydėjo visur - kai studijavo Rygoje, išvažiavo dirbti į Liepoją, kur atsirado proga išmėginti dirigento darbą, ir į Kauną, kur jį pasikvietė.
Galima tik spėlioti, kas būtų buvę, jei Stanislovas būtų pradėjęs domėtis muzika nuo ankstyvos vaikystės. Rimčiau smuikuoti jis tepradėjo penkiolikos metų. “Gavau dovanų smuiką ir ėmiau groti, buvau tikras savamokslis”, - sako S.Čepinskis.
Muzikiniai namai
Klaidinga nata priversdavo susiraukti ne tik visus tris šeimos narius, bet ir sunerimti dogę Džeirą. Vilhelmo grojimą ji atskirdavo nuo visų kitų - išgirdusi jo koncerto įrašą per televiziją, puldavo jo ieškoti namuose. Vilhelmas jau nuo vienuolikos metų koncertuodavo užsienyje, dažnai jį lydėdavo tėvas, o mamai teko laukti ir nerimauti. “Iki šiol bijau skrydžių lėktuvu, visuomet prašau, kad laimingai pasiekę kelionės tikslą man paskambintų. Po koncerto - taip pat”, - prisipažįsta moteris, per visą savo karjerą prieš išeidama į sceną jautusi jaudulį.
“Teatre dainuodavau sudėtingiausias partijas, o namie man tekdavo daugybė buities darbų - vien prižiūrėti koncertinę dviejų vyrų aprangą yra didelis darbas. Būdavo, lyginu ir lyginu jiems baltus marškinius”, - pasakoja Kristina Čepinskienė.
Stanislovas Čepinskis prisimena, kaip kartą užsienyje viešbutyje pamiršo Vilhelmo scenos drabužius. Apsižiūrėjo tuomet, kai nebebuvo laiko sugrįžti jų pasiimti. Teko skubiai surankioti iš aplinkinių: iš vieno tamsų švarką, iš kito - batus. Tačiau muzika, kurią Vilhelmas išgaudavo iš fabrikinės gamybos smuiko, buvo neįtikėtina, todėl kitko klausytojai beveik nepastebėdavo. Berniuko talentas buvo toks akivaizdus, kad visi kurie galėjo, nepaisė kitiems būtinų formalumų.
Santūrus ir nepasipūtęs
“Aukštojoje Žiuljardo muzikos mokykloje, į kurią svajoja patekti gabūs vaikai iš viso pasaulio, egzaminai vyksta keliais turais, nustatytu laiku į ją suvažiuoja šimtai pretendentų, o priimami vienetai. Profesorė, išklausiusi Vilhelmo, pasakė: “Imu tą berniuką”, nors egzaminai vyko gegužę, o mes atvažiavome rugsėjį”, - pasakoja tėvas.
Jis prisimena verkiančią prestižinių koncertų salių publiką, Čekijoje už uždangos (kad nematytų, kas groja, ir objektyviai vertintų) pradėjusius ploti konkurso žiuri narius, žymaus muzikos kritiko tarsi brangenybę nešamą Vilhelmo užkulisiuose pamirštą smuiką. Prisipažįsta didžiavęsis sūnumi, kai šis, keturiolikmetis berniukas, nė kiek nesuglumo dėl karališkų asmenų artumo, atsiimdamas prestižinę Marijos Fanfani premiją.
“Aš gavau Juozo Kazicko, kuris taip pat dalyvavo ten surengtame pokylyje, laišką, kuriame jis labai išgyrė mano vaiką - rašė, kad Vilhelmas ten elgėsi tarsi pats būtų princas”, - prisimena ponia Kristina. Paklaustas, kaip jam sekėsi, Vilhelmas visuomet atsako: “Normaliai”. “Jam tenka ne tik didžiulis emocinis, bet ir fizinis krūvis. Įsivaizduokite septyniolikmetį, kuris šeštadienį vakare groja simfoniją smuikui ir altui Lietuvoje su J.Bašmetu, o kitą rytą per Vokietiją skrenda į Niujorką. O dar kitą dieną, pirmadienį, repetuoja garsiajame Karnegio centre, antradienį ten pasirodo rinktinei žinovų publikai. Ji neišlaiko ir pradeda ploti nesulaukusi kūrinio pabaigos”, - pasakoja tėvas.
“Kai Vilhelmas grįžo atostogų, švarko kišenėje radau aspirino tablečių. Taip sužinojau, kad prestižinėje muzikos mokykloje pamokos nepraleidinėjamos - jei temperatūros mažiau nei 39 laipsniai, privalai ateiti”, - atsidūsta mama.
