Valdas IVANAUSKAS

Bebaimis, agresyvus, kovojantis iki paskutinio prakaito bei emocijų lašo. Tokį futbolo aikštėje jį prisimena tūkstančiai Lietuvos, Vokietijos ir Austrijos futbolo sirgalių. Ir dabar, jam baigus žaidėjo karjerą ir tapus vienu
iš Lietuvos futbolo rinktinės trenerių.

“Kitaip futbole negalima. Norėdamas pasiekti savo tikslą privalai atiduoti visas jėgas ir emocijas. Nejaugi ką nors gali jaudinti šalta pergalė?!” - stebisi vienas geriausių Lietuvos futbolininkų, buvęs Vokietijos pirmosios bundeslygos “Hamburger” bei Austrijos “Austria” komandų futbolininkas Valdas IVANAUSKAS.

- Kiek cigarečių per dieną surūko Valdas Ivanauskas?

- prieš pradėdamas pokalbį V.Ivanauskas užsisakė puodelį kavos ir negazuoto vandens, o po to užsirūkė cigaretę.

- Pastaruoju metu, kai pradėjau dirbti su rinktine, rūkau daugiau. Gaila, bet kitaip negaliu. Nenoriu sakyti kiek, bet daug. Sakykim, vieno pakelio ribose.

- Futbolininkas Valdas rūkė mažiau? 

- Iki 22 metų nerūkiau. Po to gavau traumą ir pradėjau rūkyti. Tiesa, nejaučiau didelio potraukio. Dažniausiai surūkydavau cigaretę po sunkių treniruočių, varžybų. Vieni atsipalaiduodavo vienaip, o man užtekdavo vienos cigaretės.

- Užtekdavo tik cigaretės?! 

Suokalbiškai juokiasi.

- Akyse kryžiukai. 

- Rūkydavau nedaug, - nukreipia kalbą ir įsipila vandens.

- O ką sako Valdo šypsena? 

- Na, nebuvau šventas, nebuvau.

- Daug kas sako, jog Ivanauskas labai pasikeitė. 

- Taip, pasikeičiau. Labai stipriai. Buvau ne šventas žmogus. Kai kam buvau linksmas, kai kam nemalonus. Kažkada blogi įpročiai man atrodė normalūs ir įprasti. Dabar suaugau, daug ką permąsčiau ir kitaip žvelgiu į gyvenimą. Stengiuosi, kad auklėtiniai nekartotų mano klaidų.

- Kuo paaiškinti pasikeitimą? Stresas, įvykis, perversmas? 

- Nea... Nors, stresų buvo daug. Futbolininko karjera ėjo į pabaigą, vyko intensyvūs trenerių kursai.

Įtakos turėjo ir praeityje labai žymaus vokiečių futbolininko, dabar žymaus trenerio žodžiai. Jis buvo, kaip čia išsireiškus, puikus, bet linksmas futbolininkas. Nenoriu sakyti jo pavardės, bet 1996 metais, žinodamas mano būdą, pasakė: “Gali dabar nesikeisti, bet išklausyk nuomonę...” Būdamas žaidėju jis naudojosi visais gyvenimo malonumais, bet po to sugebėjo to atsisakyti ir laikosi režimo. Tai patarė padaryti ir man.

- Kas yra “nešventas” Ivanausko lūpomis? 

- Gal pernelyg džiaugdavausi pergalėmis? Galbūt girdėjote, jog mėgdavau linksmas kompanijas. Mano privalumas buvo, jog turėjau puikią sveikatą ir galėjau tai daryti...

- Gėrimas, gražios merginos. Girdėjome... 

- Dalyvaudavau. Bet esu vedęs, turiu vaikų... - šypteli. - Tačiau į gražias moteris turbūt ir jūs neatsisakytumėte pažiūrėti? Sveikam vyrui tai normalus dalykas ir kodėl tuo negalima džiaugtis? Tuomet to nelabai suprasdavau, į pastabas nereaguodavau. Tačiau pamažu viskas aprimo...

- Ir liko tik moterys? 

- Liko tik šeima. Ir futbolas.

- Neliko ir puikybės? Kalbėdavo, jog Valdas būdavo “pasikėlęs”. 

- Iš daugelio tai girdėjau. Tačiau tai tik pirmas manęs nepažįstančių žmonių požiūris. Nesu toks. Kas mane pažįsta, žino, kad esu draugiškas, bendraujantis. Išdidumas? Noriu būti naudingas Lietuvos futbolui. Taip, naudojausi garbe, tačiau tai buvo savotiškas atlygis, nes labai vargau jaunystėje.

