Ar gerai pailsėjote per vasarą?
%
Puikiai
Šiek tiek
Labiau pavargau nei pailsėjau
Atostogos dar laukia
Iš viso balsų: 635
Savaitės apklausa:
0
Vaikystės pasakos - ne atgyvena
2006-06-09
Julius LENČIAUSKAS
Specialistų nuomone, šiandieninė televizinė animacija dažniausiai žaloja vaikų psichiką
Prisipažinkime, kiek savo vaikams ar anūkams sekėme pasakų? Nemokame? Pamiršome? O gal jų mažiesiems jau nebereikia, nes šią spragą užpildo televizorius, internetas ir kiti elektroniniai pagalbininkai? Po to mažieji žiūrovai ne tik darželiuose su siaubu dalijasi įspūdžiais apie “kietą” animacinį filmuką, kuris privertė net per miegus krūpčioti. Vaikai labai bijo, kad tokie kruvini dalykai neatsitiktų ir jų gyvenime.
Nepelnyta skriauda
Ne vienam matytas vaizdelis: kantrybės netekusi motina arba tėvas iš visų jėgų tramdo užsiožiavusį, o neretai net isterijos ištiktą vaiką. Tada stebimės, kodėl mažylis auga toks isteriškas, savanaudiškas, net nemėginantis suprasti aplinkos reikalavimų? Kėdainietė Valentina P. rašo: “Negaliu atsistebėti, mano nuomone, neteisingu anūko auklėjimu. Mažasis Rolandukas tėvų ilgam paliekamas vienišas prie kompiuterio. Nors jam dar tik ketveri, bet miklūs pirštukai jau žaibu šokinėja ant klavišų ir mikliai susiranda reikalingą “siaubiaką” - animacinį filmuką bei žaidimą, kurio taisyklės reikalauja tik kuo greičiau be jokio tikslo kažką nušauti, sunaikinti, nužudyti ir tokiu būdu susirinkti pagyrimo taškų”. Šią temą pasiūliusi moteris, daro išvadą, kad nuo pat mažumės smurto mokomi vaikai pasąmonėje pamažu išsiugdo nuostatą, kad kito nužudymas ar sužalojimas yra šaunumo įrodymas.
Iš kartos į kartą perduodamose pasakose visada kaudavosi gėris ir blogis. Pastarasis dažniausiai pralaimėdavo, o klausytojams likdavo optimistinė nuotaika, kuri nuramindavo, padėdavo saldžiai užmigti. Ar ne todėl anūkai taip noriai bendrauja su seneliais, mokančiais pasekti daug ir gražių pasakų? Specialistai tvirtina, kad pasakos vaiko vystymuisi daro didžiulį teigiamą poveikį. Jas dažniausiai sekdavo prieš miegą, ilgais žiemos vakarais. Lietuvos kaime tada būdavo daugiausia laisvo laiko.
Dauguma pasaulio pasakų atsako į vaikystėje iškylančius klausimus. Pasakose subtiliai ir įtikinamai duodami atsakymai, kaip spręsti sudėtingas gyvenimo problemas. Leidžiama suprasti, kad gyvenimo negandos ir kova su jomis yra neišvengiama, nes tai yra natūrali kasdienybės dalis. Stebuklai priartina laimingą pasakos pabaigą ir, anot specialistų, klausytojams suteikia viltį ir tikėjimą geresne ateitimi bei saugumo jausmą.
Gyvenimo repeticijos
Pasakose atsispindi plačiausia gyvenimo amplitudė - nuo meilės, baimės, neapykantos, netekčių iki vienišumo ir draugų pasirinkimo. Neretai klausytojai susigraudina, apsiverkia, tačiau ir šias, tokias liūdnas pasakas vaikai kas vakarą prašo pakartoti. Kodėl? Tokį iš pirmojo žvilgsnio keistą pageidavimą specialistai aiškina vaiko noru saugiai išsiaiškinti savo besiformuojančius vidinius konfliktus. Vaikas vėl nori priimtina forma, saugioje ir jaukioje namų aplinkoje išgyventi audrinančius jausmus, kurie pamažu padeda užsigrūdinti nelengvam gyvenimui. Todėl klaidinga galvoti, kad liūdnos pasakos nuteikia tik pesimistiškai, nes gana dažnai mūsų mitologijoje mirtis yra ne išnykimas, bet perėjimas į kitą egzistenciją.
