Prieš 40 metų pradėtas leisti “Nemuno” žurnalas savaip ardė sovietinės valdžios pamatus

Tarybinėje Lietuvoje tai ir šokiravo, ir masino: nematytas kvadratinis leidinio formatas, pavadinimas - mažosiomis raidėmis, ko iki šiol nebūta.

Nuotraukos - per visą puslapį. Jose dažniau pozuoja gražuolės Ievos kostiumais nei komjaunimo aktyvistės.

1967-ųjų balandį Kaune debiutavęs literatūrinis žurnalas “Nemunas” išsyk užkariavo skaitytojų širdis, nes buvo visiškai kitoks ir savo išvaizda, ir turiniu nei nuobodūs to meto oficiozai.

Kaltino net pornografija

Žemės drebėjimui prilygstančia sensacija, apskriejusia visą sovietiją, tapo žurnale spausdinami fotoaktai. Per kariuomenėje tarnaujančius lietuvius vaikinus, kuriems namiškiai siųsdavo “Nemuną”, ta neregėta naujiena paplito nuo Kamčiatkos iki Bucharos. Vienąsyk buvo itin didelis skandalas, prisimena redakcijos senbuviai. Aptikę žurnalą pas Vidurinėje Azijoje tarnaujančius lietuvius kareivukus, karininkai apkaltino juos pornografijos platinimu. Skundas dėl “Nemuno” pasiekė net TSRS generalitetą.

Kaune pradėtame leisti Lietuvos rašytojų sąjungos ir komjaunimo CK žurnale jaunimui išalkęs kitoniškumo skaitytojas rado daug naujo.

“Nemune” buvo geros, aštrios publicistikos, nestandartinių drąsių rašinių, plačiau pravertas langas į užsienio kultūrą, įsileisti jaunieji literatai. Drąsa garsėjęs žurnalo redaktorius Antanas Drilinga kasmet užsidirbdavo po keletą papeikimų. Žinoma, ne tik už apnuogintų merginų nuotraukas”, - sako fotomenininkas Romualdas Rakauskas, išdirbęs “Nemune 37 metus - nuo jo gimimo iki virtimo savaitraščiu. Fotografo dirbtuvėje surinkti visi žurnalo komplektai, primenantys jo žydėjimą ir saulėlydį.

Amžinų laurų nebūna

2004 metais “Nemuno” žurnalas pavirto savaitraščiu.

“Skaitytojus teko burti iš naujo - prenumeratorių paveldėjome tik... šimtą. Dabar mūsų tiražas yra 1200 egzempliorių - panašus kaip “Literatūros ir meno”, “Šiaurės Atėnų”. Dirbame iš senojo leidinio perėmę ne tik pavadinimą, geras praeities, bet ir karčias paskutiniųjų metų pamokas, kurios parodė, kad negalima nekreipti dėmesio į laiko pokyčius. Stengiamės suderinti rašytojystę ir žurnalistiką. Plėsdami savo auditoriją nesiorientuojame tik į intelektualus. Buvęs deficitas šiandien pats turi ieškoti skaitytojo, įdomių autorių”, - kalba savaitraščio redaktorius rašytojas Viktoras Rudžianskas.

Savo auksiniais laikais “Nemunas” išties buvo deficitas.

“Negavusieji žurnalo spaudos kioske skaitytojai ieškojo jo Žaliakalnio turguje ir nemurmėdami mokėjo dešimteriopai daugiau - 3 rublius. Pirmojo numerio tiražas buvo 16 tūkstančių egzempliorių, trečiojo - jau dvigubai didesnis, vėliau šoko net iki 100 tūkstančių. Vieni žurnalą gaudė dėl nuogų merginų fotografijų, kiti - dėl įdomių rašinių, informacijos apie jaunimo muziką užsienyje”, - grįžta mintimis į praeitį Romualdas Rakauskas.

Populiarumo kaina - papeikimai

Senojo “Nemuno” skaitytojai iki šiol prisimena įdomiausias jo publikacijas. Tarp jų - literatūros kritiko Algimanto Bučio užsienio literatūros apžvalgos, iš kurių sužinodavai bent jau garsių rašytojų pavardes, kūrinių pavadinimus, modernias sroves. Vieni kitiems plėšė iš rankų numerius su Marselio Karnė apysaka “Apgavikai” apie maištaujantį prancūzų jaunimą, Eriko Segalo “Meilės istorija”, pagal kurią sukurto garsaus amerikiečių filmo tarybinis jaunimas taip ir liko nepamatęs. Žurnalistikos studentams dėstytojai kaip geros publicistikos pavyzdį pateikdavo plačiai nuskambėjusį Algirdo Kadžiulio straipsnį “Kas yra kaunietis”. Jaunimui artimi buvo publicistikos skyriuje dirbusio Alvydo Dargio straipsniai.

