Neramumai Estijoje priminė keliolikos metų senumo Lietuvos įvykius, kurie tuomet buvo vertinami itin prieštaringai

Sovietinio kario paminklą demontavusi Estija patyrė didžiulį pasipriešinimą, nes tai padaryti pavėlavo keliolika metų.

Taip mano politikas Stanislovas Buškevičius, prieš 17 metų pradėjęs okupacijos simbolių griovimo vajų Lietuvoje. Jis ragina pašalinti visas mūsų šalyje dar aptinkamas okupacijos žymes.

Tuo tarpu Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkas Jonas Glemža siūlo atidžiai įvertinti kiekvieną atvejį ir nepulti stačia galva naikinti paminklų.

Estai pavėlavo

Partijos “Jaunoji Lietuva” vadovas S.Buškevičius atidžiai seka įvykius Talino sostinėje. “Man nesuvokiama, kaip paminklas okupantams miesto centre išliko iki šių dienų. Jeigu šis okupacijos simbolis būtų pašalintas prieš keliolika metų, dabar nebūtų tiek aistrų. Prieš keliolika metų Rusija buvo silpna, turėjo savo problemų, reikėjo tik pasinaudoti proga”, - mano politikas, neseniai tapęs Kauno mero pavaduotoju.

“Negi kapai turi būti miesto viduryje?” - svarstė S.Buškevičius. Politikas pripažįsta, kad Estija visada buvo sunkesnėje situacijoje nei Lietuva. “Ten gyvena daugiau rusų. Tai, kad pas mus atsikėlė mažiau rusų, yra Lietuvos pokario partizanų nuopelnas. Čia vyko didžiausios kautynės, todėl rusai bijojo pas mus važiuoti”, - mano S.Buškevičius.

“Leninai, kapsukai buvo tiesioginiai buvusios sistemos atspindžiai, pagrindinės asmenybės, reprezentavusios buvusią politinę sistemą ir sovietinę okupaciją. Labai teisingai padaryta, kad okupacinės valdžios simboliai buvo pašalinti”, - teigė Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkas Jonas Glemža.

Jį taip pat stebina, kodėl tokia skulptūra iki šiol stovėjo TalIno centre. “Lietuvoje miesto centre senamiesčio zonoje buvo tik generolo Ivano Černiachovskio paminklas, kuris jau pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo gražiai išsiųstas į Rytus”, - sakė J.Glemža, kuris ir Sovietų Lietuvos laikais vadovavo respublikos kultūros paveldo apsaugai.

I.Černiachovskio paminklas buvo iškeltas tyliai. “Buvo tariamasi su Rusija, generolo giminėmis, todėl palaikai perkelti be triukšmo. Generolas iš tikrųjų žuvo ne Lietuvoje, o prie Karaliaučiaus. Tačiau nuspręsta armijos vadą palaidoti mūsų šalyje, kad nuolat matytume sovietinę karinę galią”, - pasakojo J.Glemža.

Rusija savo taktikos nekeičia

J.Glemža neabejoja, kad kario skulptūros iškėlimas iš Talino centro Rusijai buvo tik pretekstas spausti. “Galima prisiminti pavyzdį iš Lietuvos istorijos. Buvome kritikuojami už sumanymą atstatyti Trakų pilį. Tačiau taip tik ieškota priežasčių planuojamam perversmui to meto respublikos vadovybėje”, - priminė paminklotvarkininkas.

1960 metais SSRS vadovas Nikita Chruščiovas apkaltino Lietuvos komunistų partijos vadovą Antaną Sniečkų lėšų švaistymu restauruojant Trakų pilį. N.Chruščiovas rengėsi pašalinti A.Sniečkų iš posto, tačiau netrukus pats neteko valdžios, o Trakų pilis buvo toliau iš lėto restauruojama. Darbai baigti 1962 metais.

Kauniečiai sekė lenkų pavyzdžiu

Kaip jaunalietuviams kilo mintis griauti sovietinius paminklus? “Atrodo, per Lenkijos televiziją mačiau, kaip okupantų paminklus verčia lenkai, gal dar Gruzija ar Ukraina. Mes nebuvome pirmieji SSRS, pradėję šį vajų. Jaunalietuviai tuo metu rinkdavosi “Anties” kavinėje. Svarstėme, kad ir mums reikia šalinti sovietinius simbolius, kurie žeidė lietuvių jausmus”, - sakė S.Buškevičius.

