KaunoDiena.lt | Tavo miesto naujienos

Ten, kur baigiasi žemė


2007-06-14
Virginija SKUČAITĖ
Ten, kur baigiasi žemė

Tremtinio Ričardo Vaicekausko novelių knygos kaipmat buvo išgraibstytos, nes jų įtaigumas lyginamas su Aleksandro Solženicyno kūriniu “Viena Ivano Denisovičiaus diena”

Vilnietis R. Vaicekauskas - dar vienas liudytojas nusikaltimų, už kuriuos neatleidžiama nei šiame, nei kitame pasaulyje. Tai, ką patyrė Ričardas, ištremtas su mama bei kitais likimo broliais už speigračio, likęs gyvas tame ledo pragare, jis aprašė novelių knygose “Ten, kur baigiasi žemė” ir “Skriauda”.

Už gerus darbus - į mirties lagerius

Vilnietis R.Vaicekauskas kilęs iš Dzūkijos, Seirijų miestelio, kuriame jo tėvai buvo žinomi vaistininkai. Prieš karą šeima savo lėšomis įkūrė Seirijuose pradinę ir amatų mokyklas (pastarojoje amato mokė net užsieniečiai), pastatė pieninę, kelis tiltus, įkūrė ir išlaikė didelį miestelio dūdų orkestrą. Šių gerų darbų pakako, kad vaistininkas su šeima (žmona ir penkiolikamečiu sūnumi) patektų į vieną iš septyniolikos traukinių ešelonų, kurie 1941 metų birželio 14-18 dienomis išdundėjo iš nuščiuvusios Lietuvos į Sibirą.

Tėvas po metų mirė Krasnojarsko krašte, Rešiotų lageryje, o Ričardas su mama pateko prie Laptevų jūros. Į Lietuvą jis, visiškas našlaitis, grįžo po 15 metų.

Kelio rodyklė - sušalęs lietuvis

Artėjant Antrojo pasaulinio karo pabaigai Ričardas su kitu lietuviu buvo išsiųstas dirbti iš savo tremties vietos Arktyje į kitą, esančią maždaug už 100 kilometrų. Nors buvo vėlyvas pavasaris, dar buvo galima keliauti ledu.

“Belėkdami šunų kinkiniu, pastebėjome kažkokį stulpą. Šunys kaip pasiutę pasuko jo link. Privažiavę supratome klydę - prieš mus stovėjo ne stulpas, o sušalęs žmogus, pastatytas taip, kad ištiesta sušalusi jo ranka rodytų kryptį tos salos, į kurią važiavome. Priėję artyn atpažinome savo likimo brolį - lietuvį kalinį. Supratome, kad jis sušalo tada, kai iš lagerio Stolby kaliniai buvo varomi į Tiksio salos lagerį. Tuomet iš 40 kalinių Tiksį pasiekė tik septyni”, - prisiminė R.Vaicekauskas.

Medžioklė su lavonais

Nuo seno medžiojama su skalikais, sakalais, varovais ar ereliais, bet yra dar vienas medžioklės būdas, kurį vienoje savo knygos “Ten, kur baigiasi žemė” novelėje aprašo R.Vaicekauskas. Tokio medžioklės būdo, anot knygos autoriaus, nesugalvojo nei mūsų, nei rusų didikai, nei pats Hitleris su Geringu. “Užtat Stolbuose, į kuriuos buvau ištremtas, vyresnysis mūsų sargybinis medžiojo pasitelkęs lavonus. Tokia medžioklė jam buvo vienas iš pasipelnymo Arktyje šaltinių. Kartą tas sargybinis nusivedė mane ir dar vieną lietuvį į aptvarą, kuriame per ilgus žiemos mėnesius susikaupdavo daug lavonų, nes per siaubingus šalčius jų neįmanoma būdavo palaidoti amžinojo įšalo žemėje. Sargybinis liepė man iškelti vieną sušalusį lavoną, padėti ant rogučių ir tempti ten, kur lieps”, - pasakojo R.Vaicekauskas.

Tremtiniai nutempė lavoną į tundroje basliu pažymėtą vietą. Sargybinis liepė įsidėmėti ją, nes ateityje reikės dažnai vežti čionai lavonus. Pasirodo, mirusieji buvo naudojami kaip jaukai poliarinėms lapėms gaudyti (aplik lavoną buvo paliekami spąstai). R.Vaicekauskas vėliau tuo įsitikino pamatęs kraupų vaizdą - alkanų žvėrių apgraužtus mirusiųjų veidus. Daugumos jų buvo neįmanoma atpažinti. Šalimais gulėjo į spąstus patekusios lapės. Už pinigus, gautus kailių paruošų punkte, sargybinis galėjo nusipirkti amerikietiškų prekių - audinių, kostiumą, spirito, aulinius batus. Lietuviai, kaip ir kitų tautybių tremtiniai, net ir po mirties nešė savo kankintojams naudą.

Ar ne todėl iki šiol krūpčioja išlikusių gyvų stalinizmo aukų širdys? Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkė Jūratė Marcinkevičienė įsitikinusi, kad tam įtakos turi tai, jog liberalios šių laikų nuotaikos sovietinių laikų atžvilgiu asocijuojasi ne su trėmimais ir represijomis, o su palyginti ramiu gyvenimu. Kol tarptautiniu mastu nebus teisiškai įvertinti stalinizmo nusikaltimai Lietuvoje, tol, matyt, mes patys nesugebėsime (nenorėsime) teisingai suvokti juos ir jų pasekmes.