Ką manote apie valdančiąją koaliciją?
Savaitės apklausa:
0
Vieninteliu šalyje keltu per upę - ir į darbą, ir į pasimatymą
2006-08-05
Jurgita ŠAKIENĖ
Vilkijoje upeivių paslaugos iš pramogos virto būtinybe, tačiau nukentėjusi moteris abejoja dėl jų saugumo
Iš Vilkijos į kitoje Nemuno pusėje esantį Pavilkijį reiktų keliauti per Prienus ar net Kauną. Tačiau “Vilkynės” keltu šį atstumą galima įveikti vos per kelias minutes. Pasak Valstybinės vidaus vandenų laivybos inspekcijos viršininko pavaduotojo Jono Lukšos, “Vilkynė” - vienintelis per upę keliantis keltas Lietuvoje.
Lygiai prieš metus iš jo į Nemuną išriedėjo ir nuskendo automobilis. Nuo to laiko daugiau jokių incidentų neužfiksuota, tačiau nukentėjusioji vairuotoja baisisi, kad keltas tebeveikia. Tuo tarpu vietiniai gyventojai ir kiti svečiai džiaugiasi galėdami sutaupyti laiko bei papramogauti.
Dirba anūkas
Kai privažiavome prie kelto, kitoje Nemuno pusėje jau laukė keli automobiliai. “Dar turi vienas žmogus grįžti. Tuoj plauksime”, - paaiškino trisdešimt ketverių metų Eivardas Baltauskas, tądien vadovavęs kelte. Kol dar nebuvo baigęs laivininkystės kursų ir netapo motoristu-upeiviu, “Vilkynėje” jis dirbo stažuotoju.
Netrukus į keltą motoroleriu įbirbė lauktasis E.Baltausko žmogus - penkiolikametis Emilis Levinskas. Kauno Šilainių vidurinės mokyklos dešimtokas kelte dirba stažuotoju. “Kai senelis (jis savininkas) paprašo, padirbu”, - sakė moksleivis.
Kokie darbai jam patikėti? “Padedu: mėsainius darau, picą šildau, į parduotuvę nuvažiuoju”, - vardijo E.Levinskas. Prieš keltui išplaukiant, Emilis išlipo į krantą, iš elektros lizdo ištraukė šakutę, o laidą, nutiestą iš laivo, suvyniojo ir atsinešė. “Nieko ypatingo čia nevyksta. Truputį atsibosta. Kartais vestuvės persikelia”, - pasakojo moksleivis. Paklaustas, kaip jam atsilyginama už pagalbą, E.Levinskas teigė, kad senelis kartais duoda pinigų.
Kaunietis aiškino, kad keltas nuo kranto iki kranto keliauja pagal trosą, kad į šoną nenuneštų upės tėkmė. Keltui prisišvartavus lynas nusileidžia ant dugno, todėl laivams praplaukti išilgai upės jis netrukdo.
Patys nebūtų radę
Pavilkijyje “Vilkynės” laukė keli automobiliai ir pėstieji. “Mano draugas anoje upės pusėje gyvena”, - sakė Jolanta Urbaitienė, paklausta, ar dažnai tenka keltis per Nemuną. Pora draugauja pusantrų metų. Moteris pasakojo, kad anksčiau iš Vilkijos į Pavilkijį keltu keldavosi pasideginti. “Toj pusėj smagiau, geresnis paplūdimys”, - sakė vaikų darželio maisto gamybos vedėja dirbanti J.Urbaitienė.
“Vilkynė” dirba iki pusės devynių vakaro, tačiau vėliau moteriai ir nereikia. “Žinau, kokiu laiku kelia, stengiuos nepavėluoti”, - sakė vilkijietė.
Rolfas ir Šarlota Andreasonai apie keltą sužinojo atsitiktinai. “Kiti turistai pasakė. Jokių ženklų nematėme, žemėlapyje keltas taip pat nepažymėtas. Patys niekaip nebūtume radę, nes apie keltą net nežinojome. Būtų reikėję daryti didelį lankstą. Labai patogu, kad šioje vietoje per upę kelia”, - kalbėjo R.Andreasonas. Švedas su žmona Lietuvoje atostogavo. Mūsų šalį jie atrado, kai vyras įsidarbino Vilniuje.
Į keltą telpa 7-8 lengvieji automobiliai, tačiau tokios apkrovos beveik niekada nebūna. “Vilkynė” kursuoja 180 dienų metus, per dieną vidutiniškai perkeldama po 15-20 automobilių.
Tą popietę, kai kalbėjomės, laivas buvo perkėlęs 8 automobilius. E.Baltauskas teigė, kad nemažai keleivių yra žmonės, dirbantys kitoje upės pusėje arba pramogautojai, turistai, dviratininkai, vestuvininkai. “Daugiausiai darbo turime tada, kai vyksta ralis, ir per Vėlines”, - pasakojo upeivis. Pasak jo, daugiau incidentų, išskyrus, kai pernai buvo nutrūkęs lynas, neleidžiantis upei kelto nuplukdyti į šalį, nepasitaikė. “Lyną iškart pakeitėme, turime atsarginį”, - teigė E.Baltauskas.