“Jaunoji Lietuva” Kaune 1990 metų birželio 14 d. nuvertė buvusio komunistų partijos veikėjo ir čekistų vado Felikso Dzeržinskio bei Vinco Mickevičiaus-Kapsuko biustus. Jaunalietuviai iš pradžių buvo numatę griauti Leniną, tačiau milicija jį apsupo ir saugojo.

“Tada pradėjom nuo F.Dzeržinskio biusto. Kai jį nuvertėm, nuėjom prie “Keturių komunarų” skulptūros, tačiau jų nugriauti nepavyko. Ten mūsų jau laukė “bananais” ginkluota milicija. Patraukėme prie V.Kapsuko biusto. Kai jį nuvertėme, mus apsupo milicija. Keletą suėmė ir įgrūdo į mašiną, tačiau mes atsigulėme po ja ir neleidome suimtųjų išvežti”, - prisimena S.Buškevičius.

Vadino vandalais ir iškėlė bylas

“Mums aiškino, kad negalima griauti kultūros paminklų. Tačiau tai, kas buvo nugriauta, nėra kultūros paminklai, o sovietinės okupacijos žymės, kurios Lietuvos žemėje žeidė mūsų orumą”, - mano S.Buškevičius.

“Įsivaizduojate, per naktį biustas V.Kapsukui buvo atstatytas. Tai įvyko praėjus vos 3 mėnesiams po Nepriklausomybės Akto paskelbimo”, - atsiduso S.Buškevičius. Anot jo, po įvykių Kaune netrukus buvo pradėta griauti paminklus Alytuje ir Vilniuje.

Tik vėliau visų savivaldybių tarybos nutarė demontuoti sovietinius stabus miestuose ir rajonuose. “Iki to jaunalietuviams buvo iškeltos baudžiamosios bylos, mus vadino vandalais”, - pasakojo S.Buškevičius.

Simboliai veikia sąmonę

Politikui atrodo, kad kartais neįvertinama paminklų reikšmė. “Prisiminkime, ką iš karto padarė mus okupavę sovietai. Jie visų pirma naikino mūsų tautinius simbolius, griovė Laisvės, Vytauto paminklus. Įvairūs monumentai nėra nekalti simboliai, jie veikia sąmonę. Sovietmečiu jie buvo skirti pavergtų tautų žmones, ypač jaunimą, ugdyti kosmopolitine komunistine dvasia. Visais laikais okupantai naikindavo okupuotų valstybių simbolius”, - kalbėjo S.Buškevičius

1990 metais jaunalietuviai skubėjo. “Supratau, kad negalime laukti. Nebuvome tikri, ar nebūsime vėl okupuoti. Manėme, kad reikia pašalinti kuo daugiau okupacinių simbolių, kad ateityje būtų sunkiau sustabdyti mūsų laisvės siekį”, - anų laikų išgyvenimus prisimena S.Buškevičius.

Politikas pastebėjo, kad Lietuvoje sovietinių simbolių liko tik mažai matomose vietose. “Kodėl jų dar galima aptikti? Tai savigarbos stoka. Kas jų nesunaikino tinkamu momentu, dabar jau prisibijo. Paradoksas: nors esame nepriklausomi, NATO nariai, tačiau bijome Rusijos reakcijos”, - mano S.Buškevičius.

Paminklai kapinėse nekelia aistrų

1989-1994 m. buvo demontuoti 42 sovietiniai paminklai, stovėję miestų ir miestelių centruose. Daugelis skulptūrų rado vietą Grūto parke. Tuo tarpu sovietiniams kariams skirtų paminklų galima rasti daugelyje karių kapinių.

Palangoje paminklas-obeliskas sovietiniams kariams stovi netoli stoties, tačiau jis yra karių kapinėse. Obeliskas yra prižiūrimas, prie jo dažnai padedama gėlių.