Iki 20 metų nežinojau, kas yra diskoteka, Naujieji metai. Atsisakiau visų malonumų, neturėjau švenčių. Galbūt todėl vėliau tuo naudojausi. Žinoma, turiu savo ego, aurą, autoritetą, tačiau ar tai žalingas įprotis?

- Kovotojas aikštėje - kovotojas ir gyvenime? 

- Jei turiu tikslą, jį stengiuosi pasiekti iš visų jėgų. Kada ir kokiais būdais - kitas klausimas. Bet realų tikslą. Žaisti profesionalų futbolą be tikslo - nėra prasmės žaisti. Tik sugadinsi savo sveikatą.

- Peržvelgęs savo karjerą, kaip manote, ką pavyko ir ko, deja, taip ir nepavyko įgyvendinti? 

- (Atsidūsta)... Aš laimingas, laimingas ir esu patenkintas savo karjera. Sutikau labai daug įdomių asmenybių, aplankiau daugybę pasaulio šalių. Buvau maloniai nustebintas, kai praėjusiais metais, stažuojantis Maskvos “Lokomotyve”, pamačiau, kad ir Rusijoje žmonės vis dar mane prisimena. Austrijoje, Vokietijoje - dar didesnis dėmesys, nors karjerą baigiau prieš ketverius metus. Vadinasi, palikau dar kažkokį neišblėsusį įspūdį. Tai labai malonu.

Futbolininko karjera? Skųstis nederėtų... (Susimąsto)... Na, vieno dalyko taip ir nepavyko įgyvendinti. Svajojau žaisti Čempionų lygos grupiniame turnyre. Su Austrijos “Austria” komanda keturis kartus tapome čempionais, bet nė karto neįveikėme Čempionų lygos atrankos etapo.

- Tai, kad palikote Vokietijos bundeslygą, viešai pripažinote savo klaida. 

- Taip, taip, taip. Tai buvo didžiausia mano karjeros klaida. Bet Volsburgą pakeičiau į Vieną tik dėl Čempionų lygos. Turėjau daugiau nei 30 metų ir tai buvo mano paskutinioji galimybė. 50 prieš 50. Tačiau bundeslygos negalima keisti į žemesnę lygą. Tai, manau, patvirtintų ir Gintaras Staučė.

- O kokia didžiausia jūsų gyvenimo klaida? 

- Kad pradėjau žaisti futbolą.

- Oho!  

- Turbūt būčiau vienas geriausių krepšininkų Lietuvoje. Na, Sabas, žinoma, pagal ūgį man netinka, bet su savo lygio krepšininkais galėčiau konkuruoti. Rimtai. Labai gerai žaidžiau krepšinį. Galėjau būti įžaidėju.

- Valdai, bet dabar krepšininkai džiaugsis puikia reklama. 

- Bet daugelis krepšininkų mėgsta futbolą. Rodos, ir pats Sabonis yra sakęs, kad norėjo žaisti futbolą. Yra didelė krepšinio, futbolo ir kitokių komandinių žaidimų trauka. Pamenu, kad CSKA ledo ritulininkai mums paskolindavo amuniciją žaisti ledo ritulį, o patys žaisdavo futbolą. Krepšinį žaidžiau gerai. Galite paklausti Kauno 30-osios vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytojos Makarovos.

- O kita mokytoja patvirtins, kad per vokiečių kalbos egzaminus Valdui norėjo rašyti trejetą, bet jis sulaikė jos ranką ir paprašė leisti perlaikyti egzaminą. 

- Labai susijaudinau 2002 metais per mano aikštyno atidarymą 30-ojoje vidurinėje mokykloje. Po aštuoniolikos metų pirmą kartą sutikau mokyklos direktorę Stankevičienę, auklėtinę Jurevičienę, mokytojas Krivickienę, Makarovą ir daugelį kitų. Deja, tik suaugęs supratau, ką gero man davė mokytojai.

- Beje, kaip dėl to trejeto? 

- Vokiečių kalbą mokėjau gerai ir iki 8 klasės buvau vienas geriausių mokinių. Bet per futbolą apsileidau. O tuomet prieš egzaminus buvo svarbios varžybos, tačiau galbūt jausdama simpatiją mokytoja manęs pagailėjo.

- Prisimenate mokytojus, mokyklą... Atrodo, jog esate sentimentalus. 

- (Gurkšteli kavos ir užsirūko trečią cigaretę...) Esu labai jautrus. Net nežinau, kodėl? Buvo ir linksmų, ir liūdnų akimirkų. Deja, daug ką pamatydavau ir įvertindavau vėliau. Dabar į viską reaguoju greičiau.

- Jei staiga reikėtų prisiminti vieną vaikystės epizodą? 