Skendo su vairuotoja
“Daugiau aš to kelto nemačiau, bet žinau, kad jis tebedirba ir man baisu”, - sakė panevėžietė Solveiga Skaudienė. Apie pernai nuo “Vilkynės” nuriedėjusį ir į Nemuną įkritusį bei nuskendusį jos automobilį “Nissan Terrano” kelto darbuotojai neužsiminė nė puse žodžio.
Nelaimė įvyko, kai keltui priplaukus prie kranto S.Skaudienė automobiliu ėmė riedėti į sausumą, ir, pasak moters, nepritvirtinta “Vilkynė” staiga ėmė tolti nuo kranto. Jos vairuojamas visureigis nuvažiavo į vandenį, tačiau jau buvo per gilu ir jį srovė ėmė nešti upe tolyn. Moterį išgelbėjo kitų visureigių vairuotojai, kartu išsirengę į kelionę po Dzūkiją.
Panevėžio visureigių klubo “Viesulas bastūnas” prezidento Audriaus Sutkaus nuomone, nelaimė įvyko dėl netikusios kelto “Vilkynė” konstrukcijos. “Darbuotojai nekontroliavo situacijos”, - sakė klubo vadovas.
Moteriai padengti nuostolių draudikai neskubėjo ir patarė kreiptis į policiją. “Pinigus jau gavau, bet teisiniai dalykai dar nesibaigė. Aš pati į teismą nieko nepadaviau, bet Kauno rajono prokuratūra vis dar tiria tą atvejį”, - kalbėjo panevėžietė.
Kroviniams licencijos nereikia
Valstybinės vidaus vandenų laivybos inspekcijos viršininko pavaduotojas (saugiai laivybai užtikrinti Klaipėdos regione) Jonas Lukša teigė, kad “Vilkynės” laivavedys tuomet buvo nubaustas 200 litų bauda, kad neužfiksavo kelto prie kranto.
Kelto darbuotojai aiškino, jog to paprašė patys visureigių savininkai. Taip užfiksuota dokumentuose. Neva vairuotojai norėjo krantą pasiekti riedėdami per vandenį ir taip papramogauti. “Tačiau laivavedys neturėjo teisės vykdyti tokį prašymą, jeigu jis buvo”, - kalbėjo J.Lukša.
Pasak jo, šiemet “Vilkynės” savininkui Romui Chadaravičiui ir darbuotojams inspekcija jokių priekaištų neturi. Keltas atitinka visus saugumo reikalavimus. Yra pateikti visi reikalingi dokumentai keleivių ir krovinių pervežimo licencijai gauti. Nors ji kol kas nėra išduota, tačiau, kaip teigė J.Lukša, keltas gali veikti kaip krovininis. Tam jokios licencijos nereikia. Šiuo metu “Vilkyne” galima kelti automobilius su vairuotojais. Tačiau keliami ir keleiviai.
J.Lukša to per daug nedramatizavo, nes inspekcijai yra priduoti visi reikalingi dokumentai, kad “Vilkynė” gautų keleivių ir krovinių pervežimo licenciją.
Užsiėmimas išėjus į pensiją
“Vilkynė” Nemunu plaukioti pradėjo prieš šešerius metus. Anksčiau toje vietoje taip pat veikė keltas, tačiau penkerius metus ten buvo štilis.
“Taip sutapo, kad vietiniai ėmė ieškoti galimybės paleisti keltą ir aš išėjau į pensiją. Nutariau iš nurašytų laivų sulipdyti keltą. Nusipirkau platformą ir ant jos įrengiau keltą. Savo iniciatyva, pagal savo projektą, savo lėšomis”, - pasakojo R.Chadaravičius.
Jis teigė, kad investicijos sunkiai atsiperka, nes savo lėšomis bando tvarkyti ir privažiavimo kelius prie kelto. Šiek tiek pagalbos sulaukė iš Kauno rajono savivaldybės. Šalia kelto šiuo metu yra statoma prieplauka, tačiau privažiavimo kelias prie jos kol kas paliktas privačiai iniciatyvai.
Vyras jokio kito užsiėmimo neturi. “Dirbu tik čia, laive”, - teigė R.Chadaravičius, visą gyvenimą atidavęs laivininkystei.
Paklaustas apie pernai įvykusią nelaimę, R.Chadaravičius savo kaltės neįžvelgė ir kaip viskas baigėsi, žino tik iš nuogirdų. “Girdėjau, kad moteriai išmokėjo draudimą, kad ji ketina man kelti bylą dėl sveikatos sutrikdymo”, - kalbėjo vyras ir pridūrė, kad draudimo kompanija buvo jam pareiškusi priekaištų, bet tuo viskas ir baigėsi. Daugiau jokių oficialių raštų iš teisėsaugos jis nėra gavęs.
