Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Vietoj balto chalato - diplomato karjera
2002-09-25
Giedrė BUDVYTIENĖ
Lietuvos medicinos autoritetas, buvęs vienos didžiausių šalies gydymo įstaigų vadovas A.Vinkus linki kolegoms labiau mylėti pacientus
Pirmadienį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos generaliniam direktoriui Antanui Vinkui suteiktas nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinis rangas, jis paskirtas Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Estijoje. 36 metus išdirbęs sveikatos apsaugos sistemoje, du kartus buvęs sveikatos apsaugos ministru, tiek pat - viceministru, vadovavęs Neringos, Klaipėdos miesto ligoninėms, Kauno medicinos universiteto klinikoms, o šešerius pastaruosius metus - Santariškių klinikai, A.Vinkus užvakar pakabino baltą chalatą į spintą. “Tačiau širdies gilumoje visuomet, iki pat gyvenimo pabaigos, išliksiu gydytojas, niekuomet neužmiršiu, iš kur, anot E.Hemingvėjaus, dygsta mano kojos. Viliuosi, kad mediciną palieku laikinai”, - tikina Lietuvoje gerai žinomas medikas, jaunystėje rinkęsis tarp Bažnyčios ir medicinos, o šiandien pradedantis diplomato karjerą. Tarp jo galimų įpėdinių minimi laikinai klinikos vadovo pareigas perėmęs Kardiologijos klinikos vadovas Aleksandras Laucevičius, šios ligoninės Kardiologinės reanimacijos skyriaus vedėjas Vaclovas Jurkuvėnas, kardiologas Pranas Šerpytis ir netgi buvęs ministras, Klaipėdos miesto ligoninės direktorius Vinsas Janušonis. A.Vinkus atsakė į “Kauno dienos” klausimus.
- Ar manote, kad esate pasirengęs diplomato darbui?
- Medikas yra sveikatos apsaugos, žmogaus sveikatos diplomatas savo regione. Nuo jo laikysenos, elgsenos, sugebėjimo užmegzti kontaktą su pacientu priklauso jo gydymo sėkmė. Kita vertus, vadovaudamas sveikatos priežiūros įstaigoms taip pat išeini diplomatijos mokyklą, juk kiekvienas darbuotojas - individualybė, su juo reikia rasti bendrą kalbą, sutelkti visus vieningo tikslo siekimui, pasiekti, kad žmonės tavimi tikėtų. Kai tai pavyksta, jaučiu didžiulį energijos antplūdį. Aišku, vienas visko neapžiosi. Todėl labai svarbu surinkti gerus specialistus, savo srities žinovus. Aš visada didžiavausi, kad mano pavaduotojai ypač kvalifikuoti.
Tik vieną kartą man nepavyko būti diplomatu, kai dirbau Neringos ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Buvau ką tik baigęs mokslus, 22 m., o mano vaikiška išorė nekėlė pasitikėjimo. Tarsi norėdamas įrodyti, kad taip nėra, ėmiau elgtis papūgiškai, dirbtinai pabrėždamas, kad aš čia esu vyriausiasis gydytojas. Teko išgyventi ne vieną konfliktą su kolektyvu, buvau ne kartą pamokytas. Štai tuomet ir pajutau, kad ligoninės vadovas - ne karalius, o kolektyvo narys, kurį puošia ne pareigybė, o atsakomybė, sąžinė, padaryti darbai. Oi, daug reikėjo diplomatijos.
Tačiau norėčiau pabrėžti, jog tai nereiškia, kad ateinu į naują veiklos sritį gyvenimo paruoštas. Visada buvau ir dabar esu įsitikinęs, kad ne gėda paklausti, jei ko nors nežinai, kur kas didesnė gėda tylėti ir daryti klaidas. Nuo pat pirmos dienos, kai buvau paskirtas ambasadoriumi, visą laiką mokausi - ir bendraudamas su Užsienio reikalų ministerijos vadovais, ir su kitais diplomatais. Ir toliau teks dar daugiau mokytis. Vis dėlto darbas, kurį dirbsiu, nėra man toks jau nepažįstamas, kad reikėtų pradėti kaip nuo pirmos klasės.
- Kiek ir kokias užsienio kalbas mokate?
- Laisvai kalbu prancūziškai. Pradėjau mokytis ir anglų kalbos. Tačiau anglų kalbą labai gerai moka mano žmona Danutė. Todėl manau, kad šia prasme sudarysime neblogą duetą.
- Ar nebus sunku palikti mediciną, kuriai atidavėte tiek metų? Sakėte, kad, kai jus paskyrė sveikatos apsaugos ministru ir reikėjo palikti Kauno klinikas, vos neapsiverkėte. O čia teks su medicina atsisveikinti ne vieneriems metams.
- Būčiau nesąžiningas, jei sakyčiau, kad man širdies neskauda, kad nerūpi, kas užims mano vietą, kaip tas žmogus tvarkysis, tęs mano pradėtus darbus. Todėl ir sakau, kad norėčiau savo vietoje matyti šioje ligoninėje dirbantį specialistą, kuris puikiai žino ligoninės problemas, specifiką. Tačiau bet kuriuo atveju lems ne mano norai - vyks konkursas, sprendimą priims universiteto Medicinos fakulteto taryba, Sveikatos apsaugos ministerija.
Žinote, atvirai pasakysiu, kol tęsėsi ta intriga, kada patvirtins mano kandidatūrą, kada bus priimtas sprendimas, jaučiausi labiau pakylėtas. Tačiau, Prezidentui įteikus dekretą, neapėmė jokia egzaltacija ar palengvėjimas, priešingai, mane lydi susikaupimo, susimąstymo nuotaika, galvoju, ar sugebėsiu dirbti, ar pateisinsiu pasitikėjimą. Juk teks atstovauti Lietuvai.