- Turbūt pirma treniruotė 18-ojoje vidurinėje pas mano pirmąjį trenerį Aleksandrą Oniščiuką. Trejais metais jaunesnis vienuolikmetis kaimynas pasiūlė lankyti futbolą. Pamenu ir pirmąjį skrydį lėktuvu. Buvau 10 metų, skridome į “Odinio kamuolio” turnyrą Alma Atoje iš Vilniaus ir persėdome berods keturis kartus... Oi, kaip viskas greitai pralėkė, - taria svajingai.

- Skaudūs epizodai liko? 

- Gal dieduko mirtis? Labai mylėjau savo senelius ir iki to laiko neturėjau skaudžių netekčių. Ačiū Dievui, dar sveiki ir gyvi tėvai. Prarasti artimuosius - skaudžiausias smūgis. Bet geriau apie tokius dalykus nekalbėti.

- Tėvai džiaugiasi, kad dabar būnate Lietuvoje? 

- Kad tas jų džiaugsmas... - kaltai. - Na, neaplankiau jų. Stovykla vyko Palangoje, stengiuosi visas jėgas atiduoti darbui. Jei ką darau, tik šimtu procentų. Tačiau tėvams paskambinu, ir jie puikiai mane supranta. Esu vienturtis sūnus, bet anksti atsisakiau materialinės tėvų pagalbos. Kai tik bus galimybė, būtinai aplankysiu tėvus.

- Kalbėjote apie tikslą. Kokį tikslą sau iškėlė Valdas Ivanauskas? 

- Dabar viskas susiję su Lietuvos rinktine. Kelne baigiau aukštąją futbolo trenerių mokyklą, todėl noriu treniruoti pajėgią futbolo komandą. Noriu pastovumo.

- Ne Lietuvoje? 

- Kodėl, Lietuvoje taip pat yra neblogų klubų, tačiau pasaulis platus.

- Daugkartiniai Lietuvos čempionai klubo “Kaunas” vadovai siūlė tapti vyriausiuoju treneriu? 

- Net nežinau, iš kur atskrido ši antis. Iš “Kauno” nesulaukiau jokių pasiūlymų. Širmelis - puikus specialistas, bet į vidines klubo problemas nenoriu gilintis, nes tai - ne mano reikalas.

- Tačiau esate viešai pasakęs, kad norite tapti Lietuvos futbolo rinktinės vyriausiuoju treneriu. 

- Anksčiau buvo tokių ambicijų. Tačiau dabar to nesiekiu. Su dabartine trenerių komanda dirbame tris mėnesius ir puikiai sutariame. Esame labai patenkinti ir futbolininkais, ir Futbolo federacijos darbu.

- Šis interviu dienos šviesą išvys šeštadienį. Kaip manote, tuomet jau būsite pasidžiaugęs lietuvių pergale prieš islandus ar liūdėsite? 

- Mums sudarė idealias sąlygas, todėl stengsimės, kad birželio 11 diena būtų šventė Lietuvos futbolo mėgėjams.

- Čia - diplomatija. Jei konkrečiau? Lažybų kontoroje “statytumėte” už lietuvių pergalę? 

- Drąsiai.

- 1000 eurų? 

- Galėčiau. Azartinius žaidimus mėgstu, bet iš pinigų nežaidžiu. Galime žaisti iš ko nors kito.

- O kortomis juk žaisdavote iš pinigų? 

- Ne iš pinigų.

- Iš nusirenginėjimo? 

- Ne, - šypteli. - Iš ko mes žaisdavome? Ai, Vokietijoje klubo futbolininkas, pralaimėjęs kortomis, po pirmo rato arba paskutiniųjų sezono rungtynių “statydavo” visai komandai. Būdavo įspūdingas baliukas.

- Teko pralaimėti? 

- Teko. Brangiai kainavo, brangiai, nes eidavome “va bank” ir specialiai balius rengdavome po sezono, kad galėtume atsipalaiduoti. Pamenu, kai padaviau kreditinę kortelę, kitą dieną po baliaus ji jau negaliojo.

- Koks didžiausias Ivanausko pralaimėjimas? 

- (Susimąsto, užsirūko ketvirtą cigaretę...) Taip, su šiuo “įgūdžiu” reikės kovoti, - tarė pastebėjęs žvilgsnį. - Koks čia buvo mano pralaimėjimas?

- Dažnai tai būna susiję su pinigais, draugais, moterimis... 

- Savo šeima esu labai patenkintas ir skyrybų nuotaikos neteko patirti.

- Gal mylima moteris pasakė “ne”? 

- Turiu tik vieną mylimą moterį, - žybteli akimis. - Bet tokių situacijų neprisimenu. Na, bet jei moteris atsakė neigiamai, tai nėra pralaimėjimas. Reikia ją sudominti kitais būdais, kad ji pasakytų “taip”.

