Praėjus 60 metų, generolo P.Plechavičiaus Vietinės rinktinės kariams tenka gintis nuo ne visada pagrįstų kaltinimų 

Vietinės rinktinės (VR) kariai iš visų Lietuvos kampelių susirinkę į Kauną paminėti 60-ąsias šios kariuomenės įkūrimo metines, piktinosi mėginimais generolą P.Plechavičių vadinti 1926 m. perversmo organizatoriumi, nacių kolaborantu ir kaltinti VR karius taikių gyventojų žudymu. VR karių sąjungos priimtoje rezoliucijoje protestuojama prieš istorinės generolo P.Plechavičiaus asmenybės panaudojimą politinei padėčiai šalyje aštrinti, prieš generolo ir visos VR vaidmens menkinimą.  

Abejotina perversmininko etiketė  

Anot istoriko dr. Arvydo Anušausko, vieniems generolas P.Plechavičius - VR vadovas, 1944 m. vasario - gegužės mėnesiais išgelbėjęs 10 tūkstančių lietuvių jaunuolių nuo Rytų fronto bei atsisakęs vykdyti vokiečių planus, o kitiems - tik 1926 metų perversmo dalyvis. Tačiau negali būti dviejų tiesų.

“Reikia atsargiai vertinti Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo majoro P.Plechavičiaus įtaką pulkininkams, organizavusiems karinį perversmą 1926 metais, - sako A.Anušauskas. - Perversmininkai jį išleido iš kalėjimo ir iškėlė į “sukilimo vadus”, tačiau po to praėjus šešioms valandoms P.Plechavičius kreipėsi į A.Smetoną prašydamas imtis vadovauti valstybei. Po poros metų P.Plechavičius buvo išleistas į atsargą, nes, matyt, tapo neparankus A.Smetonai”.

Kai vokiečių okupacijos metu žlugo nacių viltys suorganizuoti Lietuvoje lietuvišką SS legioną, jie leido įsteigti VR, tikėdamiesi ilgainiui perimti jos vadovavimą, prisaikdinti karius Hitleriui, išsiųsti juos už Lietuvos ribų, paskelbti naują mobilizaciją. Tačiau vokiečiams nepavyko savo sumanymo įgyvendinti ir 1944 m. gegužės 15 d. jie pradėjo likviduoti Vietinę rinktinę - suėmė ir į koncentracijos stovyklą Salaspilyje išvežė generolą P.Plechavičių ir dar pusšimtį jo karininkų, į Vokietiją - pusketvirto tūkstančio karių, sušaudė 41 plechavičiuką, buvusius Vilniaus daboklėje, ir dar ne vieną dešimtį, kuriuos specialiai išrinko iš suimtųjų “kaltei išpirkti”.

Likusieji gyvi kariai sudarė partizaninio pasipriešinimo Lietuvoje branduolį.  

Vokiečių klasta  

Pusė VR, kurios tikslas buvo ginti Lietuvos gyventojus nuo tuomet siautėjusių sovietinių partizanų, buvo nusiųsta į etnines Rytų Lietuvos žemes. Silpnai ginkluotiems kariams ne kartą teko susidurti su beveik atvirai ten veikusia Armija Krajova (AK), kuri neslėpė tikslo susigrąžinti 1939 m. turėtą teritoriją. Tad vokiečių gudriai sugalvota lenkų ir lietuvių kaktomuša buvo neišvengiama. Tačiau, anot A.Anušausko, Vietinės rinktinės kariai į civilių lenkų persekiojimą neįsivėlė, nors ir patyrė rimtą karinį pralaimėjimą susidūrimuose su gerai ginkluota AK, kuri, artėjant karo pabaigai, tikėjosi galutinai išspręsti Vilniaus krašto likimą savo naudai.

Istorikų patvirtinti dokumentai liudija tik apie 8 civilių lenkų žūtį. Kaltinimai dėl civilių lenkų žudymo, matyt, radosi iš keršto akcijų, kurias vėliau vykdė kai kurie lietuvių savisaugos batalionai, atsakydami į pavienes AK keršto akcijas.

“Dešimtadalis iš 250 žinomų VR karininkų anksčiau buvo tarnavę vokiečių suformuotuose savisaugos štabuose ir batalionuose. Kaip ir kodėl jie buvo priimti į VR - galima tik spėlioti. Pažymėtina tai, kad nė vienas iš jų nestojo savanoriu į VR rikiuotės dalinius ir nedalyvavo kautynėse. Šeši iš tų karininkų (žinomiausias - A.Impulevičius) 1941 m. buvo tapę antrojo savisaugos bataliono karininkais. Būtent jie dalyvavo SD ir gestapo ypatingųjų grupių organizuotose žydų žudynėse. Matyt, jų dalyvavimas Vietinėje rinktinėje, nors ir nereikšmingose užnugario tarnybų pareigose, metė šešėlį ant visos Rinktinės”, - sakė A.Anušauskas.  

Paminklo VR tragedijai užkulisiai  

Buvęs VR savanoris, dabar šios rinktinės vardu pavadintos karių sąjungos pirmininkas Antanas Paulavičius, kiti šios sąjungos nariai vieningai siūlė istorikui A.Nikžentaičiui susitikti su jais ir išklausyti jų bei likusių gyvų Vilniaus krašto lietuvių prisiminimus apie tai, kas išties dėjosi 1944 metų pavasarį Rytų Lietuvos žemėse. Gal tuomet, anot A.Paulavičiaus, nebesinorės šmeižti VR karių, abejoti jos generolo P.Plechavičiaus aukštu įvertinimu po mirties (kreipėsi pati VR karių sąjunga) ir vadinti tai lietuvių ir lenkų kiršinimu.

“Ar žino A.Nikžentaitis, kas parašyta Aukštuosiuose Paneriuose ant paminklo AK kariams? Parašyta “Jie žuvo už Tėvynę”. Ar mes kur nors Lenkijoje galėtume pastatyti paminklą su tokiu užrašu? Tai kas ką kiršina?” - klausė A.Paulavičius.

Pernai VR karių sąjunga Aukštuosiuose Paneriuose, kur vokiečiai 1944 m. gegužės viduryje sušaudė arti šimto plechavičiukų, pradėjo paminklo VR tragedijai atminti statybą. Ji suderinta, anot A.Paulavičiaus, su visomis institucijomis, tačiau šią žiemą trenkė perkūnas. “Žydų bendruomenė per Lietuvos Respublikos premjerą patarė mums susprogdinti paminklo pamatus ir perkelti jį 50 metrų gilyn į mišką bei pastatyti jį taip, kad jo kryžiaus nematytų holokausto aukų atminimo paminklą lankantys rabinai. Mes atsisakėme tai padaryti, nes plechavičiukai nekalti, kad jų sušaudymo vieta yra netoli minėto paminklo. Todėl atsisakėme ir 50 tūkstančių litų, kuriuos Vyriausybė siūlė paminklui perkelti”, - tvirtino A.Paulavičius.

Jis įsitikinęs, kad A.Paneriuose turėtų užtekti vietos visiems nukankintiems žydams, rusams, lenkams ir lietuviams.