Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Valdas TUTKUS
2005-11-12
Remigijus JURGELAITIS
Būtų ne per skambu pasakyti, kad šis keturiasdešimt penkerių metų vyras, ko gero, - galingiausias Lietuvos žmogus. Jo įtaka skaičiuojama ne fizine ar dvasine prasme, bet mūsų šalies kariuomenės galia. Ginklai seniai tapo jo gyvenimo dalimi: darbo kabinete - kardas, namuose - šaltųjų ginklų kolekcija, o kariniuose daliniuose - naujausia technika. Bet jis sugeba rasti laiko šeimai - sūnui ir žmonai, kurią vadina ištikima drauge. Gal ir ji prisidėjo prie to, kad prieš keliolika metų dėl savo ir karių gyvybės Afganistane kovojęs sovietų leitenantas šiandien yra modernios, NATO standartus atitinkančios Lietuvos kariuomenės vadas.
- Ar tiesa, kad Jūsų darbotvarkė pastaruoju metu tapo itin įtempta?
- Darbo tikrai netrūksta. Kaip NATO greitojo reagavimo dalis artimiausiu metu į Pakistaną išsiunčiame vandens valymo grupę. Be to, itin išsiplėtė mūsų karių dislokavimo geografija - Irakas, Kosovas, Afganistanas. Plius Rusijos naikintuvo katastrofa Lietuvoje.
- Dar jaučiamos šio incidento pasekmės?
- Incidentą tyrusi tarpžinybinė komisija tikrai nuoširdžiai padirbėjo, ištirtos visos smulkmenos, tačiau kartu su jais dirbo ir kita komisija, kuri tyrė, kodėl ne visai operatyviai pastebėjome Lietuvos oro erdvę kirtusį naikintuvą, kaip į tai reagavome ir pan. Dar turime padirbėti. Iki šiol nėra patikimas mūsų radiolokacijos laukas. Reikėtų daugiau dėmesio skirti ryšio tinklams, personalo rengimui. Šių procesų neįmanoma paskubinti - gerą specialistą galima parengti per pusantrų metų. Viena kertinių užduočių - sukurti oro erdvės vadovavimo centrą, kuris koordinuotų visų karinių žinybų veiklą.
- Susidarė įspūdis, kad pastaruoju metu dažniau būnate užsienyje nei Lietuvoje.
- Šiuo metu užsienyje tarnauja 260 žmonių, tačiau kitais metais šį skaičių ketiname padidinti. NATO būstinėje ir su kitų šalių kariškiais sprendžiame esminius klausimus. Pavyzdžiui, diskutuojame dėl to, ar visos Aljanso valstybės turi vienodai vystyti visas kariuomenės sritis. Klausimas, ar Lietuvai reikia, pavyzdžiui, naikintuvų? Tą funkciją gali atlikti kitų NATO šalių oro pajėgos. Šiuo metu svarstome, ar Lietuvos karines pajėgas nederėtų sukoncentruoti į kelias pagrindines misijas. Ko gero, būtų logiška, kad Afganistaną išlaikytume kaip pagrindinį savo vienetą. Pagal tokius planus iš Irako išvestume dalį karių, kurie tarnauja lenkų batalione, paliktume tik tuos, kurie tvarką užtikrina su danais. Be abejonės, neturime pamiršti ir to, kad karių išvedimą lems ir politinis sprendimas.
- Ar nevertėtų Lietuvoje steigti profesionalios kariuomenės?
- Tiesą sakant, esu profesionalios kariuomenės priešininkas. Yra keli pagrindiniai argumentai, kurie leidžia manyti, kad šauktinių kariuomenė turi savų pliusų. Mano įsitikinimu, profesionali kariuomenė veda į savotišką armijos ir visuomenės atitrūkimą. Tai rodo kitų šalių patirtis. Be to, kariuomenėje jaunuoliams galima diegti patriotizmo jausmą. Šauktinis supranta, kad pilietis turi ne tik teises, bet ir pareigas.
- Ar pamenate tuos laikus, kai sovietinėje armijoje pats buvote šauktinis? Ar tekdavo nuo žemės rinkti duonos kriaukšles ar vyresniųjų karių liepiamam plauti klozetus?
- Iš karto įstojau į karo mokyklą Taškente, Uzbekijoje. Aišku, kad karo mokykloje sąlygos buvo kiek kitokios nei šauktinių dalinyje. Teko tarnauti ir su šauktiniais, tačiau mano tarnyba nebuvo standartinė, po karo mokyklos iš karto patekau į Afganistaną. Ten visus vienijo bendras tikslas - kova, mūsų batalione seniai nesityčiodavo iš jaunesniųjų. O tualetus yra plovę visi kariškiai, tokia tvarka, ir niekur nuo to nepabėgsi. Ir klozetus, ir grindis ploviau, ir bulves skutau. Noriu pakartoti, kad tarnyba mūšio lauke kiek kitokia nei taikos sąlygomis. Afganistane vengta nestatutinių santykių.