Ne vienas jaunas tėvelis ar mama teisinasi, kad nemoka gražiai pasekti, nes ir patys vaikystėje mažai girdėję pasakų. O jų tėvai geriausiu atveju tik paskaitydavo iš vaikiškos knygelės. Žinoma, galima ir dabar skaityti, nes gerų pasakų knygos dar ne visai išnykusios. Tačiau, anot specialistų, reikia sekti ar skaityti išraiškingai, tiksliai tarti žodžius, nes tai vaikams būna ir taisyklingos kalbos pradžiamokslis, kuris gali bent kiek atsverti ar sušvelninti dabar jau ir mažųjų vartojamą agresyvią gatvės kalbą. Nemenkas palengvinimas tėvams - kasetėse ir kompaktinėse plokštelėse įrašytos pasakos, kurias skaito tikri žodžio meistrai.
Dažnai nutinka, kad klausydamasis tos pačios pasakos vaikas kaskart atranda vis naujų prasmių, nes šis žanras yra daugiasluoksnis. Pavyzdžiui, gyvūnų pasaulis gana dažnai tapatinamas su žmonių gyvenimu. Per gudrią lapę ar stiprų, bet kvailą vilką, bailų kiškį vaikai mokosi atpažinti tam tikras bendravimo subtilybes.
Kai kas gali pasakyti, kad stebuklinės pasakos šiandien gali būti nepaklausios, o gal ir nereikalingos. Tačiau specialistai mano, kad būtent tokios moko siekti iš pirmo žvilgsnio nepasiekiamo tikslo, skatina nepasiduoti, mokytis iš klaidų.
Nevykęs pakaitalas
Ne tik lietuviškos pasakos veiksmas gana dažnai vystosi šeimos santykių rate. Štai sūnus keliauja atnešti sergančiam tėvui gydomojo vandens, o sesuo vaduoja brolį nuo raganos, gelbsti užkerėtus brolius arba žmona stengiasi susigrąžinti raganos užburtą vyrą. Nuskriaustųjų, socialinės nelygybės tema iškyla pasakojant apie atstumtą trečią brolį, sunkų našlaitės gyvenimą su pikta pamote. Pasakos pabaigoje dažniausiai sužinome, kad šie atstumtieji nėra kvaili, jie vėliau net išaukštinami už gerą širdį, pasiaukojimą ir teisingumą.
Pasakų sekimas visada sustiprina vaiko ir tėvų emocinį ryšį, nes čia pat vaikas gali pasakotojo paklausti, pasitikslinti. Tuo tarpu televizinė ar kompiuterinė animacija gerokai susiaurina bendravimo ir pažinimo galimybes, nes greitai besikeičiantis vaizdas ir atitinkamas garsas peržengia vaizduotės ribas, nepadeda vaikui suprasti visaip gąsdinančių monstrų veiklos ir, svarbiausia, tokių žiaurių veiksmų motyvacijos.
Pasakose smurtas beveik visada turi aiškias priežastis, tik už neteisingą elgesį baudžiama. Tuo tarpu taip paplitusiuose žiauriuose filmukuose veiksmų logika nesivadovaujama. Čia svarbiausia, kad tik būtų kuo efektyvesnis, kuo labiau šiurpinantis smurto vaizdelis. Psichologai teigia, kad gana dažnai vaikas nori susitapatinti su matomu herojumi. Nejaugi mes trokštame animacinių filmų mūsų vaikams įskiepytų “vertybių”?