- Ko tikitės iš naujo darbo, gal pailsėti? Juk visi žino, kad, būdamas Santariškių klinikų vadovu, į darbą ateidavote kone 5 val. ryto ir išbūdavote iki vėlaus vakaro, prireikus lėkdavote savaitgaliais ar vidury nakties. Žmona turbūt džiaugiasi, kad pagaliau sumažės darbo krūvis.
- Priešingai, ji labai jaudinasi, iš pradžių verkė. Aš nemanau, kad labai pasikeis įprastas ritmas. Juk aš jau toks žmogus esu, man reikia visą laiką būti užsiėmusiam, kad ir kur dirbčiau, matyt, nepasikeisiu. Be tokio tempo aš turbūt labai greitai susenčiau ar net visai neišgyvenčiau.
- Koks sunkiausias buvo Jūsų karjeros laikotarpis?
- Labiausiai jaudinausi prieš tapdamas tuometinių Kauno klinikų vadovu, juk man teko pakeisti buvusį ilgametį jos vyr. gydytoją, buvusį ir tebesantį man didžiausiu autoritetu, K.Jašinską. O sunkiausia buvo 1990 m., kai mane pirmą kartą atleido iš sveikatos apsaugos ministro pareigų. Išgyvenau ne tiek dėl šio fakto, kiek dėl formos, kaip tai buvo padaryta. Aš nieko nežinojau, niekas manęs neperspėjo, o per televiziją pranešė, kad aš atleistas. Kaip šiandien prisimenu. Vyksta ministerijoje gamybinis, staiga atsidaro durys ir įlekia vienas žmogus (jo pavardės neminėsiu, tikiuosi, kad jis save pažins), kuris iki tol pagarbiai linksėdavo “ministre, ministre” ir išrėžia: “Vinkau, traukis, netrukdyk, tu jau nebe ministras, į tavo vietą paskirtas naujas”. Tada per televiziją kaip tik pristatinėjo savo programą ministru ką tik tapęs Juozas Olekas.
Po to buvo visokiausių užgaulių skambučių, net mano mamai į Kretingą paskambino, ir gerai, sako, kad tą tavo komunistą išmetė. Būdavo, eini gatve, apsimeta, kad tavęs nepažįsta, net į kitą gatvės pusę pereidavo. Kai po to netrukus buvau paskirtas socialinės apsaugos viceministru, jie lyg niekur nieko kratė ranką. Taip pat buvo sunkus momentas, kai teko keleriems metams išeiti iš sveikatos apsaugos sistemos. Aš labai norėjau vėl į ją sugrįžti.
- Ar iš tiesų prieš daugelį metų sprendėte dilemą: Dievas ar baltas chalatas?
- Tikrai taip. Mano siekis visada buvo vienas - padėti žmogui kančioje, nelaimėje, kad ir kas jis būtų, ubagas ar priešas. Šį siekį įmanoma įgyvendinti arba kunigui, arba gydytojui. Pasirinkau baltą chalatą ir to nesigailiu. Bet Bažnyčia taip pat visuomet buvo ir yra šalia manęs. Juk Kauno medicinos institutą aš baigiau būdamas ne komjaunuolis, pagalvokite, tokiais laikais.
Gali kilti klausimas, kaip tada įstojau į Komunistų partiją. Tikrai nebuvau vienas iš tų, kurie tapo jos nariais iš įsitikinimo. Tiesiog tuomet statėme Klaipėdos miesto ligoninę, man gerai sekėsi vadovauti jos statyboms ir kartu su kitais kandidatais buvo pasiūlyta užimti jos vyriausiojo gydytojo postą. Vienintelė kliūtis - buvau ne komunistas. Tie, kurie mane įkalbėjo, argumentavo: jei tu to nepadarysi, neįstosi į partiją, tai ligoninei vadovaus tas pilietis su rusiška pavarde arba anas - irgi ne su lietuviška.
Nesinorėjo, kad taip atsitiktų. Ilgai įkalbinėjo, bijojau, nepasidaviau, baiminausi, kad mama, kuri buvo labai religinga, mane prakeiks. Tačiau, kita vertus, juk svarbu ne tai, ar tu komunistas, ar ne. Jei juo būdamas išliksi žmogumi, laikysiesi dešimties Dievo įsakymų, padėsi kitiems, tai ir yra svarbiausia.
- Ko, palikdamas mediciną, palinkėtumėte kolegoms ir Lietuvos žmonėms?
- Labiausiai norėčiau, kad medikai dar labiau mylėtų žmogų, pacientą, kad būtų jautresni kito kančiai, neatstumtų atėjusio pas juos ligonio. Kai kada mes labai lengva ranka sakome, ai, atėjo neurotikas, jo ligos įsikalbėtos. Tai nesvarbu. Juk mes patys savo noru rinkomės mediciną. Todėl ligonį turime priimti tokį, koks jis yra, išklausyti jo skundus ir jam padėti. Labai išgyvenu, kad vis dar yra gydytojų, kurie, kai pacientas užeina į kabinetą, pasijunta tarsi stovėtų ant dviejų kėdžių, o ligonis - jų tarnas. Visoms būsimoms vyriausybėms norėčiau palinkėti, kad jos suprastų, jog investicijos į žmogaus sveikatą yra didžiausias valstybės turtas. Aš džiaugiuosi, kad ši Vyriausybė tai supranta. Todėl po tam tikros krizės sveikatos priežiūros sistema, mano manymu, pradeda atsigauti.