- Ar prisimenate kareivio, kurį pirmą kartą gyvenime pašovėte, veidą?
- Visko teko gyvenime padaryti. Afganistane buvau vadinamosios reidinės kuopos vadas. Negaliu prisiminti, kad būčiau padaręs ką nors labai blogo, ko iki dabar gailėčiausi. Nemačiau nė vieno pašauto priešo akių, tiesiog į juos pataikydavo vieno ar kito kareivio kulka. Tačiau tuo metu nebuvo lengva atsikratyti nuolatinės įtampos. Buvo ir košmarų, ir prakaito, ir bemiegių naktų, ypač tuomet, kai grįždavome iš mūšio lauko. Kai kurie šauktiniai neišlaikė. Prieš kurį laiką buvau susitikęs su vienu savo kuopos nariu. Jis dar kariauja, negali pamiršti to, ką patyrė. Ten buvo tikras karas, visai kitaip nei dabar.
- Bet ar pasikeitė vietinių reakcija į svetimus karius?
- Tų dienų ir šiandieninių afganų požiūris į svetimą kariuomenę yra iš esmės kitoks. Ana kariuomenė buvo okupacinė. Paprastai žmonės vengdavo susidurti su sovietų armija. Dabar afganai sveikina mūsų karius, prašo, kad jie pasiliktų. Nė karto vietiniai neapšaudė Afganistane tarnaujančių lietuvių.
- Ar Afganistane suvokėte, kad kovojate okupacinės kariuomenės pusėje?
- Niekas neklausė. Privalėjau važiuoti. Be to, tais laikais viskas buvo kiek kitaip. Visų pirma veikė labai gerai užsukta rusų propagandos mašina. Mūsų kartos žmonės nežinojo, kaip gyvena Vakarai. Įsivaizdavo, kad daugelis jų - militaristai, besistengiantys užpulti kitą šalį. Kai 1992 metais pirmą kartą išvykau į Belgiją ir pamačiau tikrą vaizdą, tada atėjo visiškai aiškus suvokimas, kad viskas yra ne taip, kaip teigė sovietai. Kita vertus, reidų metu, kurie kartais trukdavo iki keturių mėnesių, atsirasdavo brolybės jausmas. Tuomet kovoji nebe už šalį, bet už savo kuopą, savo karius.
- Ar tebeturite gerų draugų tarp aukštų Rusijos karininkų?
- Daugelis mano bičiulių išėję į atsargą. Be abejonės, su keliais palaikome santykius, susiskambiname. Kai griuvo SSRS, daugelis mano draugų tapo civiliais.
- Vis dėlto nesibaiminate, kad, kaip geras Jūsų bičiulis, buvęs Karinių oro pajėgų vadas Jonas Marcinkus, būsite apkaltintas slaptos informacijos nutekinimu?
- Ne, nebijau. Marcinkaus atvejo nekomentuosiu. Tikiu demokratine mūsų valstybe. Niekada neneigiau, kad Marcinkus buvo geras mano bičiulis. Buvau vienas tų žmonių, kuris stengėsi, jog jis taptų Oro pajėgų vadu, galiausiai pats parašiau raportą jį atleisti. Paskutinį kartą su juo buvau susitikęs, kai pranešiau apie ketinimus jį atleisti.
- Ar tikrai nemažai kariuomenės vadų linkę piktnaudžiauti alkoholiu?
- Atvirai kalbant, tokia statistika nėra įspūdinga.
- O ar pats esate, paklausiu tiesiai, gėręs su Jonu Marcinkumi?
- Ką reiškia gėręs? Nesu blaivininkas. Tačiau pastaruoju metu stengiuosi susilaikyti. O dėl Marcinkaus, su juo užsidarius tikrai neteko kažko vartoti. Bendrų karininkų balių metu, be abejonės, esame išgėrę ir vyno, ir šampano ar brendžio. Tačiau noriu pabrėžti, kad visuotinio girtavimo tendencijų armijoje tikrai nėra. Karininkai nežemina savo vardo.
- Bet ir apie Jus kalbėta, kad kariuomenę metams buvote palikęs dėl potraukio alkoholiui?
- Priežastis buvo kitokia. Jei tiesa būtų tokia, kaip sakote, abejoju, ar mane būtų pakvietę sugrįžti. Ne su visais sutariau, buvo kitokių niuansų, todėl tuomet nusprendžiau pasitraukti. Po metų mane pakvietė grįžti atgal. Turėjau normalų darbą, vadovavau vienai Lietuvos-Didžiosios Britanijos įmonei, nesiskundžiau atlyginimu, tačiau grįžau. Jei vėliau tapau ir Lauko pajėgų vadu, ir atstovu prie NATO, galiausiai kariuomenės vadu, vadinasi, tos kalbos nėra teisingos.
- O kam Jums reikalinga šaltųjų ginklų kolekcija?