- Kokiais būdais Valdas sudomina moteris? 

- Jau nepamenu, nes esu laimingai vedęs jau trylika metų.

- O žmoną? 

- Gal savo atvirumu? Tiesa, esu pernelyg atviras, teisingas. Viską sakau tiesiai į akis, greitai randu kontaktą, mielai bendrauju.

- Tačiau šio pokalbio metu nesate visiškai atviras. 

- Neužmirškite, kad aš žinau jūsų darbą. Trenerių mokykloje mus mokė bendrauti ir su žurnalistais. Dalyvavau keturiuose seminaruose. Kalbu atvirai, bet yra niuansų, kurių negaliu pasakyti. Be to, kiti gali nesuprasti tiesumo. Būčiau jaunesnis, galbūt su manimi galėtumėte susidoroti lengvai, - šypteli.

- Na, doroti aš jūsų nesiruošiu. Kartais norisi šiek tiek išprovokuoti, kad parodytumėte tikrąjį veidą. Beje, dabar jus lengva išprovokuoti?

- Anksčiau - taip. Ypač futbolo aikštėje. Austrijoje man varžovai skirdavo netgi provokatorių. Gyvenime dabar išprovokuoti šiek tiek sunkiau. Tiesa, dabar mano mintys - futbolo stadione ir manęs neišprovokuosite.

- Nepaveiks ir tai, kad čia rankinėje turiu skandalingų nuotraukų su Valdu Ivanausku? 

- Parodyk, - paskubomis.

- Juokauju. 

- Supratau. Lietuvoje beveik nebūnu, o jau penktadienį išskrendu į Hamburgą, nes sekmadienį pažadėjau vadovauti “Hamburger” veteranų komandai, kurioje dar neseniai žaidžiau.

- Peržvelgiat rungtynių vaizdo įrašus? 

- Nemačiau nė vienerių rungtynių. Vokietijoje turiu daug kasečių. Nežiūriu tik dėl “farto”. Po rungtynių su vokiečiais norėjau pažiūrėti, bet nespėjau, po to škotai... Vėl nežiūrėjau. Duok Dieve, kad nematyčiau rungtynių vaizdo įrašų su islandais, farerais ir škotais.

- Prietaringas. 

- Labai! Ne, talismanų neturiu. Žiedas? Čia trylikos bendro gyvenimo metų žiedas. Niekada nenusiimu. Gal kartais ir norėčiau, bet Hamburge salės turnyre sulaužiau pirštą ir negaliu nusiimti. Bet žmona džiaugiasi, - juokiasi.

- Žmona, matyt, daug ką galėtų papasakoti apie savo vyrą? 

- Ji, šeima ir dar du-trys draugai. Oi, bet geriau nereikia, - nusikvatoja. - Tačiau jie nepasakos. Draugai - žinomi žmonės ir patys buvo patekę į panašias situacijas.

- Kur dabar Valdo namai? 

- Vilhelmshafene. Prie Šiaurės jūros.

- O verslas? 

- Trūksta laiko. Galbūt kas nors paaiškės po birželio 11-osios. Tie žmonės atvyks į rungtynes.

- Islandai pasiūlys užsiimti lašišų bizniu? 

- Nea... Kol kas nėra konkrečių planų. Žmona? Vaikai, mokykla. Jai sunku, nes galvojo, kad baigęs karjerą skirsiu daugiau laiko šeimai, bet nepavyksta. Problemų turėjome, bet iki skyrybų nenukeliavome.

- O kokia didžiausia Jūsų pergalė? 

- Tos pergalės dar nėra. Ateityje. Turiu rimtą tikslą.

- Kada? 

- (Ilgai galvoja...) Iki savo keturiasdešimtmečio.

- Dabar Valdui Ivanauskui... 

- ... Bus trisdešimt septyneri.

- Vokietijoje dėl kovingo, agresyvaus žaidimo aikštėje Jus praminė Ivanu Rūsčiuoju. O kaip dabar pavadintumėte Valdą Ivanauską? 

- (Šypteli...) Ivanas Disciplina.

- Po skambių lietuvių lygiųjų Vokietijoje Jūsų akyse žvilgėjo ašaros. 

- Tuomet susikaupė labai daug emocijų. Per tą minutę, kai manęs laukė Vokietijos žurnalistas, prabėgo gyvenimas, trenerių kursai, mokykla ir tos nuostabios rungtynės.

- Sentimentalusis Ivanas Rūstusis Disciplina, matyt, verktų, jei lietuviai savo grupėje užimtų antrą vietą? 

- Verktų, - linkteli galvą. - Tačiau tik džiaugsmo ašaromis.