“Žinau, stovi priešais bažnyčią. Ką daryti? Kiekvienas atvejis turi būti pasveriamas, įvertinant, kas yra sostinėje ir kas - kituose miestuose”, - J .Glemža.

V.Mickevičiaus-Kapsuko tėviškėje Vilkaviškio rajone, Būdviečių kaime, tebestovi paminklinis akmuo šiam komunistų partijos organizatoriui. “Niekam neužkliūna akmenėlis buvusiame vienkiemyje. Jeigu jis gulėtų miesto centre - būtų kitas reikalas”, - mano Vilkaviškio rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Artūras Blauzdžiūnas.

Anot jo, rajone niekada nebuvo net Lenino paminklo. “Užtat turėjome Z.Angariečio, kuris kilęs iš Vilkaviškio rajono, paminklą”, - sakė A.Blauzdžiūnas.

Kaišiadorių rajono Žaslių miestelyje stovi paminklas sovietiniams kariams. “Kas dažniausiai mato šį paminklą? Turbūt vaikai, nes šalia yra mokykla”, - sakė Žaslių seniūnas Egidijus Grajauskas. Jis teigė įpratęs prie tvorele aptvertos kario su automatu skulptūros, tad jo nepastebintis. “Manau, kad ir kiti užmiršo, kad čia toks yra. Jis nudažytas rudai, tad tikriausiai ne bronzinis”, - sakė jis.

“Neprisimenu, kad kada nors būtų diskutuota, ar reikėtų paminklą kariams pašalinti. Aš jums norėčiau pasakyti kitką. Žasliai šiemet švęs 500 metų jubiliejų, ta proga miestelyje bus pastatytas naujas paminklas”, - sakė Kaišiadorių rajono Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Rimutė Arlauskienė.

Gėjai mato, ką nori

2004 metais Lietuvos gėjai pareiškė, kad Vilniuje, ant Žaliojo tilto esančios dviejų vyrų darbininkų skulptūros simbolizuoja seksualines mažumas. Skulptorius Bronius Vyšniauskas, sukūręs šias statulas, specialiai sukurtame dokumentiniame filme teigė niekaip nesuprantantis, kodėl šis jo kūrinys užkliuvo jam antipatiškiems homoseksualistams. Tuomet pasigirdo raginimų nugriauti ant tilto esančias skulptūras.

“Tai yra lietuvių skulptoriaus kūriniai, jie nevaizduoja oficialių asmenybių, vadų ar okupacinės valdžios sistemą. Kažin ar tiltas atrodytų geriau be tų skulptūrų. Jos leis prisiminti, kad buvo toks laikotarpis”, - mano J.Glemža.

Skuboti sprendimai ne visada teisingi

J.Glemža mano, kad prieš griaunant bet kokį paminklą reikia gerai pagalvoti. Jis priminė garsiosios Broniaus Vyšniausko skulptūros “Kryžkalnio Motina” likimą. “Paminklas buvo dedikuotas tarybinei armijai išvaduotojai, bet iš tikrųjų viskas buvo kiek kitaip”, - intrigavo J.Glemža.

Šį paminklą - lietuviškais tautiniais drabužiais vilkinčią ir vainiką virš kapų laikančią moterį - ketinta pastatyti Aleksejeve, Rusijoje, tačiau šios minties atsisakyta dėl pernelyg lietuviškų skulptūros bruožų.

“Sovietai ilgai neleido jo statyti ir Lietuvoje. Kodėl? Jis buvo skirtas šešioliktosios lietuviškosios divizijos kariams atminti, pagerbti apie 4 tūkst. žuvusių tautiečių, kurie per žiemos speigą be šiltų darbužių, ginkluoti tik šautuvėliais buvo mesti prieš vokiečių kulkosvaidžius. J.Stalinas pasiuntė juos į mirtį. 1972 metais paminklą pavyko pastatyti. Todėl ir kyla klausimas, ar reikėjo šio paminklo atsisakyti? Tiesa, kariai žuvo ne ties Kryžkalniu, ne ten jų kapai, todėl skulptūra atsidūrė netinkamoje vietoje. Dabar jai rasta geresnė vieta - Grūto parkas”, - mano J.Glemža.