- Ji nėra tokia didelė, tačiau man patinka ginklai. Ar negražus kardas? - parodo. - Turiu keletą kardų, vienas gamintas XVII amžiuje, kitą padovanojo karininkas mano tėvas. Specialiai jų nekolekcionavau, tiesiog susikaupė pakankamai daug šaltųjų ginklų, nusprendžiau juos eksponuoti.
- O kada paskutinį kartą šaudėte?
- Net neprisimenu, kad pastaruoju metu nelabai išeina. Dabar pagrindinis mano ginklas - popierius ir rašiklis. Teko kelis kartus iššauti Kosove, Irake. Ten visai kita atmosfera, pasėdi su kareiviais, pasikalbi, išgeri arbatos, parūkai.
- Vis dar po tris pakelius per dieną?
- Gal ne po tris, bet arti to.
- Žinau, kad Jūsų sūnui šiemet sukako devyniolika, ar jis jau prisistatė į karinį dalinį?
- Sūnus - studentas. Jei nesugebės baigti aukštosios mokyklos, vadinasi, teks eiti į kariuomenę. Kol kas jam neblogai sekasi, įstojo į verslo vadybos specialybę. Nemeluosiu, sūnus nerodė didelio noro tapti šauktiniu.
- Matyt, užteko tėvo pamokų.
- Gal vaikystėje prisikariavo. Kita vertus, esame labai aiškiai susitarę, jei nebūtų įstojęs, tikrai įvykdytų savo pilietinę pareigą. Daugelis mano pusbrolių jau atitarnavo, o sūnus mokosi. Be to, puikiai suprantu, kad nebūtų lengva ir mano sūnaus vadui. Esu įsitikinęs, kad neturi būti daromos jokios išimtys, tačiau vadui gali kilti vidinių dilemų.
- Beje, ar jaučiatės galingu žmogumi?
- Kad nelabai. Kodėl turėčiau?
- Pažiūrėkite, kokį turite ūkį!
- Iš tiesų Lietuvos kariuomenė yra labai stipri, bet tai ne mano asmeninis ūkis. Kariuomenę kuria ne vienas vadas ar ministras, bet visi karininkai ir net eiliniai.
- Bet juk yra toks posakis: kas valdo kariuomenę, tas valdo ir šalį.
- Jis labiau tinka nedemokratinėms santvarkoms. Pasaulyje yra buvę panašių atvejų, tačiau šiandieninėje Lietuvoje tokie dalykai nebeįmanomi. Tikiu, kad jei šiandien koks nors idiotas duotų įsakymą vykdyti antikonstitucinį veiksmą, karininkai jo nevykdytų. Džiaugiuosi, kad kartais reikia dalyvauti sprendžiant svarbius valstybei klausimus, galiu išsakyti savo pasiūlymus. Tai iš tiesų įpareigoja ir yra labai įdomu.
- Viešame gyvenime nelabai matoma Jūsų žmona. Kodėl?
- Ji nemėgsta viešumos.
- Beje, namuose kalbatės rusiškai?
- Atvirai sakant, būna visaip. Ji laisvai kalba lietuviškai, nors yra ukrainietė. Visą gyvenimą vienas kitą palaikėme ir rėmėme. Buvo situacijų, kai sudėtingomis akimirkomis petį pakišdavo būtent žmona. Iki šiol negaliu pamiršti jos didvyriškumo, kai devintą mėnesį nėščia ji į Vilnių atskrido vien tam, kad pagimdytų vaiką. Tai buvo rimta auka, norėjau, ka sūnus gimtų Lietuvoje, gautų lietuvišką vardą. Pagimdžiusi iš karto grįžo pas mane, ir jau trise trankėmės po Turkmėnijos dykumas. Mano žmona - ne tik antra pusė, bet ir geras draugas.
- Pastebėjau, kad Jūsų batai visuomet blizga. Gal kišenėje nešiojatės batų tepalo?
- Paprastai žmonės valosi batus, - juokiasi. - Karininko batai švarūs turi būti net laukuose. Kai įeini į patalpą, privalai juos nusivalyti. Batų ir uniformos žmona niekada nėra tvarkiusi, tai mano darbas.
- Kokių ambicijų dar turite kaip kariuomenės vadas?
- Iki kadencijos pabaigos liko pustrečių metų. Atvirai kalbant, esu patenkintas mūsų darbais Afganistane. Sugebėjome suformuoti dalinį, jį nusiųsti ir efektyviai vykdyti misiją. Keliu sau tikslus suformuoti tokią brigadą, kuri būtų pripažinta pagal NATO standartus ir sugebėtų tapti NATO divizijos dalimi. Tai mūsų karininkams atvertų neribotas galimybes. Tuomet lietuvių karininkas savo kompetencija niekuo nesiskirtų nuo vokiečio ar prancūzo. Be to, toliau reikia vykdyti kariuomenės modernizavimą. Esu tikras, kad Lietuvos kariuomenė turi vystytis ta kryptimi, kad ji turėtų svarų ir girdimą žodį pasaulyje. Kariuomenė turi padėti valstybei būti stipriai.