“Stengėmės, kad tas žurnalas skirtųsi nuo kitų viskuo. Netradicinį formatą sugalvojau aš, nors dėl jo teko išklausyti daug priekaištų. Turinį irgi norėjosi daryti žmoniškesnį, laisvesnį. Žinoma, už tai teko mokėti nemažą kainą. Kiekvienas “Nemuno” numeris susilaukdavo partijos ir komjaunimo CK kritikos. Kiek užsidirbau per tą laiką papeikimų, neskaičiavau. Redakcijos kolektyvas apie tai ne visada ir žinodavo - nenorėjau žmonėms gadinti nervų”, - kalba jau seniai Vilniuje gyvenantis pirmasis “Nemuno” redaktorius rašytojas Antanas Drilinga.

Už kalantines - smūgis “Nemunui”

Fotografas Romualdas Rakauskas sako jaučiąs didelę pagarbą buvusiam šefui už jo drąsą. “Iki šiol atsimenu šelmiškus redaktoriaus paraginimus: “Na, Romai, jau trys mėnesiai kaip negavau papeikimo, duok mergelių.”

Kai tapo “Nemuno” redaktoriumi, A.Drilingai tebuvo trisdešimt vieneri. Nors jis jau turėjo “Moksleivio” žurnale sukauptą patirtį, jaunystė partiniams valdininkams atrodė yda. “Nuvažiavus į Maskvą, kokiame spaudos žmonių sambūryje į mane žiūrėjo įtariai, netikėdami, kad toks jauniklis gali vadovauti žurnalui. Lietuvoje tikrai buvau jauniausias redaktorius, o kai kas teigia, kad ir tuometinėje Tarybų Sąjungoje”, - kalba buvęs “Nemuno” vadovas.

Nuo muštro “Nemuną” kartais gelbėdavo tai, kad jis ėjo Kaune, pasakoja Antanas Drilinga. Mat pagrindiniai cenzoriai sėdėjo Vilniuje. Kauniškis “Glavlitas” ne visada uoliai nėrėsi iš kailio. Būdavo, kitąsyk kas nors užkliūva, o numeris jau atspausdintas, neišgrauši. Tačiau nuodėmės kaupėsi, kol Kaune nenugriaudėjo 1972 metų gegužė - Romo Kalantos susideginimas ir po to sekusios demonstracijos.

“Tada prasidėjo kadrų valymas, ir aš tapau jo auka. Buvo prikišta, kad “Nemunas” užaugino kalantines ir hipius. Paskutiniu lašu dar tapo drąsus literatūrologo Vytauto Kubiliaus straipsnis “Talento mįslės”, kuriame suabejota socrealizmo literatūros vertybėmis ir oficialiąja rašytojų hierarchija”, - prisimena A.Drilinga.

Debiutų tradiciją tęsia savaitraštis

Antruoju “Nemuno” redaktoriumi tapęs Laimonas Inis buvo atsargesnis. Tačiau ir jam Romualdas Rakauskas netyčiom įtaisė papeikimą. “Reikėjo tuo metu populiaraus dainininko Liutauro Čepracko portreto. Kadangi jis buvo užkietėjęs kultūristas, nufotografavau su štanga. Neįtikau. Redaktorius atrinko tradicinę nuotrauką - dainininkas stovi prie Muzikinio teatro sienos. O paskui trenkė perkūnas. Budrūs cenzoriai jau po laiko apsižiūrėjo, kad ant Liutauro Čepracko užsienietiškų marškinėlių krūtinės puikuojasi Amerikos vėliavos žvaigždės.”

“Nemunas” man darė įspūdį. Jame imponavo fotoaktai, poezijos publikacijos, publicistika. Į žurnalo puslapius įsileisdavo literatūrinį jaunimą, laisviau savo mintis buvo galima išsakyti rubrikoje “10 klausimų rašytojui”. Pasirašyčiau po kolegos Valdemaro Kukulo teiginiu, kad “Nemunas” į lietuvių literatūrą yra atvedęs daugiausiai debiutantų. Šią žurnalo liniją stengiamės išlaikyti jam tapus savaitraščiu”, - teigia jo redaktorius V.Rudžianskas, pats su savo poezijos publikacija debiutavęs “Nemuno” žurnale 1986-aisiais.